infa.lt

Psichologinis eksperimentas vykdytas 1971 metais amerikiečių psichologo Filipo Zimbardo (Philip George Zimbardo). Eksperimentas yra psichologinis žmogaus reakcijos, apribojus jo laisvę kalėjimo režimo sąlygomis ir primesto socialinio vaidmens poveikio elgesiui, tyrimas

Savanoriai vadino kalėjimo prižiūrėtojų ir kalinių vaidmenis, ir gyveno sąlyginiame kalėjime, įkurtame psichologijos fakulteto rūsyje. Kaliniai ir prižiūrėtojai greitai prisitaikė prie savo vaidmenų, ir, priešingai lūkesčiams, ten ėmė iš tikrųjų kilti pavojingos situacijos. Kas trečio prižiūrėtojo asmenyje bus pastebėtas polinkis į sadizmą, o kaliniai buvo stipriai morališkai traumuoti ir du iš jų buvo anksčiau laiko pašalinti iš eksperimento. Eksperimentas buvo baigtas anksčiau numatyto laiko.

Tyrimas buvo užsakytas JAV karinio jūrų laivyno tam, kad išsiaiškinti konfliktų priežastis jo pataisos įstaigose ir tarp jūrų pėstininkų.

Dalyviai buvo parinkti pagal skelbimą laikraštyje, ir jiems buvo siūloma 15 dolerių į dieną (atsižvelgiant į infliaciją 2006 m. suma buvo lygi 76 doleriams) už dviejų savaičių dalyvavimą „kalėjimo simuliacijoje“. Iš 70 žmonių, atsiliepusių į skelbimą, Zimbardo ir jo komanda atrinko 24, kuriuos jie manė esančius sveikiausiais ir psichologiškai stabiliais. Šie dalyviai buvo vyrai, besimokantys koledžuose, pagrindinai baltieji, priklausantys viduriniajai klasei.

Grupę, susidedančią iš dvidešimt keturių jaunų vyrų, atsitiktinumo būdu padalino į „kalinius“ ir „prižiūrėtojus“. Kaliniams vėliau atrodė, jog į prižiūrėtojus buvo parenkami dėl aukšto ūgio, tačiau iš tikrųjų jie sąžiningai buvo atrinkti burtų keliu, metant monetą, ir tarp dviejų grupių nebuvo jokio objektyvaus skirtumo fizinių duomenų atžvilgiu.

Sąlyginis kalėjimas buvo įkurtas Stanfordo psichologijos katedros bazėje. Vyresniojo kurso laborantas buvo paskirtas „prižiūrėtoju“, o pats Zimbardo – vadovu.

Zimbardo sukūrė dalyviams daugybę specifinių sąlygų, turinčių dezorientuoti, kad būtų prarastas realybės ir nuosavos tapatybės pojūtis.

Prižiūrėtojams išdavė medines lazdas ir chaki spalvos karinio pavyzdžio uniformą, kurią jie patys išsirinko parduotuvėje. Taip pat jiems davė veidrodinius akinius nuo saulės, už kurių nebuvo matyti akių. Skirtingai nuo kalinių, jie turėjo dirbti pamainomis ir savaitgaliais grįžti namo, nors vėliau daugelis dalyvavo neapmokamuose viršvalandiniuose budėjimuose.

Kaliniai turėjo rengtis tik tyčia blogai parinktais paprastais chalatais be apatinių ir avėti gumines šlepates. Zimbardo tvirtino, jog tokia apranga privers juos priimti „neįprastą kūno pozą“ ir jie jaus diskomfortą, kas prisidės prie jų dezorientacijos. Vietoje vardų juos šaukdavo numeriais. Tie numeriai buvo prisiūti ant jų uniformų, ir papildomai iš kalinių buvo reikalaujama ant galvos užsidėti stipriai aptemptas pėdkelnes, siekiant pavaizduoti naujokų, atliekančių pradinius karinius mokymus plikai nuskustas galvas. Be to ant kulkšnių jie nešiojo mažą grandinėlę, kaip nuolatinį priminimą apie savo įkalinimą ir engimą.

