infa.lt

– Kaip tai nebuvo? – paklausiau netikėtai prikimusiu balsu. – Visai? Bet gi pas jus čia, kartotekoje, klaida, pažiūrėkite atidžiau!

– Nėra, – pagyvenęs Angelas nuolankiai šyptelėjo ir pasitaisė akinius apvaliuose rėmuose. – Pas mus viskas čia surašyta, sužymėta, beje, griežtai prižiūrint, Patys Žinote Kam. Mums už pareigybinį nusikaltimą žinote kas būna? – Angelo veidas surimtėjo. – Apie Liuciferį girdėjot? Taigi. Net mirktelėti nespėjo – išmetė. „Klaiii-daaa“. Kad jau pasakysite…

– Minutėlę, – bandžiau suimti save į rankas. – Pažiūrėkite, prašau, štai čia.

Angelas geranoriškai dėbtelėjo į mane pro akinių viršų.
– Ir? – sekundę patylėjęs paklausė.

– Manęs gal ir nėra. Bet kas tuomet yra? – aš atsargiau pajudinau kisieliaus tirštumo substanciją, kuri dabar pakeitė įprastą man žemišką organizmą. Substancija subangavo ir sumirgėjo vaivorykštės spalvomis.

– Kažkas be abejonės yra. Bet tik ne NN, kai jūs prisistatėte, – Angelas sunkiai atsiduso ir patrynė kaktą. – Tokių kaip jūs prisižiūrėjau – nesuskaičiuosi. Ir kaži kodėl, daugumoje – damos. Na, gerai jau. Imkime tikrinti, panele. Papunkčiui. Nuo pat pradžių. Gerai?

– Gerai, – pasakiau, ryžtingai palinkusi virš jo peties ir pasiruošusi kovoti iki galo.

– Nagi, štai ji, madam „N“ biografija, – Angelas iš po stalo ištraukė didžiulį talmudą ir nupūtė nuo jo dulkes. – Ab novo, mieloji, taip sakant – nuo kiaušinio, – jis paseilino pirštus ir ėmė šlaminti plono popieriaus puslapius. – Na, čia visokios smulkmenos… sauskelnės… vaikiški kaprizai… visokios kvailystės… asmenybė dar nesusiformavusi… charakteris neišryškėjęs… na, vaikystę apskritai praleiskime, imkime sąmoningą gyvenimą… aha, štai! – jis iškilmingai iškėlė pirštą. – Jūs turėjote romaną besibaigiant dešimtai klasei!

– Ach, kaip keista, – nesusilaikiau. – Šešiolikos metų – ir jau romanas?

– O jūs neironizuokite, froilen, – Angelo veidas sugriežtėjo. – Romanas vystėsi audringai ir gana laimingai, kol neįsikišo jūsų draugė. Ir bernužėlį jūsų, atvirai kalbant, tiesiai iš po jūsų nosies nuviliojo. Tai yra ne iš jūsų, – staiga susigriebė Angelas ir paraudo, – o iš madmuazelės NN…

– Na ir kas? – įtariai paklausiau. – Visiems nutinka. Nejau tai kokia mirtina nuodėmė, kurią pamiršo į Bibliją įrašyti? Atseit, neatiduok nei vaikino savo, nei asilo, nei jaučio…

Išgirdęs žodį „Biblija“ Angelas susiraukė.
– Na kuo čia dėta nuodėmė, dėl Dievo meilės! Nusibodot jau su savo tom nuodėmėm… Sekite mintį. Kaip šiuo atveju pasielgia mūsų N?

– Pasielgia kaip kvailė, – niūriai pasakiau, miglotai prisiminusi tą nelaimingą romaną pas de trois. – Elgiasi taip, tarytum nieko neatsitiko, valkiojasi visur kartu su jais, taiko, kai susipyksta…

– Štaaaai, – pamoksliškai nutęsia Angelas. – O dabar dėmesio – žiūrime į mane! Kaip jūs pasielgtumėte, jei gyventumėte?

– Užmuščiau, – žodis išlėkė anksčiau, nei spėjau suprasti, ką sakau.

– Būtent! – Angelas net šoktelėjo kėdėje. – Būtent! Na, užmušti gal ir neužmuštumėt, žinoma, tačiau būtumėte pasiuntusi ant trijų linksmų raidžių – tai tikrai. O dabar prisiminkite – kiek tokių „romanų“ buvo mūsų madmuazelės gyvenime?

