infa.lt

parlamentnilisty.cz

Gynybos ministras Martin Stropnický ir generalinio štabo viršininkas Jozef Bečvář |Foto: Hans Štembera

Čekijos gynybos ministro Martino Stropickio planas, kuriuo pasiūlyta nusiųsti 100 čekų kariškių prie Rusijos pasienio, kaip savo lojalumo NATO kampanijai prieš Rusiją demonstraciją – tai neteisingas politinis sprendimas, įsitikinęs karo analitikas Martinas Kolleris.

Žinoma, realaus karinio konflikto su Rusija atveju, šimtas karių pasienyje nieko neišspręs. Tačiau toks žingsnis demonstruoja, jog Čekija teikia karinį-politinį palaikymą JAV siekiui išprovokuoti preventyvų karą ir prisiima dalį atsakomybės už jo eskalavimą, pabrėžė ekspertas savo interviu portalui Parlamentní Listy.

Jis taip pat išreiškė nuogąstavimus, jog tokio plano realizavimo atveju būtent čekų kariai pasienyje gali tapti užpuolimo taikiniu iš kažkokių „sunkai identifikuojamų žaliųjų žmogeliukų pusės“, kad po to būtų galima išprovokuoti Čekijoje priešiškas nuotaikas prieš Rusiją ir sukurti „nuleistuką“ karui su „rusų agresoriumi, kurį NATO gali užkurti Ukrainoje ar Pabaltijyje.

Istorijoje jau ne kartą yra buvę tokių atvejų, ypač iš JAV ir Vokietijos pusės, primena ekspertas: Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai kaip pretekstu pasinaudojo bombardavimu vakarų fronte iš Prancūzijos pusės, o Antrojo pasaulinio karo išvakarėse parengė „agresiją“ iš Lenkijos pusės, kuri buvo žymiai silpnesnė už Vokietiją.

Jei kalbėtume apie neseniai vykusius įvykius, pakanka prisiminti „keistą“ incidentą su numuštu lėktuvu virš Ukrainos arba reikalą su Irako branduoliniu ginklu, kuris iki šiol taip ir nebuvo surastas. 100 čekų karių siuntimas į pasienį galutinėje pasekoje gali išprovokuoti rusų branduolinį atsaką su dešimtimis ir šimtais tūkstančių žuvusių, nekalbant jau apie milžinišką skaičių sužeistų, invalidų ir sergančių spinduline liga, o taip pat sunaikintą energetiką, infrastruktūrą ir apnuodytą dirvą, pabrėžia analitikas.

Rusijos prezidento įsakymas parengti branduolines pajėgas padidina nenumatytos klaidos tikimybę iš kažkurių karininkų pusės, aptarnaujančių paleidžiamąsias branduolinių raketų sistemas, įspėja Kolleris Pasak jo, panašios klaidos „dėl žmogaus faktoriaus“, klaidinančios informacijos iš radarų ar technikos sutrikimų jau ne kartą buvo įvykusios ir JAV, ir buvusioje TSRS:

iš amerikiečių bombonešių, patruliuojančių Europos padangę netoli buvusios TSRS pasienio, keletą kartų buvo iškritusios branduolinės bombos, atominiuose povandeniniuose laivuose ne kartą buvo nutikusios avarijos, o 1960-aisias nusikaltėlių grupė net bandė užgrobti povandeninį laivą „Trepang“ apginkluotą branduolinėmis raketomis ir šantažuoti amerikiečių vyriausybę. Jie grasinosi smogti branduolinį smūgį į Niujorką ir bazę „New-London“, kas galėjo tapti idealiu pretekstu karui su Rusija – bet laimei, tada prie valdžios vairo dar nestovėjo nei Bušas jaunesnysis, nei Obama, jau dalyvavęs 7-iuose karuose, nei Clinton, kitu atveju Trečiasis pasaulini skaras jau seniai būtų prasidėjęs, ir ko gero jau pasibaigęs, pastebi čekų ekspertas.

