infa.lt

Facebook nuotr.

Dominykas Vanhara, teisininkas

Gerbiamieji, senai planavau parašyti įrašą labai sunkia tema, planavau jį parašyti kur kas vėliau, bet, atsižvelgiant į dabartines aktualijas, manau, kad kaip tik geras laikas tokiam įrašui yra dabar. Tema – santuokos nutraukimas arba dar kitaip – skyrybos. Ne paslaptis, kad šį įrašą parašyti dabar paskatino Vilniaus mero sprendimas palikti savo šeimą bei inicijuoti santuokos nutraukimo procesą.

Šiame įraše taip pat galėsite išskaityti mano profesinę patirtį atstovaujant klientus santuokos nutraukimo bylose. Taip, esu turėjęs ir tokių bylų, kuriose teko atstovauti besiskiriančius klientus iš labai turtingų verslininkų šeimų, kuriose teko dalinti didelius turtinius vienetus. Ligšiolinė mano profesinė patirtis šiose byloje buvo labai sėkminga, savo bylų portfelyje turiu net tokią bylą, kurioje atstovavau turtingą verslininką ir kurioje visas santuokos nutraukimo byloje ginčo objektu buvęs turtas buvo priteistas mano klientui, o iš kliento buvusios sutuoktinės mano klientui papildomai dar ir kompensacija buvo priteista.

Daugiau panašių sprendimų teismų praktikoje man matyti neteko. Bet tokiomis savo pergalėmis santuokos nutraukimo bylose aš nelabai džiaugiuosi (priešingai laimėtiems verslo ginčams), nes, net ir po tokios absoliučiai laimėtos bylos burnoje lieka kartokas prieskonis. Nes na, neskanios šios bylos. Bent jau man.

Todėl šis mano įrašas bus visiškai sąžiningas ir nuoširdus. Advokatams santuokos nutraukimo bylos yra vienos pelningiausių, nes ten, kur vyrauja emocijos, principai, pyktis ir kt., šalys nelinkusios skaičiuoti savo išlaidų advokatams. Priešingai jau minėtiems verslo ginčams, kur klientai viską labai greitai susiskaičiuoja: advokatui tiek, žyminiam mokesčiui tiek, bylos suma tokia, pergalės tikimybė tokia, pralaimėjimo atveju dar padengiu laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidos, kurios būtų tokios.

Ai, gal pabandysiu kaip nors išsispręsti taikiai. Santuokos nutraukimo bylose šalys linkusios ginčytis net ten, kur ginčytis nėra dėl ko. Bet jei dėl šio įrašo bus išsaugota bent viena santuoka (nes skaitytojų turiu ne taip ir mažai), laikysiu, kad šį įrašą rašyti buvo verta.

Pradėsiu nuo to, kad kaip ir šeimų būna visokių, taip ir santuokos nutraukimo procesų būna visokių. Vieni sutuoktiniai abipusiškai draugiškai nusprendžia, kad jų santuoka į niekur neveda, priima sprendimą skirtis draugiškai, draugiškai atsidalina užgyventą turtą, jei tokio buvo ir susitaria palaikyti draugiškus santykius ateityje.

O pastarasis elementas yra gyvybiškai svarbus, jei santuokoje gimė vaikų. Tačiau, iš savo profesinės patirties galiu pasakyti, kad tokių santuokų nutraukimų būna labai mažai. Dažniausiai dėl santuokos nutraukimo viena ar abi šalys jaučiasi labai įskaudintos ir tuomet prasideda…

Taigi, iš man tekusios patirties galiu pasakyti, kad santuokos nutraukimą galėčiau prilyginti kokiai nors sunkiai medicininei operacijai. Operacija dažnai yra būtina ir neišvengiama, bet, greičiausiai, ne daug kas be būtinumo sutiktų ją darytis? Lygiai kaip ir skyrybos. Būna, kad tikrai skirtis yra būtina. Pavyzdžiui, jei sutuoktinis smurtauja prieš kitą sutuoktinį ar vaikus, jei yra neištikimas, jei turi įvairių sunkių priklausomybių ir nemato reikalo jų gydytis ar keisti savo elgesį.