– Penketas, – prisiminiau aš ir man pasidarė nejauku.

– Ir visi baigėsi taip pat, atkreipkite dėmesį. Žiūrim toliau. Madmuazelė bandė įstoti į universitetą ir jai nepavyko. Kiek pritrūko?
– Pusantro balo, – man norėjosi verkti.

– Ir tuomet ji, kažkodėl, neša dokumentus į pedagoginį institutą. Ten ji su tokiais balais tinkama. Ir įstoja į tą institutą. O jūs? Ko tuo metu norėjote jūs pati?

– Bandyti dar ir dar stoti į universitetą, kol neįstosiu, – jau vos girdimai sušnibždėjau aš. – Bet jūs ir mane supraskite gi, mama verkė, prašė, bijojo, kad per tuos metus nusivalkatausiu ar dar kas nutiks, na, ir man staiga pasidarė nebesvarbu…

– Mieloji mano, – Angelas užjausdamas pažvelgė į mane. – Mums čia vienodai šviečia, kas ten pas jus verkė ir dėl ko. Mus domina faktai, pats aiškiausias dalykas pasaulyje. Ir faktai čia, kažkodėl, visiškai nekokie. Ir kam gi jūs – ne, aš rimtai! – kam gi jūs tuomet tuokėtės? Tai yra, mūsų NN? Ir netgi tuokėtės bažnyčioje, tarp kitko! Tai ji, vadinasi, tuokėsi, o jūs tuomet apie ką galvojote?

Aš tylėjau. Puikiai atsiminiau, apie ką tuomet galvojau toje tvankioje bažnytėlėje, drėgname delne spausdama žvakę. Apie tai, kad meilė meilei nelygu, o visa ši makalynė neilgam, kad aš, galbūt, pratempsiu porą metelių, ne daugiau, o tada tikroji „aš“ vis tiek paims viršų, ir tuomet, atleisk man Viešpatie, jei esi…

– Taigi taigi, – Angelas palingavo galvą ir pervertė puslapį. – Juk čia kiekviename žingsnyje vienos nesėkmės. Mergaite mano, juk taip negalima! Trisdešimties būdama taip norėjote pasidaryti tatuiruotę – kodėl nepasidarėte?

– Naaa… – suklusau. – Jau nepamenu.

– O aš jums priminsiu, – Angelas nemaloniai nusijuokė. – Tuometinis jūsų mylimasis buvo prieš. Primityvios, sakė, gentys, o ir užpakalis, metams bėgant, apdribs. Taip?

– Jums geriau žinoti, – paniurau, nors kažkas panašaus kadaise ir buvo nutikę, juk tikrai buvo…

– Man geriau žinoti, žinoma… Užpakalis juk jūsų buvo, ne meilužio?! Gerai, varom toliau. Štai čia rašoma – trisdešimt penkeri metai, namų šeimininkė, paprasčiau tariant – bedarbė, pomėgiai – nebent kulinarija. Mielas toks vaizdelis gaunasi. Trūksta tik siuvinėjimo kryželiu. Na, prisiminkite, prisiminkite, ko iš tikro tuomet norėjote?

– Prisiminiau. Norėjau šaudyti.

– Į ką šaudyti?! – suglumo Angelas ir dėbtelėjo į knygą.

– Į judantį taikinį. Na, arba į stacionarų, koks skirtumas, – verkti, kaip paaiškėjo, dabar aš nebegalėjau, užtat mano miglotas kūnas neteko savo spalvų ir pasidengė tirštomis pilkomis dėmėmis. – Norėjau užsiimti stendiniu šaudymu. Dar norėjau dainuoti. Seniai tai buvo…

– Patvirtinu, – Angelas bedė pirštu į talmudą. – Jūs, mieloji, visam tam turėjote gan neblogų gabumų. Dievo, tarp kitko, suteiktų. Nuo gimimo! Kur visa tai padėjote? Kur, klausiu jūsų, dividendai?!

– Aš nežinojau, kad privalau… – sušlamėjau atsakydama.

– Meluojate, puikiai žinojote, – Angelas nusiėmė akinius, primerkė pavargusias akis ir patrynė tarpuakį. – Ir ko gi jūs visi meluojate, kad jus kur… Gerai, madam, eikime į pabaigą. Imkimės jūsų paskyrimo.