Dieną prieš eksperimento pradžią prižiūrėtojai apsilankė trumpame orientaciniame susirinkime, tačiau jiems nebuvo duoti jokie nurodymai, neskaitant draudimo naudoti bet kokį fizinį smurtą. Jiems pasakė, kad jų pareiga yra vykdyti kalėjimo priežiūrą, kurį jie gali atlikti taip kaip nori.

Susirinkime Zimbardo prižiūrėtojams paskelbė sekantį pranešima:.

Sudarykite kaliniams sąlygas pajausti liūdesio, baimės jausmus, savivalės pojūtį, kad jų gyvenimus pilnai kontroliuojame mes, sistema, jūs, aš, ir jie neturi jokios asmeninės erdvės… Mes įvairiais būdais stengsimės atimti iš jų individualumą. Visa tai sukurs juose bejėgiškumo pojūtį. Vadinasi šioje situacijoje mes turėsime visą valdžią, o jie – jokios.

Dalyviams, kurie buvo išrinkti vaidinti kalinius, buvo pasakyta laukti namuose, kol jų „nepašauks“ eksperimentui. Be jokio perspėjimo juos „apkaltino“ ginkluotu apiplėšimu, ir jie Palo Alto policijos departamento, dalyvaujančio šioje eksperimento stadijoje, buvo suimti.

Kaliniai praėjo pilną policijos apžiūros procedūrą, įskaitant pirštų antspaudų nuėmimą, fotografavimą ir teisių išaiškinimą. Juos atvežė į sąlyginį kalėjimą, kur buvo atlikta jų apžiūra. Ten jie buvo išrengti nuogai, „išvalyti nuo utėlių“ ir jiems buvo priskirti asmeniniai numeriai.

Eksperimentas greitai tapo nekontroliuojamas. Kaliniai kentė iš prižiūrėtojų pusės sadistinį ir įžeidžiantį elgesį, ir pabaigoje pas daugelį jų buvo pastebimas stiprus emocinis sutrikimas.

Po gana ramios pirmosios dienos antrąją dieną įsiplieskė maištas. Prižiūrėtojai savanoriškai dirbo viršvalandžius ir be vadovybės iš tyrėjų pusės nurodymų slopino riaušes, prie visko puldami kalinius su gesintuvais. Po šio incidento prižiūrėtojai bandė išskirstyti kalinius ir nuteikti juos vienus prieš kitus, atrinkę „gerą“ ir „blogą“ korpusus, ir vertė kalinius manyti, kad jų tarpe yra „informatoriai“. Šios priemonės turėjo didelį poveikį, ir ateityje didelio masto neramumų jau nevyko. Pasak Zimbardo konsultanto, buvusio kalinio, ši taktika buvo panaši į naudojamą tikruose Amerikos kalėjimuose.

Kalnių skaičiavimai, kurie iš pradžių buvo sugalvoti tam, kad padėtų jiems priprasti prie indentifikacinių numerių, pavirto valandas besitęsiančiais išbandymais, kurių metu prižiūrėtojai engė kalinius ir taikė fizines bausmes, versdami juos ilgai atlikinėti fizinius pratimus.

Kalėjimas greitai tapo purvinu ir niūriu. Teisė praustis tapo privilegija, kurią galėjo atimti ir dažnai atimdavo. Kai kuriuos kalinius plikomis rankomis vertė valyti tualetus. Iš „blogos“ kameros paėmė čiužinius ir kaliniams reikėjo miegoti ant niekuo nepadengtų betoninių grindų. Už bausmę dažnai neduodavo maisto. Pats Zimbardo kalba apie savo didėjantį įsigilinimą į eksperimentą, kuriam jis vadovavo ir kuriame aktyviai dalyvavo. Ketvirtą dieną, išgirdęs apie sąmokslą siekiant pabėgti, jis ir prižiūrėtojai pabandė perkelti eksperimentą į tikrą, vietinės policijos nenaudojamą kalėjimo korpusą, kaip labiau „patikimą“. Policijos departamentas tą padaryti atsisakė, nurodydamas saugumo aplinkybes, ir, kaip sako Zimbardo, jis buvo piktas bei nusivylęs dėl to, kad nepavyko suderinti bendradarbiavimo dviejų bausmės vykdymo sistemų, – policijos ir eksperimentinės.

