infa.lt

Jugoslavijos byla: meluoti, meluoti ir dar kartą meluoti

Jugoslavijos byla: meluoti, meluoti ir dar kartą meluoti

23 vasario
06:03 2016

 

Jugoslavijos bombardavimas

Jugoslavijos bombardavimas 1999 metais vykdytas NATO pajėgų

Miloševičius – nusikaltėlis ar nacionalinis didvyris?

2006 m. kovo 11 d. mirė buvusios Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius. Ši mirtis daug kam buvo netikėta. Reakcijos – skirtingos. Vieni apgailestavo, kad taip ir liko nenubaustas diktatorius, nusikaltėlis. Kiti – kad mirė, arba buvo nužudytas nacionalinis lyderis, gynęs Jugoslaviją nuo NATO agresijos.

Kad ir ką besakytų Vakarai, Miloševičius iš tikrųjų turėjo ir turi populiarumą tarp žmonių. O ši mirtis Hagos tribunolo kalėjime pavertė jį legenda. Kovo 18 d. į gedulo mitingą Belgrade susirinko tūkstančiai. Gatves užtvindė minios. Kai kurių naujienų agentūrų duomenimis susirinko 50 tūkst. žmonių. Tačiau kitais duomenimis, jų buvo beveik pusė milijono.

Nemažai kas sako, kad Miloševičius ne mirė, o buvo nužudytas. Ir iš tikrųjų – yra pagrindo taip manyti. Visų pirma, tai jau ne pirma mirtis Ševeningeno kalėjime. Kovo 6-ąją buvo rastas neva nusižudęs Kroatijos serbų lyderis Milanas Babičius. 1998 metais ten nusižudė kitas Kroatijos serbų lyderis Slavko Dokmanovičius. Tais pačiais metais ten pat mirė Priedoro meras Milanas Kovačevičius. Įtartinai atrodo ir neteisingas Miloševičiaus gydymas. Visų antra, visa ši dešimtojo dešimtmečio Jugoslavijos istorija yra viena iš pačių tamsiausių ir neaiškiausių XX amžiaus pabaigos istorijų. Imdamas į tai gilintis susiduri su daugybe faktų, metančių šešėlį ant šnekų apie Miloševičiaus neva pravedinėtą genocidą, etninį valymą. O visas tas „demokratijos laimėjimas“ 2000-aisiais į demokratiją visiškai nepanašus.

Į valdžią atėjo Vakarų vasalai, tuoj pat netekę tautos pasitikėjimo. Vėliau, po perversmo, vykę parlamento rinkimai Serbijoje sužlugo. Daugiau kaip pusė visų gyventojų į juos neatėjo. Serbiškieji judai – Koštunica, Džindžičius – tapo politiniais lavonais. Vienas iš jų, kaip žinoma, netrukus tapo ir fiziniu. Susipažindamas su visu tuo imi suprasti, kad tai tebuvo perversmas, kurį vėliau „eksportavo“ į Gruziją, Ukrainą, Kirgiziją. Bandė sugrūst ir Uzbekijon. Dabar bando Baltarusijon. Ir nenuostabu, kad šiame fone, kur šmėkščioja rusofobijos kankinių bei provakarietiškų fanatikų šešėliai, o visus juos prižiūri Sorosas, kuriam už peties dirsčioja CŽV, serbai teigiamai prisimena Miloševičių. Juk Miloševičius stojo prieš visus juos…

Totali mistifikacija

2004 metais buvęs Rusijos ministras pirmininkas E. Primakovas, išstojęs Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai posėdyje, pareiškė, kad dėl kruvino konflikto Jugoslavijoje yra kalti Vakarai, nusistatę prieš serbus. „Dėl to, kad serbus laiko agresoriais, kalta Vakarų žiniasklaidos propaganda“, – sakė jis. Kad ir kas ką besakytų, jis yra visiškai teisus. Pateiksim ryškų pavyzdį, kaip veikė ta propaganda.

1992 metais televizijos kampanijos ITN žurnalistė Peni Maršal nufilmavo Trnopolio „konclagerį“ Jugoslavijoje. Šie kadrai apskriejo visą pasaulį, šokiruodami žmones. Tuose kadruose už spygliuotos vielos stovėjo išsekę žmonės. Viskas atrodė taip, tarsi tai buvo pats tikriausias nacistinis konclageris. Atsirado nuomonė, kad serbai vykdo Bosnijos musulmonų genocidą. Tačiau jau tada atsirado žmonių, kurie suabejojo šiais kadrais.

