infa.lt

Facebook nuotr.

Kai LR Prezidentas Gitanas Nausėda kalbėjo apie naujai skiriamus šios vyriausybės ministrus, jis šalia kitų apibūdinimų, vieną charakterizavo kaip jauną, „degančiomis akimis“ pilną noro nuveikti daug gero savo valstybei.

Bent jau nemažai mano kalbintų pašnekovų šį apibūdinimą priskyrė teisingumo ministrei, poniai Evelinai Dobrovolskai, ir šių eilučių autorius taip tą suprato. Net pagalvojau – gal pagaliau atėjo jauni žmones, kurie padarys realius darbus daugumai skaudžiausiose gyvenimo srityse. O svarbiausia suvienys mūsų gan susiskaldžiusią visuomenę savo geranoriškumu ir sugebėjimu naujai pažvelgti į kai kurias įsisenėjusias problemas.

Tikrai, šios vyriausybės veiklos pradžia, kaip ir buvusios pabaiga pažymėta nekasdiene ir niekada nedaryta veikla. Pasaulinės koronaviruso pandemijos suvaldymo iššūkiu. Kuris, beje, neleido atsipalaiduoti ir per tas tradicines, valdžios medaus laikotarpiu vadinamas, 100 darbo dienų.

Neturiu tikslo nagrinėti visos Vyriausybės veiklos, nes tai jau daro politologai ir šiaip influenceriai. Mane, kaip buvusį atkuriamos Nepriklausomybės ištakų aktyvų tų įvykių dalyvį, suneramino tam tikros keistos iniciatyvos. Jau nekalbant apie keistus siūlymus sugriežtinti bausmes už tam tikrus pasisakymus, praktiškai įvedant cenzūrą.

Tuo pat metu nuo bausmių atleidžiant, arba jas paliekant simbolines, ne tik visų rūšių narkotikų vartotojams, bet ir platintojams. Gal aš jau atsilikau ir dabar ateina toks gyvenimo būdas, kad svaigintis yra ne tik madinga, bet ir sveika? O gal kai kas taip supranta Laisvę? Nors mano patirtis man kužda, kad tokie, visuomenei gan skaudūs dalykai, bent neturėtų būti daromi paskubomis jų nuodugniai neapsvarsčius ir neišdiskutavus.

Tačiau labiausiai apstulbau, kai viešoje erdvėje prasidėjo kalbos apie dvikalbystę. Ir tai ne šiaip sau pamąstymai, o konkreti teisingumo ministrės bei Seimo narės pozicija. Po lyg ir nekaltu Tautinių mažumų įstatymu, kuris jau viešai aptariamas, slypi siekis, po 31 atkurtos Nepriklausomybės metų sugrąžinti į Lietuvą autonomizacijos idėją.

Tiesiogiai tai neįvardijama, bet per antros nevalstybinės kalbos įvedimą regionuose, link to realiame gyvenime vedama. Jau nekalbu apie tai, kad šiame sumanyme ryškėja ir diskriminacijos elementai lietuvių tautos atžvilgiu. Kalbama ne vien apie antrą regioninę kalbą.

Teigiama, kad, jei to regiono gyventojas nori kalbėti arba pateikti prašymą ta antra kalba valstybės ar savivaldybių įstaigų darbuotojams – jie privalo su juo ir bendrauti ta kalba. O išvada akivaizdi, tuose regionuose šių įstaigų darbuotojai privalės mokėti ta kalba ne tik kalbėti, bet ir rašyti.

Priėmus tokį įstatymą su viešai sklandančiomis nuostatomis, kurias ponia ministrė E.Dobrovolska laiko normaliomis ir būtinomis, neišvengiamai Lietuva bus suskaldyta į atskirus regionus, kur, pavyzdžiui, Vilniaus krašte galios lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbos, o Klaipėdoje ir Visagine rusų.

