infa.lt

Migrantų krizė pagaliau privertė Lietuvos režimą savo kailiu patirti „daugiapolio pasaulio” alsavimą. Nuo TSRS žlugimo 1991 metais LR režimas gyveno patogiai įsitaisęs JAV dominuojamame „vienpoliame pasaulyje”. Per 30 „nepriklausomybės” metų lietuvių tauta nunyko nuo 3,7 iki 2,8 milijono ir (kartu su latviais) yra sparčiausiai nykstanti tauta pasaulyje iš tų tautų, kurios turi savo „valstybes”.

Tačiau ši aplinkybė netrukdė ir netrukdo antitautinio neoliberalaus Lietuvos režimo propagandai trimituoti apie įspūdingą Lietuvos „sėkmės istoriją” ir pamokslauti kitiems apie „demokratiją” ir kitas „vertybes”. Trys Lietuvos egzistavimo vienpoliame pasaulyje dešimtmečiai iš tikrųjų buvo „sėkmės istorija”. Tik ne lietuvių tautos ir net ne daugumos Lietuvos žmonių sėkmės istorija, o antitautinio kompradorinio neoliberalaus režimo sėkmės istorija.

Migrantų krizė yra LR režimo nesėkmė. Aišku, tai nėra pirmoji jo nesėkmė. LR režimui, kurio viena pagrindinių pilietinių dorybių yra politinė rusofobija, labai nepatiko, kad nepavyko nuversti dabartinio Rusijos režimo. Nepatiko tai, kaip Rusija elgėsi jos konflikto su Gruzija metu. Ne viskas sklandžiai klostėsi ir nuvertus režimą Ukrainoje.

Bet visa tai nesukūrė tokios situacijos prie Lietuvos sienos, kokia susikūrė po nesėkmingo bandymo įvykdyti valstybės perversmą Baltarusijoje. O ši situacija turi du aspektus. Viena vertus, Lietuvos siena su Baltarusija vis labiau virsta Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės siena. Kita vertus, prie šios sienos atsirado tūkstančiai žmonių iš Azijos, kurių čia neturėtų būti.

Jų ir nebūtų, jei pasaulis vis dar būtų vienpolis. Vienpoliame pasaulyje valstybės perversmas Baltarusijoje būtų pavykęs, arba režimas Minske (jei jam vis dėlto pavyktų išsilaikyti) bent jau nedrįstų taip įžūliai terorizuoti „civilizuotų” Europos Sąjungos piliečių. Vienas iš vienpolio globalaus neoliberalaus pasaulio bruožų buvo tai, kad jo senjoras su savo vasalais galėjo nebaudžiamai versti „neteisingus” režimus, organizuoti valstybės perversmus ir „spalvotasias revoliucijas”. Bet laikai pasikeitė.

Gerai prisimenu, kaip Lietuvos karių siuntimas į Afganistaną buvo aiškinamas būtinybe kovoti su grėsmėmis toli nuo savo sienų tam, kad nereikėtų kovoti su jomis savo namuose. Šiandien mes turime tūkstančius migrantų prie savo sienų ir šimtus – savo namuose. Lenkija ir Lietuva rėmė JAV intervenciją Irake. Šiandien didžioji dalis migrantų prie Lenkijos ir Lietuvos sienų – iš Irako (kurdai).

Aš visiškai nenustebsiu, jeigu iš šito stovėjimo pasienio miškuose gims romanas. Kas jį parašys – kurdas, arabas, baltarusis, lietuvis, lenkas, rusas, vokietis, prancūzas, amerikietis ar kas nors kitas – nesvarbu. Tai – verta teksto. Keturios Nobelio literatūros premijos laureatės jau kreipėsi į Europos Sąjungos institucijas dėl pasienyje vykstančios dramos.

Esu dėkingas Dievui ir „Šiaurės Atėnų” redakcijai už tai, kad tarp 2009 ir 2017 metų šio leidinio puslapiuose pavyko paskelbti nemažai antinacionalinį neoliberalų Lietuvos režimą kritikuojančių tekstų. Tai, kad juos publikavo ir opoziciniai režimui interneto portalai (kaip ir tūžmingas dalies „Šiaurės Atėnų” skaitytojų pasipiktinimas tuo, kad „rimtame” leidinyje publikuojami tokie „antivakarietiški” ir „prorusiški” tekstai), man yra įrodymas, jog jie verti šiokio tokio dėmesio.

Pirmasis „Šiaurės Atėnų” numeris išėjo 1990 metų vasario 7 dieną. Jo pirmajame puslapyje išspausdintame „Šiaurės Atėnų” „Manifeste” buvo toks sakinys: „Oskaras Milašius kadaise tikėjo, kad Lietuva, jo tolimoji Tėvynė, taps Naujaisiais Atėnais.”

