infa.lt

Turbūt daugelis pastebėjote, kad Lietuvoje atsirado nauja kenkėjų padermė – itin dideli, riebūs šliužai. Jie vis dažniau pasirodo visur, kur randa ėdesio, vieniems sukeldami lengvą pasišlykštėjimo jausmą dėl šliūžių, ant galvos styrančių antenų ir drėgnos, vėsios, lipnios odos, kitiems tikrą galvosūkį, kaip apsisaugoti nuo ėdrių ir itin sparčiai besiveisiančių parazitų.

Tai invaziniai gyvūnai, kurių yra dvi rūšys. Užingridai (uzingridus vulgaris) yra gyvūnų karalystės atstovai, daugelio specialistų priskiriami bestuburiams. Nors kai kurie tyrinėtojai tą ginčija ir priskiria plėšriesiems vienaląsčiams, kurie neturi ideologijos, tačiau turi tvirtą branduolį, kaukolės kevalą, gerai išvystytą pilvelį, dauginimosi ir kitas organeles. Šiame straipsnyje su tuo nesutiksime dėl jų akivaizdaus sandaros primityvumo, pasirenkamų organų, ikilytinių, lytinių ir polytinių sistemų daugybiškumo, o taip pat savito, bendruomeninio mitybos ir dauginimosi būdo.

Uzingridus vulgaris atsirado moralinių mutacijų būdu tam tikrose mažose, uždarose duobagyvių bendrijose Europos ir Amerikos kontinentuose. Plitimo greitis ir arealai koreliuoja su klimato atšilimu, todėl darytina išvada, jog taip nutiko dėl dar neištirtų procesų, vykstančių perkaistant neprisitaikiusių vidutinio klimato organizmų kaukolėms. Šią prielaidą patvirtina faktas, kad karšto klimato Azijos ir Afrikos zonose ši populiacija praktiškai neplinta.

Rūšis neabejotinai invazinė, agresyvi vietinių atžvilgiu ir jas išstumia. Paprastai veisiasi dirbtinėse, uždarose nuo konkurencijos mitybinėse terpėse, laisvės piknikuose, vaizdo vamzdžiuose ir visur, kur tik įstengia be pastangų dominuoti, nes laisvai varžantis greitai subliūkšta, praranda modernumo skysčius ir žūsta. Itin mėgsta biologinio džiaugsmo plėtras, kur beprotybė ištrykšta pilnu srautu ir realizuojami socialinio tingėjimo ar moralinio silpnaregiškumo šlapių sapnų reginiai.

Čia reikia pasakyti, kad uzingridus vulgaris net ir patyrusių tyrinėtojų dažnai painiojamas su tos pačios genties shimashoidus primityvus. Taip dažniausiai nutinka dėl išorinio panašumo, nors iš tikrųjų pastarieji lytiškai subręsta ir dauginasi tik lokališkai, G taško gleivinėje. Suklystama dažniausiai dėl DNR (Durnumas Nori Realizuotis) grandinių identiškumo: iš kiekvieno uzingridus pagal sugebėjimus, kiekvienam shimashoidus (kitiems tai ne) – pagal kokius tik nori poreikius, kas giminiška jau kitam pandeminiam susirgimui, kuris nėra šios analizės objektas.|

Kaip jau minėta, tai bendruomeniniai kenkėjai, vidine organizacija panašūs į širšes ir širšuolus. Svarbiausia spiečiuje yra motinėlė (motinėlis), kuri (s) įprastomis aplinkybėmis slepiasi lizde ir komunikuoja su pasauliu įsisavindama fondus. Ikilytiškai ir polytiškai iki gyvos galvos su ja (juo) bendrauja tranai, kurie gali keisti tapatybes pagal poreikį, o nebereproduktyvūs suvartojami motinėlės (motinėlio) maistui ir aplinkai įbauginti.

Apvaisinti šių padermių kiaušinėliai bręsta nevyriausybinėse organizacijose ir viešosiose įstaigose, o sporos ir žiedadulkės plinta savaime, viešais nuotekų kanalais. Lervas maitina specialiomis įtakotukinėmis išskyromis apžvalgų cikados ir įvairūs simbiotiniai nariuotakojai, kurie paprastai yra nuodingi. Jiems taip pat būdinga mimikrija, kada organizmas savo spalva ir forma yra panašus į kitos rūšies organizmą arba negyvą daiktą, dėl ko jo gebėjimas išgyventi būna didesnis.

Prisiartinus prie lizdo kitokiems, bet kuris uzingridus vulgaris ar shimashoidus primityvus paprastai puola, paskleisdamas pozityvo feromonus, nuo kurio aktyvuojama viso spiečiaus gynybinė reakcija ir inicijuojamos psichinės atakos. Gali gelti daug kartų, masiškai.