Turint omenyje, jog amerikiečių kariuomenė faktiškai jau išsidėsčiusi apie Rusijos pasienį, rusų PRG ir priešlėktuvinės gynybos sistemų reagavimo periodas labai sutrumpėjo, ir tai padidina streso ir klaidos riziką. Niekada negalima pilnai atmesti gedimo galimybės sudėtingose priešlėktuvinėse ir priešraketinėse sistemose ar probleminio poveikio įtakos žmogaus faktoriui, todėl neplanuoto branduolinio konflikto pradžios tikimybė labai padidėja, didėjant skaičiui amerikiečių pajėgų, dislokuojamų vis arčiau Rusijos, karinių apmokymų pretekstu, mano Kolleris.

Pasekoje prezidentui Putinui neliks nieko kito, kaip tik atitinkamai reaguoti, kad sumažintų priešininko netikėtumo faktoriaus tikimybę, daro išvadą ekspertas. Jo nuomone, Rusijos kariuomenė dabar „dukart jei ne dešimt kartų silpnesnė pagal kariškių skaičių ir pagal įvairios karo technikos skaičių“ lyginant su NATO, ir tuo pačiu jai tenka ginti milžinišką teritoriją, juk priešininkas gali atakuoti iš įvairių pusių tuo pat metu.

Lyginant su Antrojo pasaulinio karo epocha, Rusija dabar turi gerokai mažiau erdvės manevrui vakarų kryptimi, pastebi analitikas – todėl prieš „labiausia tikėtiną“ NATO agresiją per Ukrainą ar Pabaltijį, ji gali pastatyti daugiausia pusę savo kontingento, o tam, kad atremti puolimą iš pietų, gali panaudoti apie ketvirtį ginkluotųjų pajėgų, kadangi pagrindinės JAV ir NATO pajėgos sukoncentruotos vakaruose.

Karinio konflikto pradžios atvejui negalima atmesti, jog NATO pusėje taip pat stos Turkijos ir Saudo Arabijos kariuomenės bei kai kurios ginkluotos teroristinės grupuotės iš Afganistano, Čečėnijos ir kitų regionų. Prie viso to, Turkijos kariuomenė „tokia pat stipri kaip rusų, ir yra ginkluota šiuolaikiškiausias amerikiečių ginklais“, o Saudo Arabija turi cheminį ginklą ir, kai kuriais duomenimis keletą vienetų branduolinių galvučių su vidutinio nuotolio raketomis nešėjomis, tačiau tai visiškai nejaudina JAV ir NATO karinės vadovybės, pabrėžiama straipsnyje.

Todėl nesvarbu, kur ir kokiu pretekstu JAV išprovokuos karą, ir kas jį laimės pradinėse jo stadijose, daro prielaidą Kolleris – bet kuriuo atveju, prasidėjus kariniam konfliktui su gerokai stipresnėmis NATO ir kitų priešininkų pajėgomis, Rusijai telieka tik pasinaudoti branduoliniu ginklu. Jeigu ji to nepadarys laiku, tai rizikuoja prarasti didelę dalį savo branduolinio arsenalo amerikiečių smūgių metu į Rusijos antžemines paleidimo sistemas, aviacijos bazes ir karines-jūrų pajėgas.

Net jei pirmasis amerikiečių smūgis bus realizuotas valdomomis raketomis ir bepiločiais lėktuvais su įprastomis galvutėmis, Maskvai teks į tai atsakyti branduoliniu smūgiu, įsitikinęs ekspertas. Žinoma, negalima atmesti ir „tradicinės“ karo pradžios prieš Rusiją – pavyzdžiui, iš pietų per Čečėniją ir Azerbaidžaną dalyvaujant Ukrainai ir eilės „islamo kariuomenių“, tuomet, kai JAV kažkuriam laikui galėtų prisiimti stebėtojo vaidmenį.

Papildomai, granatos, bombos ir raketos gali būti amerikiečių gamybos, tačiau šaudyti jais gali iš ukrainiečių ginklų, o numesti – iš Turkijos lėktuvų, daro prielaidą analitikas. Tačiau, netgi šiuo atveju, jo nuomone, Rusijai būtų „strategiškai racionaliau“ smogti branduolinį smūgį į priešininką pietuose, nežiūrint į nieką, kad neleistų priešininkui pasinaudoti netikėtumo faktoriumi smūgiams į rusų PRG sistemas ir branduolines pajėgas.