Tame pačiame pirmajame laikraščio numeryje buvo išspausdintas ir garsusis Frensio Fukujamos (Francis Fukuyama) tekstas „Istorijos pabaiga?” (pirmą kartą publikuotas 1989 m. JAV žurnale „The National Interest”) – JAV vadovaujamų Vakarų, liberalizmo ir kapitalizmo pergalės apoteozė. Šių dviejų autorių kaiminystė – giliai simbolinė. Globalus „Istorijos pabaigos” JAV triumfas ir Milašiaus JAV kaip Apokalipsės žvėries vizija.*

Trisdešimt metų tęsiasi lietuvių tautos nykimas „istorijos pabaigoje” ir jos struktūrose (nuo 2004 m. – ES ir NATO). Tiesa, per tuos tris dešimtmečius vis labiau darėsi aišku, kad esame ne tiek „istorijos pabaigoje”, kiek Vakarų istorijos pabaigoje – toje realybėje, apie kurią prieš šimtą metų rašė Osvaldas Špengleris (Oswald Spengler) „Vakarų saulėlydyje”.

Lietuva ne tiesiog nyksta. Ji nyksta nykstančiuose Vakaruose. Atiduodama „baltąją” darbo jėgą tam, kad pratęstų Vakarų Europos pavargusių ir nenorinčių gimdyti tautų egzistenciją. Tik tokia Lietuvos egzistavimo prasmė?

Oskaro Milašiaus plunksnai priklauso, mano požiūriu, vienos gražiausių ir giliausių eilių apie Lietuvą.

LIETUVA

Tos žemės vardas – Lietuva – užvaldė mano protą ir jausmus.

Aš trokštu jums atskleisti ją.

Ateikit! Dvasioje nuvesiu jus į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį…

Suvasnokime sparnais – aure, jau skrendame per šalį, kur

kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą.

Apgaubia mus vandens lelijų kvapas, plėkstančių miškų garai…

Tai Lietuva, la Lituanie, Gedimino ir Jogailos žemė.

Atsiveria mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva

padangė turi visą pirmapradės giminės gaivumą. Ji

nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti.

Po septynių žiemos mėnesių letargo ji nubudus šoktelia nuo

pavasario staigios grožybės, o rugsėjo vidury nauji

atolai, netgi vasaros nedavę, juodvarnių kranksmais vėl skelbia ilgą žiemą.

Tada lietuviškųjų vasarų medaus kvapsnis užleidžia vietą

rudeniniam dvelksmui, kuris yr lyg siela Lietuvos, –

Saldžiarūgštis kvapas, nelyginant išvirtusio karšinčiaus

medžio, samana užkloto, ar griuvėsių po lietaus, kai vasara jau baigias.

Balzgana šviesa dūluoja klony, o šėma migla nugulus ant miškų,

Tylų saulės veidą niaukia įkyrių minčių nykumas.

Nors dar nesnigo, paplukusiuos keliuos ratus pakeičia rogės.

Nuo upės smelkias per laukus linų markos tvaikai.

Galop iškrinta lapkričio sniegai, o vakarais sarginiai šunes

vėl užtraukia savo begalinę šneką su vilkais iš seno

miško, skendinčio rūkuos.

(Vertė Antanas Vaičiulaitis)

Tikėkimės, kad ateitis priklauso ne mizantropinei „pasaulinės vyriausybės” ir „auksinio milijardo” vizijai. Tikėkimės, kad ateitis priklauso daugiapoliam pasauliui. Bet tam, kad išlikti tokiame pasaulyje, reikalinga nacionalinė idėja.

O „nacionalinė idėja” lietuvių tautai galėtų būti labai paprasta.

Lietuvos valstybė turėtų nuvesti lietuvių tautą iki istorijos pabaigos.

Iki tikros pabaigos. Apie kurią rašoma Apreiškime Jonui. Iki Paskutiniojo Teismo.

Orientacija į tautos išsaugojimą iki tikros istorijos pabaigos būtų priešingybė „globalios Lietuvos” idiotizmui, kuris yra orientacija į tautos išnykimą vienpoliame globaliame „istorijos pabaigos” pasaulyje.

Tai būtų prasminga.

Nuvesti iki istorijos pabaigos „kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį… […] kur kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą, […] susimąsčiusią šalį, kurios vėsi, dulsva padangė turi visą pirmapradės giminės gaivumą”.

Ir kur „vakarais sarginiai šunes vėl užtraukia savo begalinę šneką su vilkais iš seno miško, skendinčio rūkuos”.

Autorius – filosofijos mokslų daktaras.