Kaip vėliau pasakojo Tomas Deichmanas, žurnalo „Novo“ redaktorius iš Vokietijos, pirma, kas jam sukėlė abejones, tai spygliuota viela. Jį nustebino tai, kad viela buvo pritvirtinta prie stulpų būtent iš kalinamųjų pusės. Pastebėjęs neatitikimą jis priėjo netikėtą išvadą, kad aptvertoje teritorijoje stovėjo ne musulmonai, o žurnalistai. Musulmonai buvo išorėje. Kame tada konclageris, jei žmonės už jo ribų?

Vėliau pilna filmuota medžiaga papuolė į Deichmano rankas. Ji patvirtino vokiečio įtarimus. Musulmonai iš tikrųjų buvo išorėje. O tas pastatas, stovėjęs kaulėtam musulmonui už nugaros, buvo paprasčiausias ūkinis pastatas. Ir atmosfera ten visiškai nepriminė konclagerio. Serbų savanoris Igoris Čurguzas sakė į kameras: „Jei norit – pakalbėkite su jais. Tarp jų daug mano draugų, mokyklos draugų. Ten mano mokytojas. Bet dabar baisus metas“. Nepanašu, kad ten kažkas kažką ruošėsi žudyti.

Čurguzas priėjo prie savo draugo, stovinčio tolėliau, ir broliškai paspaudė ranką. Žmonės prie spygliuotos vielos sakė: „Ne, ne, tai ne kalėjimas. Tai pabėgėlių stovykla“. Tapo aišku, kad tai joks ne konclageris. Tai buvo pabėgėliai, susirinkę čia iš baimės karui. O visi tie kadrai, įrodantys, kad būtent taip ir yra, buvo iškirpti ir nepapuolė į eterį. ITN iškarpė net du trečdalius visos medžiagos. Pasekoje viskas buvo perdirbta taip, kad atrodytų kaip tikrų tikriausia koncentracijos stovykla su išbadėjusiais žmonėmis, prižiūrimais baisiųjų serbų. Tokiu būdu buvo sukurta viena didžiausių praėjusio amžiaus mistifikacijų. Apdoroti kadrai apskriejo pasaulį ir sukūrė apgaulingą pasaulio visuomenės nuomonę apie tai, kas vyko Jugoslavijoje. Po šių kadrų Vakarų šalių lyderiai ėmė aptarinėti sankcijas prieš Serbiją ir kariuomenės įvedimą. Kaip tampa aišku, visos buvusios sankcijos ir užpuolimai buvo neteisėti ir rėmėsi melu.

Tai dar ne istorijos pabaiga. Tai, kas vyko toliau, yra puikus pavyzdys to, kaip dabar stengiamasi nutylėti tiesą, o tuos, kas bando apie ją šnekėti, užtildo visais įmanomais būdais. Atsirado pakankamai drąsūs žmonės, kurie išdrįso užsistoti Deichmaną. Tai buvo Anglijos leidinys LM Magazine. 1997 metais jame buvo publikuotas Deichmano tyrimas. Kilo skandalas.

Deichmano tyrimas sukėlė didžiulį susidomėjimą, buvo suplanuota daugybė interviu. Tuo tarpu ITN pareikalavo išimti visą tiražą iš prekybos. LM Magazine redaktorius Džonas Hiumas atsisakė šitai daryti ir pareiškė, kad tiki „išvadomis, kurias priėjo Tomas“. Prasidėjo teismai, ko pasėkoje viskas buvo užgniaužta. 2000-aisiais ITN prisiteisė iš LM Magazine 600 tūkst. funtų, ko pasėkoje leidinys bankrutavo. Nuo to momento Europoje stengiamasi nebeliesti šios temos. Štai ir laisvoji Vakarų spauda.

Kalbant apie žiniasklaidą galima paminėti dar vieną dalyką.

Prancūzų žurnalistas Žakas Merlino savo knygoje „Negalima garsiai kalbėti apie visas Jugoslavijos tiesas“ rašė, kad yra atsiradęs naujas verslas – ryšių su visuomene agentūros, veikiančios politikos sferoje. Daug kas teigia, kad į tokias agentūras kreipiamasi, kada norima manipuliuoti informacija, pateikti viską taip, kaip naudinga vienai ar kitai pusei. Viena iš tokių agentūrų yra Ruder Finns Global Public Affairs. Jos direktorius Džeimsas Harfas yra papasakojęs Žakui Merlino, kad Kroatija, Bosnija ir Hercegovina bei tam tikri judėjimai Kosove mokėjo jam pinigus už tai, kad agentūra sukurtų pilietinio karo Jugoslavijoje paveikslą. Taipogi, kaip rašo Merlino, Harfas atvirai jam pasakojo, kad jo agentūra „pristatė serbus kaip Antro Pasaulinio nacistus ir papuolė į dešimtuką“, kadangi „visi iškart ėmė šnekėti apie etninį valymą“.