Nuodai gyvybei nepavojingi ir tik pradinėje stadijoje sukelia skausmą ir vietinę alerginę reakciją, kuri pripratus palaipsniui praeina, lieka tik nuolatinis jautrių organų niežulys ir lengva apsvaigimo būsena, kuri įkandimams kartojantis gali išsivystyti į priklausomybę. Pastaruoju metu jų seilėse praktiškai visuose arealuose nustatyta globalių globulinų ir nuolat atsiranda naujų atmainų, nuo kurių susergama smegenų grybu, simptomatiškai beveik identišku kempinligei.

Infekuotiesiems po trumpo latentinio periodo išbalansuojama vertybinė orientacija ir sutrinka mąstymas. Ligoniai ima neskirti savų nuo svetimųjų, šis sindromas netrukus progresuoja į savųjų atstūmimo reakcijas ir svetimų rūšių adoravimo euforiją. Vystosi priklausomybė, reikalaujanti vis didesnių dozių ir laimingo vergo psichozė.

Vėlesnėse stadijose liga pasireiškia audringomis individų būsenomis, reikalaujant svetimiesiems įvairių privilegijų, agresija prieš savo gentainius ir artimuosius, jų gyvenamąją aplinką ir net mitybos įpročius. Palaipsniui veši visuotinis savos kultūros ir moralės, gyvensenos pagrindų neigimas, pereinantis į rūšies gyvybingumą ir išlikimą užtikrinančių savybių atsisakymą, kas gresia visai populiacijai.

Nesiimant gydymo, smegenyse prasideda dar pilnai neištirti, negrįžtami degeneracijos procesai, keičiasi mitochondrijų ir branduolių sąveika, vyksta chaotiškas naujų, išoriškai griežtai kontroliuojamų neuronų ryšių formavimasis. Pacientas ima sau reikalauti vis naujų laisvių, o kitiems vis daugiau draudimų. Stebimas ryškus, progresuojantiis Uzingridi shimashoidum liberum paradoksas, kada absoliučiai laisvu besijuntantis pacientas praranda gebėjimus gyventi be begalinių, savo paties kuriamų taisyklių ir smulkaus kasdieninių veiksmų reglamentavimo.|

Formuojasi nuolatinis, logiškai nepaaiškinamas, įkyrus vis naujų, kuo neįprastesnių ir kvailesnių naujovių troškulys. Ilgainiui visiškai pakinta individo elgsena, gilėja asmenybės degradacija, nevaldomas polinkis į skundimą, vystosi periodiški teisių reikalavimo kliedesių epizodai. Visoms ligos stadijoms būdingas nekritiškas požiūris į save, ligos neigimas ir didybės manija. Negydant prognozė bloga.

Gera naujiena ta, kad liga nesunkiai išgydoma. Ankstyvose stadijose veiksmingos liaudiškos, natūralios priemonės. Po kontakto su uzingridus primityvus būtina kruopčiai plauti rankas, nekramtyti nagų, padeda viso kūno apsitrynimai šlapiu rankšluosčiu su melisų ekstraktu, gausus karštų skysčių vartojimas, žarnyno dušas. Saikingai patartinas alus, šašlykai ir meditacija. Pasireiškus pirmiesiems simptomams – nerimui, ūmiam norui pulti artimuosius ar išdidžiai vaikščioti nuogam gatvėmis, gali padėti grupinė anoniminių uzingridus primityvus saviterapija.

Svarbiausias principas – pašalinti ligonį užkrėstos aplinkos. Epidemijų paūmėjimo momentais pacientai mėnesiui karantinuojami, atjungiant nuo interneto, feisbuko ir LRT. Dažniausiai to ir pakanka, sudėtingesniais atvejais rekomenduojama ilgesnė reabilitacija ir darbo terapija, apgyvendinant neinfekuotose draustiniuose, kariniuose poligonuose ir kaimo vietovėse pas ūkininkus. Dėl kurortinio gydymo laisvės atėmimo vietose vieningos specialistų nuomonės dar nėra, nes, kai kurių tyrinėtojų manymu, tai gali sąlygoti neišgydomą tam tikrų pacientų rūšių priklausomybę nuo taikomų procedūrų ir nenorą apleisti įstaigų pasibaigus gydymui, kas sukeltų biudžeto krizę.

Dėl kaukių vartojimo, atstumų laikymosi ir vakcinacijos patvirtintų PSO, NVO ir NSO rekomendacijų dar nėra. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog šios organizacijos bei vakcinų gamintojai yra užkrato šaltinis ir liga gali būti platinama skiepų pavidalu. Todėl norintiems rekomenduotume naudoti jau patikrintas, saugias vakcinas nuo pasiutligės.

Apsisaugojimui nuo sukėlėjų paprasčiausias būdas yra gaudyklės, kurios pakabinamos 1 – 2 metrų atstumu viena nuo kitos aplink gyvenamąjį būstą, vyliui naudojant cepelinus su spirgiukais ar popieriaus gabaliukus su tautinių rašytojų citatomis, kurios kenkėjų bematant agresyviai puolamos. Nuo šliaužiančių lervų gaudyklės įkasamos į žemę, maskuojamos neužmirštuolėmis. Rytais gaudyklės patikrinamos, pagauti individai kompostuojami ir eksportuojami į kilmės šalis.

šaltinis: kaunoforumas.com