Jeigu iš tiesų prasidės branduolinis karas su Rusija, dauguma gyventojų, ir pirmiausia Rytų Europos šalyse, gali tik „atsipalaiduoti, atsidaryti butelį gero vyno ir nuolankiai laukti savo mirties“, tvirtina Kolleris, todėl, kad po tokio karo „išgyvenusieji pavydės mirusiems“…

Pakanka prisiminti amerikiečių branduolinėmis bombomis subombarduotus Japonijos miestus Hirosimą ir Nagasakį ir to pasekmes: pavyzdžiui Hirosimoje iki ganėtinai silpnos amerikiečių aviacinės branduolinės bombos sprogimo, truputį daugiau nei 12 kilotonų trotilo ekvivalento, gyveno 350 tūkstančių žmonių. Iškart po sprogimo žuvo apie 40 tūkstančių gyventojų, per sekančias keletą dienų – dar 40 tūkstančių, o žuvo bendrai – 166 tūkstančiai žmonių.

foto: wikimedia

Tie, kas liko gyvi, iki šiol kenčia dėl įvairių sveikatos problemų, įskaitant DNR sutrikimus. Iš 90 tūkstančių pastatų, mieste buvo sunaikinti 62 tūkstančiai. Iš kitos pusės, šiuolaikinė Hirosima – tai klestintis miestas, kuriame gyvena 1 170 000 gyventojų, tai yra, ilgalaikėje perspektyvoje branduolinio smūgio pasekmės nebuvo tokios labai jau fatališkos. Čekų ekspertas daro prielaidą, jog šis faktas gali tapti stimulu pasinaudoti tam tikromis branduolinio ginklo pajėgomis mūsų dienomis, „laikinai“ sprendžiant gyventojų pertekliaus problemas.

Kollerio nuomone, branduolinio karo atveju tarp NATO ir Rusijos pirmiausia nukentės Ukraina, Pabaltijo šalys, Norvegija, Lenkija, Britanija, Vokietija, Nyderlandai ir Belgija, kadangi ten pastaruoju metu buvo kaupiamos aljanso karinės bazės ir pajėgos. Be to, smūgis gali tekti ir Turkijai, kaip „priešiškai“ valstybei ir būsimai PRG bazei. Jis daro prielaidą, jog grėsmė kils pirmiausia Vokietijai ir į rytus nuo jos esančioms šalims, ir mažiausiai teks Čekijai, Slovakijai, Vengrijai, Austrijai, Ispanijai, Graikijai ir Portugalijai.

Tačiau, branduolinių smūgių į Lenkiją, Ukrainą ir Vokietiją pasekmes, pilnutinai pajus savo sveikatos, tiekimo ir industrijos atžvilgiu net pakankamai „saugios šalys“, o radioaktyvus žymios Europos dalies užterštumas po Černobylio AE avarijos, lyginant su visu šiuo, kas bus, – pasirodys tiesiog „smulkmena“.

Mažiausiai iš visų, tikėtina, nukentės Australija (jei tik Kinija neįsitrauks į karą atitinkamai sutarčiai su Rusija apie karinį užpuolimą), o taip pat Lotynų Amerikos ir Afrikos šalys, kas pastūmės „sunaikintos Europos pagreitintą islamizaciją“, įspėja analitikas. Galimi nuostoliai JAV ir Kanadoje bus kur kas mažesni, nei Europoje, kadangi jie sugebės perimti bent dalį Rusijos raketų. Be to, tai labai didelės šalys, todėl jose bus tiksliniais smūgiais sunaikintos karinės bazės ir stambūs aglomeratai. Greičiausiai tas pats įvyks ir Rusijoje, kur priešininkas stengsis pirmoje eilėje sunaikinti stambius miestus europietiškoje šalies dalyje.