Jis ištraukė didelį blanką, patiesė jį ant mano biografijos ir ėmė kažką rašyti.
– Kodėl gi jūs visi nesuprantate, – Angelo balse girdėjosi nusivylimas. – Negalima, na negalima išduoti savęs kiekviename žingsnyje, taip ir numirti anksčiau už pačią mirtį gali! O tai, tarp kita ko, ir yra ta „nuodėmė“, kurios visi jūs taip bijotės!.. Vis galvojate, kad ir taip bus gerai… Ne juokai – kas trečia siela nugyvena ne savo gyvenimą! Juk tai siaubinga statistika! Ir visi turi savų idiotiškų pasiteisinimų – tai mama verkė, tai tėtis pyko, tai vyras prieštaravo, tai lietus tą dieną lyti ne laiku pradėjo, tai – visiškai jau juokinga – pinigų nebuvo. Homo sapiensai, vadinasi, erektusai… Na, štai, baigta, – Angelas supykęs numetė plunksną. – Prašau atsistoti ir išklausyti nuosprendį. Tai yra, atsistoti priešais mane.

Aš praskridau viršum stalo ir sustingau priešais angelą, visa savo esybe rodydama, jog jaučiuosi kalta ir atgailauju. Velniai žino, gal padės. nugyventi gyvenimą, skaistykla, pragaras, rojus

– Neidentifikuota Siela, kaltinama nenugyvenusi savo gyvenimo, pripažįstama kalta. – Angelas griežto gailesčio žvilgsniu nužvelgė mane. – Lengvinančių aplinkybių, tokių kaip a) nežinojo, ką daro; b) buvo fiziškai neįgali realizuoti arba c) netikėjo aukštesnio proto buvimu – nėra. – Skiriama bausmė – nugyventi tą patį gyvenimą dar ir dar, kol atras savo tikrąjį. Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas.

– Teisiamoji! Ar nuosprendį suprantate?

– Ne, – gailiai sumirksėjau. – Tai reiškia į pragarą, ar kaip?

– Na, pragaro jūs, vaikuti, neužsitarnavote, – nusijuokė Angelas. – O ir vietų ten…, – jis beviltiškai nuomojo ranka. – Eisite skaistyklon, turėsite nugyventi sumodeliuotas situacijas, kol teismas nenuspręs, jog nugyvenote savo gyvenimą. Kentėsite ten, ar ne – šito mes, atleiskite, nežinome, – Angelas ištiesė man geltoną lapą. – Ar dabar viskas aišku?

– Daugmaž, – pasimetusi linktelėjau. – Ir kur man dabar?

– Moment, – tarė Angelas ir spragtelėjo pirštais. Kažkas skambtelėjo, subildėjo ir man užtemo akyse…

– […] manęs vienos neišleidžia, o su tavimi – lengvai leis, – išgirdau pažįstamą balsą. – Ir Sergejus sako – tegu ji pridengia tave porai dienų, nagi, Olečka, mieloji, juk padėsi, tiesa? Mes tau ir palapinę atskirą paimsime, ir apskritai, bus gera – įsivaizduoji, ištisas dvi naktis, laužas, upė ir mes trise?

Mes buvome mūsų mokyklos kieme, gegužės mėnuo, tik nepamenu kurie metai, dulkėtas tvankus vakaras. Ir Lena, gražuolė, lėlės veideliu ir Sandros Botičeli figūra – mano draugė – kaip visuomet čiulbėjo man į ausį, nepastebėdama, kaip neapykanta ir skausmas riečia mane, neleidžia įkvėpti. Toks pažįstamas, įprastas jausmas… Aš juk gera mergaitė, viską iškentėsiu, elgsiuosi padoriai, aš gera, gera, ge…

– Eitum tu, – pasakiau švelniai, su sadistišku malonumu stebėdama, kaip apvalėja jos porcelianinės akys ir, jausdama, kad scena dar neišbaigta, pridūriau: – Abu eikite kur tolėliau.

… Kai įpykęs Lenos aukštakulnių kaukšėjimas dingo kažkur už kampo, aš įsiklausiau į spengiančią aplink tuštumą ir supratau, kad štai, tiesiog dabar, pagaliau, aš esu giliai, nepadoriai ir nebaudžiamai laiminga…

parengė: Darius Dimbelis