Tuomet aš irgi pritarčiau, kad nebegaiškit nei dienos, susiraskit gerą advokatą ir inicijuokit procesą, nes labai tikėtina, kad ateity geriau nebus. Tačiau kas mane pritrenkė sostinės mero pareiškime, tai, kad jis sprendimą palikti šeimą ir nutraukti santuoką priėmė dėl to, kad šioje šeimoje jam nebe#smagu. Kas man dar labiau nepatiko, tai, kad atsirado visa minia pritariančių, kad taip, jei žmogui santuoka pasitenkinimo nebeteikia, tai valio, palikti šeimą yra teisingas sprendimas. O kad žmonai ir vaikams gyvenimas sugriuvo, tai tiek to. Gal kaip nors.

Gerbiamieji, nesielkit taip, kaip R. Šimašius. Jei ir jums jūsų santuoka džiaugsmo neteikia ir, perskaitę Remigijaus Šimašiaus įrašą bei jo palaikytojų komentarus, manote, kad radote pateisinimą savo planams savo santuoką nutraukti, tai ne, tokio pateisinimo čia nėra.

Jei jūsų sutuoktinis (beje, terminą sutuoktinis vartosiu bendrine forma, kuri reiškia tiek vyrą, tiek žmoną) nesielgia taip, kaip aprašyta aukščiau (t.y. nesmurtauja, neturi priklausomybių, nėra neištikimas), bet vis tiek manote, kad jūsų santuoka kliba, išbandykite visas įmanomas priemones savo santuokai išsaugoti.

Patikėkite manimi, verta. Pradėkite nuo pokalbio su savo sutuoktiniu, kuriame įvardinkite viską, kas jus santuokoje netenkina ir ko norėtumėt, kad būtų kitaip. Pavyzdžiui, jei manote, kad sutuoktinis per mažai prisideda buityje, įvardinkite, kokio sutuoktinio indėlio pageidautumėte. Jei netenkina sutuoktinio indėlis į šeimos biudžetą, pakalbėkite, kaip sutuoktinis galėtų pakelti savo kvalifikaciją ar susirasti kitą darbą, kad jo indėlis į šeimos biudžetą padidėtų.

Jei pokalbis su sutuoktiniu nepadeda, pasiūlykite kreiptis į psichologą. Jei esate religingi – nueikite su sutuoktiniu pakalbėti pas kunigą. Labai galimas daiktas, kad tai padės. O jei ir tai nepadeda – dabar prieš nutraukiant santuoka yra privaloma mediacijos procedūra. Išnaudokite ją su pirminiu tikslu išsaugoti santuoką. Tarp Lietuvos mediatorių yra tokių, kurie sugeba sumedijuoti, atrodo, net neįmanomas situacijas. Pats tuo savo profesinėje praktikoje įsitikinau. Jei kietas mediatorius pamatys, kad galimybė santuoką išsaugoti yra, jis ją išsaugoti ir pabandys.

O tik tada, kai visi bandymai išsaugoti santuoką nepasisektų, tuomet visomis išgalėmis stenkitės, kad santuoka būtų nutraukta abipusiu sutuoktinių susitarimu. Net jei dėl to tektų eiti į kompromisus dėl bendro turto padalijimo. Nes jei santuokos išsaugoti nepavyko, taikiai santuokos nutraukti nepavyko, tuomet lieka vienintelis kelias – santuoką nutraukinėti ginčo tvarka. O tuomet jau, tikėtina, kad bus taip, kaip aprašysiu toliau.

