2020.12.13 07:15
Būna, kad gyvenime niekaip neatsiranda vietos kažkokiam žmogui.
Štai, yra žmogus. Ir tu bandai ir taip, ir anaip, bet vietos jam neatsiranda.
Todėl kad daug darbo – jis, kaip vanduo, išsilieja ir užima visą laisvą erdvę – suspėti, nepraleisti, susitarti. Arba nuotolinis pasitarimas pusantros valandos. Paskui dar kažką paruošti, suskaičiuoti, užpildyti, išsiųsti – atsikvėpti. Bet atsikvėpti tik 15 sekundžių, o paskui vėl prisiminti, kiek dar visko liko padaryti.
Ir dar vaikai. Paruošti, pamaitinti, išleisti į mokyklą, sužinoti, kad mokykla uždaryta karantinui, pulti į neviltį. Atsigauti, patikrinti namų darbus, pažaisti su vaikais. Suprasti, kad greitai Kalėdos, dovanos, šventės, pradėti viską planuoti.
Ir žinutės. Socialiniuose tinkluose draugai, artimi ir nepažįstami žmonės. Vakarop nuo tų žinučių ūžia galva, bet ryte, vos pabudus, vis vien pirmiausiai imi į rankas telefoną. Su permainingais gėdos ir priklausomybės jausmais.
O dar tvarkymas, šampūnas baigėsi, nėra normalių žieminių batų, ir reikėtų pradėti sportuoti, nors visą laiką sukasi mintys, kad visą sportą gali uždaryti, ir, apskritai, rytoj gali viską uždaryti, todėl, gal ir nereikia jokių batų.
Bet visos šios mintys paradoksaliu būdu neišlaisvina, o tik dar labiau užteršia galvą.
O tu vis ieškai joje vietos tam žmogui.
Ir nėra. Nėra tos vietos.
O taip naiviai norisi, kad atsirastų.
Bet jo niekaip neįterpsi tarp “nupirkti kiaušinių“, “patikrinti, ar kuprinė sudėta“ ir “atsakyti į laiškus“.
Į šitą tavo suaugusį, neatidėliotiną, suplanuotą gyvenimą. Ir taip apmaudu.
Ypač, jei tas žmogus – tu pats.
Pagal Anastasijos Rumiancevos esė, parengė ruvi.lt
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
150