Eksperimento metu keletas prižiūrėtojų kuo toliau, tuo labiau virto sadistais – ypač naktimis, kai jiems rodėsi, jog atjungtos vaizdo kameros. Eksperimentatoriai tvirtino, jog maždaug kas trečias prižiūrėtojas demonstruoja tikrus polinkius į sadizmą. Daugelis prižiūrėtojų nusiminė, kai eksperimentas buvo nutrauktas anksčiau laiko.

Vėliau kaliniams buvo pasiūlyta „pagal garbės žodį“ išeiti iš kalėjimo, su sąlyga, jeigu jie atsisakys užmokesčio, – daugelis su tuo sutiko. Zimbardo pateikia šį faktą, kad parodytų, kaip stipriai dalyviai įsijautė į vaidmenį. Tačiau vėliau buvo atsisakyta kalinius išleisti ir niekas eksperimento nepaliko.

Vienam iš dalyvių išsivystė psichosomatinis išbėrimas po visą kūną, kai jis sužinojo, kad jo prašymas dėl išėjimo laiduojant garbės žodžiu buvo atmestas (Zimbardo jį atmetė, nes galvojo, jog jis mėgina sukčiauti ir simuliuoja ligą). Sutrikęs mąstymas ir ašaros tapo įprastu reikalu kaliniams. Du iš jų patyrė tokį stiprų šoką, kad juos pašalino iš eksperimento ir pakeitė.

Vienas iš pakeistų kalinių, Nr. 416, buvo sukrėstas prižiūrėtojų elgesio ir paskelbė bado streiką. Jį trims valandoms uždarė ankštame sandėliuke- vienutėje. Tuo metu prižiūrėtojai jį vertė rankose laikyti dešreles, kurias jis atsisakė valgyti. Kiti kaliniai jį laikė chuliganu. Siekdami manipuliuoti šiais jausmas prižiūrėtojai kitiems kaliniams pasiūlė: arba jie atsisako antklodžių, arba Nr. 416 vienutėje praleis visą naktį. Kaliniai pasirinko miegoti po antklodėmis. Vėliau įsikišo Zimbardo ir Nr. 416 išleido.

Zimbardo nusprendė nutraukti eksperimentą anksčiau laiko, kai Kristina Maslak (Christina Maslach), absolventė ir kartu jo sužadėtinė, anksčiau nesusipažinusi su eksperimentu, išreiškė protestą prieš gąsdinančias kalėjimo sąlygas po to, kai ten atėjo pravesti apklausų. Zimbardo primena, jog iš visų penkiasdešimties eksperimento liudininkų tik ji viena iškėlė jo etiškumo klausimą. Nors eksperimentas buvo numatytas dviems savaitėms, po šešių dienų jis buvo nutrauktas.

2009 metais pasaulį išvydo populiari mokslinė knyga „Liuciferio efektas“, kurioje Zimbardo smulkiai aprašo eksperimento eigą ir rezultatus.

Išvados

Eksperimento rezultatai buvo panaudoti tam, kad pademonstruotų žmonių imlumą ir nuolankumą, kai egzistuoja jų elgesį pateisinanti ideologija, palaikoma visuomenės ir valstybės. Taip pat juos naudojo iliustruojant kognityvinio disonanso teoriją ir valdžios autoriteto įtaką. Psichologijoje eksperimento rezultatai naudojami demonstruojant situacinius žmogaus elgesio veiksnius kaip atsvarą asmenybei. Kitais žodžiais tariant, situacija įtakoja žmogaus elgesį labiau, nei vidinės asmenybės savybės. Šis eksperimentas panašus į žinomą Milgremo eksperimentą, kuriame paprasti žmonės paklusdavo įsakymui priešingam jų asmeniniams norams ar įsitikinimams, ir tokiu būdu tapdavo eksperimentatoriaus bendrininkais.

Sutapus aplinkybėms, neužilgo po minėto tyrimo pabaigos, įvyko kruvini maištai San Kventino ir Atikos kalėjimuose, ir Zimbardo pranešė apie savo veiklos rezultatus eksperimente JAV Teisingumo ministerijai.

parengė: Edita Sabaitė