Santuokos nutraukimo bylos, kurios yra nutraukinėjamos ginčo teisenos tvarka, yra žiauriai sunkios, klampios, emociškai sekinančios ir trunkančios ilgai. Net jei bylos pradžioje atrodo, kad tų ginčytinų vietų nėra tiek daug, kad čia gal ir visai greitai pavyks viską išsispręst, tai, iš mano profesinės praktikos, bylos eigoje klausimai labai staigiai eskaluojasi ir komplikuojasi. Vienas sutuoktinis ant kito sutuoktinio kur nors „užvažiuoja“, kas tokiose bylose yra beveik neišvengiama, tada ir kitas sutuoktinis: aha, jei jau tu man taip, tai tada aš tau taip.

Byloje teikiamų procesinių dokumentų apimtis pradeda augti geometrine progresija, kaip ir bylos tomai. Ir jei bylos pradžioje sutuoktiniai vienas su kitu dar sveikinasi, kartais dėl kokio nors klausimo net susiskambina vienas su kitu, tai, bylai pasiekus apogėjų, šalys ne tik kad viena į kitos pusę nebežiūri, bet neretai į procesą dar ir prokuratūrą ar kitas institucijas įjungia. Gerai, jei santuokoje vaikų nebuvo.

O jei buvo ir jie dar nepilnamečiai? Kaip jiems jaustis, kai ne tik kad jų šeima subyrėjo, bet tėvelis su mamyte vienas kitą tampo po teismus ir kitas institucijas? Ir patikėkit, tą išgyvenimą jie atsimins labai ilgai. Ir bent vieną kaltą dėl tokios situacijos tikrai ras. O gal ir visus du.

Beje, dėl tokių bylų trukmės. Jei santuoka truko ilgai, o net jei neilgai – jei santuokos metu atsirado daug ginčytinų klausimų, jei buvo įgyta daug turtinių vienetų, ypač, jei sutuoktiniai užsiėmė verslu, jei nei vienas iš sutuoktinių proceso metu neparodo noro nusileisti, orientacinė tokių bylų trukmė nuo pirminių žingsnių, tokių kaip advokato susiradimas, įrodymų rinkimas ir pirminių procesinių dokumentų rengimas, iki tol, kol būna išsemiamos visos bylinėjimosi galimybės, gali trukti kokius 5 metus, bet neretai gali trukti ir gerokai ilgiau.

Taigi, gal ir bus labai drąsus toks mano pareiškimas, bet jis yra grįstas mano jau per ne taip ir mažai metų sukaupta patirtimi, kuri buvo sukaupta per ne taip ir mažai bylų, kad, jei priimate sprendimą skirtis ir jei priimate sprendimą skirtis būtent ginčo teisenos tvarka, jūs jau pralaimėjote, nepriklausomai nuo bylos baigties. Nes jei įsivelsite į ginčo teiseną, tas procesas kainuos ir jis kainuos abejoms šalims.

Patyrę advokatai žino, kokio sunkumo, ilgumo ir kokios emociškai varginančios būna tokios bylos, todėl už pigiai nedirbs. Dar daugiau, tie turtiniai objektai, kurie taps ginčo objektais byloje (t.y. kuriuos abi šalys prašys priteisti jiems), rizikuoja tapti niekieno neprižiūrimais. Nes bet kuris sutuoktinis laikys, kad kodėl aš čia turiu rūpintis tuo namu / verslu / kt., jei jį iš manęs mano sutuoktinis teisme gali atsiteisti? Tegul pati / pats ir prižiūri.

Ir vėl iš mano patirties – įmonė subankrutavo, nes niekas ja nesirūpino, naujai pastatytas prabangus namas buvo kelias žiemas paliktas be šildymo, dėl ko grindininis šildymas buvo nepataisomai sugadintas, kas reiškia naujo grindininio šildymo išvedžiojimą, kam reikėtų plėšti lauk ąžuolo parketą, mušti lauk dalį betono, jau nekalbant apie tai, kad nešildomo namo ir apdaila visa buvo sugadinta.