Šie regionai ne tik, kad nesistengtų giliau ir visapusiškai integruotis į bendrą valstybę, Lietuvą, bet taptų atskiromis gan uždaromis teritorijomis vis labiau skaldančiomis mūsų valstybės vientisumą.

Šiame kontekste neramina viešai portale Delfi išspausdinti oficialūs ministrės E.Dobrovolskos žodžiai: „(…)Sieksime, kad šį įstatymą palaikytų Seimo nariai nepaisant priklausymo politinei partijai“ O tai išvertus į žmonių kalbą, reiškia, jog jis bus bandomas „prastumti“ bet kokia kaina.

Būtent tokia pozicija ir neramina. Vietoj to, kad šiuo sunkiu dėl pandemijos ir geopolitiškai sudėtingu laikotarpiu, pasaulyje kylant įtampai tarp didžiųjų valstybių, kurių viena yra mūsų pašonėje, stiprinti ir vienyti valstybę Lietuvą, kuriai būti ištikimu prisiekė kiekvienas Seimo narys, o ministrė prisiekė net du kartus, veiksmai, deja, krypsta priešinga kryptimi.

Galima suprasti jauną ministrę, kad ji dėl jaunystės, neprisimena nelengvo valstybės atkūrimo laikotarpio, kai buvo bandoma sužaisti būtent tautinės nesantaikos korta – suskaldant mūsų vienybę. Tačiau neatleistina neįsiklausyti į rimtus argumentus, kad dvikalbystės įvedimas ne tik pažeistų lietuvių kalbos įstatymą, bet ir prieštarautų Konstitucijai.

O svarbiausia, kad tai reali grėsmė šalies nacionaliniam saugumui. Kas nesupranta paaiškinsiu. Maskva jau ne kartą yra garsiai pareiškusi, kad Lietuvai nepriklauso nei Vilniaus kraštas (pagal ją tai Baltarusijos teritorija), nei Klaipėda.

Mes, tie kurie ne vien žodžiais, bet ir darbais buvome ir darėme ką galėjome, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė, gerai pamename tokį poną Brodavskį ir jam prijaučiančius, kurie lakstė į Maskvą ir siūlė palaikyti Vilniaus krašto autonomiją. Ir tai buvo ne šiaip sau žodžiai, o net paruošti dokumentų projektai.

Mes pamename, kaip Jedinstvo (organizacija kovojusi prieš mūsų Nepriklausomybę) organizavo mitingus prieš lietuvių kalbos, kaip vienintelės oficialios kalbos visoje Lietuvos teritorijoje atkūrimą. Ir praėjus 31 metams po kovo 11-osios, bandyti taip laisvai elgtis su šiomis sąvokomis, reiškia nesuprasti, kokioje valstybėje gyveni.

Tai atleistina svetimšaliui, bet Lietuvos Respublikos ministrai manau turėtų būti šios valstybės interesų gynėjais ir jos stiprinimo, o ne silpninimo iniciatoriais.

Ir labai norisi iš Tautos atstovų – tai yra parlamento, kad jie suprastų, jog laisvas Seimo nario mandatas jiems suteiktas tam, kad jie vykdydami priesaiką dirbtų visos valstybės naudai ir visų jos žmonių gerovei. Ir būdami solidūs politikai jie duotų tinkamą atkirtį bet kokioms prielaidoms gimdančiomis separatizmą.

Mes ne prieš kitų tautų atstovus gyvenančius čia ir esančius lojaliais Lietuvos valstybei. Bet mes niekada neleisime iš Lietuvos daryti kitų valstybių regioninius filialus.

Nes mes, lietuviai, turime tik vieną Tėvynę šioje Žemėje. Ir ją saugosime, kaip tai daro ir kitos tautinės valstybės tame tarpe ir mūsų kaimynai.

Daktaras Algimantas Matulevičius,
buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo narys,
LSDDP Prezidiumo narys,
LPK Garbės Prezidentas, politikos ir verslo ekspertas