infa.lt

lrp.lt nuotr.

Daugeliui žmonių politkorekcija – tai kažkas juokinga ir linksma. Tačiau taip nėra, politinis korektiškumas – mirtinai pavojingas. Šis reiškinys kelia mirtiną pavojų mąstymui, protui, o be jų žmogus pavirsta „daržove“, rašo blueagle.com portalas

Viskas, prie ko prisiliečia politkorekcija – vysta ir vėliau žūsta. Amerikos studentų miesteliuose susiaurėjo žodžio laisvė, iškraipyti mokymo kursai, politizuotas klasifikavimas intelektualinį padorumą pakeitė bespalviais lozungais. Iš auditorijos į auditoriją profesoriai platina ideologinę tuščiažodystę ir lozungus, kurie verčia studentus visa tai vartoti nesusimąstant. Ir šios vietos – o jų daug – jau nebe universitetai, o nedidukės, pliušu išmuštos Šiaurės Korėjos.

Kas gi yra toji politkorekcija? „Politiškai korektiški“ žmonės mūsų studentų miesteliuose iš esmės nepageidauja, kad jūs sužinotumėte atsakymą į šį klausimą. Kodėl? Ogi todėl, kad politinis korektiškumas yra ne kas kita, kaip ir marksizmas, iš ekonominės sferos įdiegtas į kultūrinę terminologiją.

Paralelės akivaizdžios. Pirma – abi klasikinės teorijos – ir ekonominis, ir kultūrinis marksizmas yra totalitarinės ideologijos. Abi pretenduoja į „tiesą“, kuri prieštarauja žmogaus prigimčiai ir patirčiai. Priešingai nei ekonominiame marksizme, politkorekcijoje nėra tokio dalyko kaip „beklasė visuomenė“, nėra ir ekonominio stimuliavimo.

Politiniam korektiškumui neturi reikšmės tai, kad vyras ir moteris skiriasi vienas nuo kito, kaip ir jų prigimtiniai vaidmenys visuomenėje. Rasės ir etninės grupės turi specifines charakteristikas, o homoseksualizmas – nėra norma.

Antra paralelė – ir klasikinis, ir kultūrinis marksizmas aiškina istoriją tik pagal vieną faktorių. Klasikinis marksizmas tvirtina, kad visą istoriją lemia gamybos priemonių nuosavybė. Politiškai korektiškas kultūrinis marksizmas kalba, kad istorija aiškinama pagal tai, kokia grupė – seksualinė, rasinė ir seksualiai normali ar nenormali – turi valdžią kitoms grupėms.

Trečia paralelė – abi marksizmo rūšys skelbia, kad tam tikros grupės a priori yra gėris, o kitos – kenksmingos, čia nekreipiamas dėmesys į aktualų individo elgesį. Ekonominis marksizmas gėriu laiko darbininkus ir valstiečius, o vidutinė klasė jam kenksminga.

Kultūrinis marksizmas gėriu laiko juodaodžius, lotynus, feministes, homoseksualus ir kitas mažumas, o baltasis žmogus jam – blogis. Politinis korektiškumas nepageidauja pripažinti moterų ne feminisčių ir laiko juodaodžius, kurie atmetė šią ideologiją, baltaisiais.

Ketvirta paralelė – ekspropriacija. Ekonominis marksizmas eksproprijuoja vidutinės ir aukštesniosios klasės turtą ir atiduoda jį valstybei. Kultūrinis marksizmas ir studentų miesteliuose, ir vyriausybėje uždeda baltajam žmogui apribojimus ir perduoda privilegijas grupėms, kurios laikomos „gėriu“.

Ir, pagaliau, abi marksizmo rūšys naudojasi analizės metodu, kuris demonstruoja jų ideologijos teisingumą bet kurioje situacijoje. Klasikiniame marksizme toks metodas yra ekonomika. Kultūriniam marksistui – tai lingvistika: dekonstrukcija.

Dekonstrukcija iš pradžių pašalina iš teksto visas prasmes, o vietoje jų įstato naujas reikšmes. Bet kokiu atveju tekstai privalo iliustruoti moterų, juodaodžių, homoseksualistų ir kitų mažumų engimą, kurį vykdo baltaodis žmogus ir Vakarų kultūra. Pradiniai autoriaus ketinimai neturi jokios reikšmės.

Šitos paralelės nėra atsitiktiniai sutapimai. Kultūrinio marksizmo politinis korektiškumas faktiškai yra pagimdytas ekonominio marksizmo ir tai padarė Frankfurto mokykla. I pasaulinio karo metu marksistams iškilo sudėtinga problema: kodėl Europos proletariatas nekelia revoliucijos ir nekuria naujos, marksistinės santvarkos, kaip pranašavo jų ideologija.

Du žymūs marksizmo mąstytojai – Antonio Gramši Italijoje ir Djėrdis Lukačas Vengrijoje – rado atsakymą į šį klausimą – kalta vakarietiška kultūra. Ji apakino darbininkus, ir jie nemato tiesos, „klasinių interesų“. Kad socializmas paimtų valdžią, iš pradžių turi būti sunaikinta vakarietiška kultūra.

Lukačas 1919 metais iškėlė klausimą: „Kas gali mus išgelbėti nuo Vakarų civilizacijos?“ Bolševikas, kultūros reikalų komisaras Vengrijos sovietinėje Bela Kuno vyriausybėje, Lukačas pirma, ką padarė – įvedė seksualinį “švietimą” vengrų mokyklose.

1923 metais Lukačas ir grupė vokiečių marksistų įkūrė „smegenų centrą“ kurio tikslas buvo išversti marksizmą iš ekonominių terminų srities į kultūrinę terminologiją. Tai Socialinių Tyrimų institutas prie Frankfurto Universiteto. Institutas greitai tapo žinomas kaip Frankfurto mokykla. 1933 metais, kai nacionalsocialistai atėjo į valdžią Vokietijoje, Frankfurto mokykla persikraustė į Niujorką.

Čia trys pagrindinės figūros – Teodoras Adorno, Erichas Fromas ir Vilhelmas Raichas – sukūrė „kritinę teoriją“, sukryžminę Marksą su Froidu ir paskelbė pagrindinius Vakarų kultūros elementus „prietarais“ ir „psichikos sutrikimais“. „Kritiški teoretikai“ įtikinėjo, kad tokie „prietarai“ kaip krikščionybė, kapitalizmas ir tradicinė patriarchalinė šeima turi būti sunaikinti.

Ryšys tarp Frankfurto mokyklos ir 7 dešimtmečio studentų neramumais atsekamas per šios mokyklos svarbiausią figūrą – Herbertą Markuzę. Tai žmogus, kuris sugalvojo frazę „Užsiimkim meile, o ne karu“.

Markuzė savo knygose „Erosas“ ir „Civilizacija“ įtikinėja, kad efektyvūs Vakarų civilizacijos griovimo įrankiai yra seksas, narkotikai ir rokenrolas. Frankfurto mokyklos idėjos per radikalius studentų veikėjus ir sukūrė tai, ką mes dabar žinome „politkorekcijos“ pavadinimu.

Purvina politinio korektiškumo paslaptis – tai marksizmas. Marksizmas, iš ekonomikos perkeltas į kultūrą. Mes žinome, kuo marksizmas pavertė Rusiją. O dabar mes turime leisti kultūriniam marksizmui padaryti tą patį su Amerika?

Originalas: PC Marxist Roots Unearthed

Medžiagą parengė infa.lt skaitytojas Marius.