infa.lt

Kęstutis Masiulis, Seimo narys, konservatorius

Nauji statomi biurų pastatai Vilniuje niekuo neprastesni, o dažnai ir lenkia analogus Vakarų Europos ar Amerikos miestuose. Kaip ir naujų statomų butų ar namų išplanavimas, statybinės medžiagos, apšiltinimas taip pat nedaug atsilieka nuo Vokietijos ar Skandinavijos, bet štai viešoji infrastruktūra – gatvės, šaligatviai, kiemai – dauguma yra apgailėtini ir konkuruoja su blogiausiais Rusijos ar Ukrainos pavyzdžiais. Pagrindinė to priežastis yra maži savivaldybių biudžetai, iš kurių finansuoti ir palaikyti kokybišką viešąją infrastruktūrą praktiškai neįmanoma.

Savivaldybių biudžetai minimalūs

Kai gyventojai investuoja ir susitvarko savo būstą, jie nori kad ir aplinka atrodytų padoriai. Jeigu pažiūrėtume į Vilniaus miesto savivaldybės problemų registrą, tai dauguma gyventojų piktinasi apgailėtina infrastruktūra. Ir visi skundai yra pagrįsti bei teisingi. Tą patvirtina miesto oficialūs duomenys.

Vien žvyrkelių sostinėje 500 km, kas trečiame būste net nėra privestų centralizuotų nuotekų ir vandens sistemų, ką jau kalbėti apie šaligatvių ir dviračių takų trūkumą. O kaip atrodo daugiabučių kiemai su chaotiškai apstatytais automobilių laukais? Tokia pati situacija yra ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose bei jų priemiesčiuose. O miestuose gyvena pusė Lietuvos, ir toliau proporcija auga.

Vilniaus miestas neseniai patvirtino biudžetą – beveik 850 mln. eurų. Skamba solidžiai, bet atsivertus biudžetą, matosi, kad savivaldybė tiesiog apmoka sąskaitas, iš Centrinės valdžios gautais pinigais. Vien mokyklų išlaikymas yra 50 proc. biudžeto. Ir tų pinigų kitaip negalima panaudoti, kaip tik tikslingai tam, kam skiria Centrinė valdžia.

Laisvų finansų, kuriuos savivaldybės administruoja pačios ir gali skirti ten, kur nori, vidutiniškai tėra 15 proc. Tai mažiausi pinigai visoje Europoje. Tokiu lietuvišku savivaldos modeliu galima būtų suabejoti, ar tai tikrai savivalda?

Klasikinės savivaldybės veikia Šveicarijoje, kur pačios bendruomenės apsisprendžia ką nori finansuoti, bet kartu su kiekvienu noru didėja mokesčiai bendruomenės nariams.

Regioninės kaimiškos savivaldybės Lietuvoje savo infrastruktūra rūpinasi geriau, nes jos pritraukia finansavimą iš Europos Sąjungos paramos regionams fondų. Jomis rūpinasi ir aktyvūs vietos Seimo nariai, kurie randa pinigų valstybės biudžete.

Štai prieš porą metų Kaišiadoryse išrinktas Bronius Bradauskas iškaulijo iš Vyriausybės pinigų, kad suremontuotų vietinį turgų, o Ramūnas Karbauskis išmušė milijonus 1000 km žvyrkelių asfaltavimo provincijoje programai.

Kita palanki regionams aplinkybė, kad jose gyventojų mažėja, statybų nevyksta, todėl tereikia renovuoti jau esamą infrastruktūrą, kitaip nei miestuose, kur vyksta aktyvi plėtra ir reikia ne tik finansuoti esamos tvarkymą, bet ir įrenginėti naują. Vien pernai sostinėje apsigyveno 10 tūkst. naujų gyventojų (daugiau nei gyvena Kaišiadoryse).

Daugiau laisvės ir daugiau atsakomybės

Savivaldybių finansinės laisvės ir nelaisvės klausimas žinomas jau daugybę metų, bet nesprendžiamas dėl politinio išskaičiavimo. Daliai politikų buvo paranku „nematyti“ tų disproporcijų tarp Vilniaus ir kitų mažųjų savivaldybių ir tarp Vilniaus bei Centrinės valdžios.

Lietuvos savivaldybės yra labai skirtingo dydžio. Vienas Vilniaus miestas yra kaip 30 mažųjų savivaldybių. Taigi, kad ir kokie būtų priimami sprendimai dėl didesnės finansinės laisvės, visada Centrinės valdžios akys krypsta į sostinę. O sostinė, tai – meras, ir jeigu nėra jam meilės, tai nėra ir pinigų. Todėl patraukliau Vyriausybei būdavo ne leisti savivaldybėms būti iš tikrųjų nepriklausomoms, bet pačiai skirstyti pinigus – tam duosiu, o tam ne.

Neatsitiktinai praeitą kadenciją užvirė darbai Kaune, o Vilniuje bet kokie projektai, pradedant Nacionaliniu stadionu, strigo. Labai aiškiai matėsi, kai susisiekimo ministru tapo Jaroslavas Narkevičiaus, pinigų atsirado jo mylimai Trakų savivaldybei.

Lietuvą pasiekianti ES parama regionų netolygumams mažinti keliauja mažosioms savivaldybėms, nes jų ekonominis aktyvumas menkas, kai Vilnius, kuriame BVP sukuriama 112 proc. ES vidurkio, pagal europiečių logiką, turėtų infrastruktūrą tvarkyti pats.

Bet įsikiša Centrinė valdžia, kuri mokesčius iš vilniečių surenka, bet paskirsto savaip, ir kaip rodo skaičiai, atgal į miestą negrąžina. Vizualiai tai matosi su renovuotais daugiabučiais. Ne viename miestelyje renovacija jau baigta, o didžiuosiuose miestuose sutvarkytų namų vos vienas kitas.

Ingridos Šimonytės Vyriausybė, kaip ir Prezidentas Gitanas Nausėda, skelbia, kad didesnė savivaldybių finansinė laisvė yra prioritetas, todėl šįkart reikalai gali pajudėti. Darbotvarkėje yra nekilnojamojo turto ir automobilių registracijos mokesčių bazės plėtra ir įplaukų atidavimas savivaldai, laisvesnis globalus biudžetavimas (kai nėra iš anksto užprogramuota kur ir kam skirti), mažiau deleguojamų Centrinės valdžios funkcijų, daugiau savarankiškų, mažiau reguliavimų, daugiau atsakomybės.

Kad ir kokie finansinės savivaldybių laisvės sprendimai bus daromi, tai labai atsilieps Vilniuje. Paradoksas, nors miesto biudžetas yra labai mažas, bet ekonominis potencialas yra pats didžiausias. Paprastai kalbant sostinė yra turtingiausias šalies regionas, sukuriantis per 42 proc. šalies BVP, o biudžeto dalis skaičiuojant gyventojui yra ne tik mažesnė nei Rygoje, Taline, Varšuvoje, bet net nei Kaune ar Klaipėdoje.

Tik leiskit Vilniuje tvarkytis patiems, iškart atsiras pinigų, kuriuos bus galima skirti geresnei infrastruktūrai, kuri dabar yra gėdingai apleista.