Kolleris nepalaiko nuomonės, jog amerikiečių karinės pajėgos dabar išsklaidytos po visą Žemės rutulį ir bus sudėtinga operatyviai mobilizuoti jas smūgiui į Rusiją: „Aš įsitikinęs, jog karas prieš Rusiją, geriausiai vykdomas kaip preventyvus ir netikėtas, vienareikšmiškai yra pagrindinis JAV tikslas, siekiant pasaulinės hegemonijos ir globalios valdžios monopolijos. Absoliuti dauguma iš keleto šimtų amerikiečių karinių bazių išdėstytos taip, kad būtų nukreiptos prieš Rusiją ir Kiniją, o taip pat, siekiant apginti naftos resursus Artimuosiuose Rytuose.  Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Australijoje bazių kur kas mažiau, ir jos mažiau reikšmingos“.

Kaip jis mano, Rusijos užpuolimui JAV gali pritraukti didžiąją dalį savo pajėgų – apie 1 360 000 kariškių, kas dukart viršija Rusijos kariuomenės skaitlingumą. Bet skirtingai nuo Rusijos, žymi amerikiečių karinių pajėgų dalis – jūrinė, tai yra strategiškai mobili. Papildomai, ES šalių karinis kontingentas, kuris bendru skaičiumi maždaug lygus rusams. Prie viso to, negalima atmesti to, jog amerikiečių vadovybė sieks perkrauti pagrindinę karo naštą kitų šalių kariuomenėms, kaip tai vyko Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų atvejais : Jungtinės Valstijos įstodavo į mūšį tik tada, kai artėdavo pergalė prieš Vokietiją. Todėl jos patirdavo palyginti nežymių nuostolių, o amerikiečių korporacijos gaudavo milžiniškus pelnus, primena ekspertas:

„turint omeny ES vadovybės kvailumą ir liokajiškumą, tokią įvykių eigą galima prognozuoti ir Trečiojo pasaulinio karo atveju“.

Augantis pabėgėlių į Europą srautas, kaip jis mano, taip pat susijęs su tuo, jog NATO „praktiškai pilnai priklauso Jungtinėms Valstijoms“ ir pastarosios išreiškia daugiau suinteresuotumo užpulti Rusiją, nei apginti Europą nuo neteisėtų migrantų antplūdžio.

Įvairiais duomenimis, sirai šiame sraute sudaro mažiau pusės, nuo 20 iki 40%, o dauguma – tai agresyvūs neišsilavinę afrikiečiai ir eilės šalių piliečiai nuo Afganistano iki Centrinės Afrikos, keliančių grėsmę ES stabilumui, pastebi čekų analitikas: „Didžioji jų dauguma nėra ir nebus ekonomiškai naudingais gyventojais, tačiau visada kels riziką saugumui ir tuo silpnins ES. Tai tinka Turkijai, kaip ir Saudo Arabijai, kuri paremia turkus jų žygyje į Europą ir sukuria kartu su jais islamo armiją, apie kurią Čekijos televizija kaip ir kitos MIP atkakliai tyli. Jeigu ir Austrija po rinkimų sugrįš prie neįtikėtino, neprotingo atvirumo islamo įsiveržimui, – tai bus būtina skubiai ruoštis realiai mūsų pasienio gynybai“.

Atrodytų, demokratai iš NATO ir ES, kurie pareiškia, jog kovoja su tarptautiniu terorizmu, turėtų dabar palaikyti Maskvos ir Damasko pastangas pašalinant teroristines grupuotes iš Sirijos teritorijos. Tačiau Sirijos kariuomenės pergalė ir karo pabaiga suves į minimumą Turkijos ir Saudo Arabijos galimybes, eiliniam masiniam nelegalų siuntimui į Europą ir jos islamizacijos planus, ir tada jau nebepavyks visko nurašyti karui bei „piktam Assadui“, pabrėžia Kolleris:

„Iš čia ir beviltiškas šmeižtas, ir problemų bei pasiteisinimų išsigalvojimas. Ir, labiausia tikėtinas nelegalų perkėlimas iš Turkijos į Libiją. Apgailėtinas susitarimas tarp Turkijos ir ES Miuncheno dvasia, lėtai, bet užtikrintai atitrūksta nuo realybės ir virsta kuo tikriausia gėda Briuseliui ir Berlynui“.