Kredito įsipareigojimai buvo nevykdomi, nes abi šalys laikė, kad juos vykdyti turi priešinga šalis, todėl bankas nutraukė kredito sutartį ir pradėjo priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto. Nepavyko brangiai parduoti žemės sklypų atsiradus jų pirkėjui, nes priešinga šalis nedavė sutikimo jų parduoti. Ir čia tik maža dalis to, ką reiškia ginčo teisena santuokos nutraukimo bylose.

Be to, kaip jau minėjau, išsiskirti pavyks greitai tik tuomet, jei abu sutuoktiniai susitars santuoką nutraukti abipusiu susitarimu arba susitars taikiai jau prasidėjus procesui. Jei to nebus ir jei abu sutuoktiniai bus nusiteikę kovai, ir, jei santuokos nutraukimo byloje bus daug ginčytinų klausimų, nusiteikite ne vienerius metus trunkančiam procesui.

Per kurį ant teismo stalo bus verčiami visi nešvarūs skalbiniai, tame tarpe ir susiję su jumis. Jei jau man, kaip advokatui, toks procesas nebūna lengvas, tai ką ir bekalbėti apie bylos šalis, dėl kurių tas procesas ir vyksta. Tai ar eilė metų sunkaus, sekinančio proceso, kuris bus labai brangus visomis įmanomomis prasmėmis, nėra verta mainais padarytų tam tikrų kompromisų siekiant klausimą išspręsti taikiai, jei pačios santuokos išspręsti nepavyksta? O gal ir pačią santuoką pavyks išsaugoti? Nes jei yra bent menkiausia viltis santuoką išsaugoti, aš visuomet sakyčiau, kad net ir už menkiausios vilties reikėtų kabintis.

Man asmeniškai liūdniausia būna tuomet, kai pas mane ateina karingai nusiteikęs klientas būtent dėl santuokos nutraukimo bylos. Tuomet aš, pasitelkdamas visą savo autoritetą bei įtikinėjimo galią, sugebu jį palenkti link to, kad bent pabandytumėme spręsti klausimą taikiai, jei jau kalba apie santuokos išsaugojimą net nebeina, tuomet perduodu kitai šaliai ar jos atstovui tą poziciją, kad gal pabandom kažkaip taikiai susireguliuoti, ar bent jau teismo posėdžio metu pasiūlau pabandyti mediacijos procesą (anksčiau meditacija santuokos nutraukimo bylose privaloma nebuvo), ir išgirstu mandagų arba nelabai pasiūlymą keliauti toli.

Arba tokį kontrpasiūlymą, kad jau bet koks teismo sprendimas byloje tavo klientui būtų palankesnis. Na ką, tuomet ir aš su savo klientu, kaip rašė Maironis: „Galandam kirvius, kalavijus aštrius, ir juodbėrį žirgą balnojam“.

Summa summarum, jei tik galit – nesiskirkit. Jei nesiskirti negalit – dėkit visas įmanomas pastangas, kad santuoką nutrauktumėte taikiai. Ir tik jei neišeina nei santuokos išsaugoti, nei jos nutraukti taikiai, tik ir tik tuomet ryžtumėtės santuokos nutraukimui ginčo teisena.

Ir jokiu būdu nesivadovaukit Remigijaus Šimašiaus pavyzdžiu. Jis iki šiol buvo pavyzdžiu blogo politiko, blogo lyderio (tiksliau – jokio lyderio, nes tik joks lyderis, būdamas meru, gali slėptis už paprastų Grindos darbuotojų nugaros), o dabar tapo dar ir pavyzdžiu blogo šeimos vyro ir blogo tėvo. Nesimokykite iš blogo pavyzdžio.

Advokatas Dominykas Vanhara, APB „Vanhara ir partneriai“ vadovaujantis partneris. Pirmą kartą straipsnis publikuotas autoriaus „Facebook“ paskyroje.