Panašu, kad propagandai buvo panaudoti ir spec. daliniai. 1999 m. liepos 8 d. JAV ir D. Britanija pareiškė, kad jų spec. daliniai treniravosi taip vadinamų karo nusikaltėlių ir Miloševičiaus sučiupimui. Nepanašu, kad tie spec. daliniai ribojosi vien arešto operacijomis. Buvo nušauti keli Jugoslavijos vyriausybės veikėjai ir šiaip žinomi veikėjai. Didžioji dalis šių žmogžudysčių liko neišaiškintos. Ir kai kurios iš šių žmogžudysčių turėjo dvigubą paskirtį. 2000 m. gegužės 31 d. buvo nužudytas Juodkrantijos proseparatistinio prezidento patarėjas saugumo klausimais Goranas Zugičius. Žudikas pabėgo.

Vakarų šalių lyderiai tuoj pat apkaltino Miloševičių. Tačiau vargiai ar Miloševičius buvo toks kvailas, kad žudytų nepatinkantį veikėją prieš rinkimus. Po kelių dienų Jugoslavijos informacijos ministras Goranas Matičius spaudos konferencijoje apkaltino tuo CŽV ir pademonstravo įrašus dviejų telefoninių pokalbių tarp Amerikos misijos Dubrovnike galvos Šono Burnso, Valstybės departamento tarnautojo Džeimso Svagerto, Gabrieliaus Eskobaro iš Amerikos ekonominės grupės Juodkrantijoje ir Polo Daviso iš amerikietiškosios Tarptautinio vystymosi agentūros.

Vienas įrašas buvo padarytas 20 minučių po žmogžudystės, kitas – po trijų valandų. Pokalbiuose skamba frazės: „Tai buvo profesionalu“, „misija įvykdyta“. Tampa aišku kokiu tikslu buvo nužudytas Zugičius. Toks įvykis pilnai galėjo nuteikti Juodkrantijos gyventojus prieš Miloševičių ir pastūmėti palaikyti separatistus. Maždaug: „Žiūrėkit ką jis išdarinėja – žudo lyderius“. Būtent tokios nuomonės Vakarai ir norėjo. Taigi, šiuo atveju spec. daliniai pasitarnavo ir propagandai.

Taipogi Vakarai yra stenėję ir apie tai, kad Miloševičius išžudė 100 tūkst. albanų. Bet kaip paaiškėjo, jokio šimto tūkstančių paprasčiausiai nebuvo. Buvo suskaičiuoti tik keli šimtai, ir tai juos sudarė pagrinde separatistai, pakėlę ginklą prieš valdžią, bet ne tauta.

Pseudorevoliucija ir vasalizmas

Vakarai jau seniai kėsinosi į Jugoslaviją. Iš vienos pusės, ji traukė verslininkus – Jugoslavijoje nebuvo stambios privačios nuosavybes ir visos kompanijos buvo valstybinės. Verslininkai suprato, kad Jugoslavijos valdžios nuvertimo atveju daugybę įmonių galima būtų privatizuoti – tai būtų naujos verslo galimybės nepasotinamoms Vakarų kompanijoms. Iš kitos pusės, šis regionas Vakarams buvo tarsi juodas taškas baltame lape. Socialistinės santvarkos aplink byrėjo. Tuo naudodamasi JAV, kaip Vakarų centras, pradėjo tvirtinti savo viešpatavimą Rytų Europoje. Jugoslavija liko vienintelė valstybė, atsisakiusi tam paklusti. Taigi, Vakarai užsimanė pašalinti Miloševičių, kaip Jugoslavijos varomąjį variklį. Kartu norėjo ir suskaldyti ją į mažesnes šaleles, kurias lengviau valdyti.

Kaip žinome, prasidėjo propagandinė kampanija prieš Jugoslaviją – neva vyksta genocidas, žmonės pavergiami ir t.t. Koja kojon su ja žengė ir slaptos operacijos. Ne kartą buvo bandyta nužudyti Miloševičių. Pvz., kaip paaiškėjo, 1999 m. gegužės 7 d. NATO sparnuotųjų raketų smūgis per Kinijos ambasadą nebuvo atsitiktinis. Tuometinė Klintono vyriausybė pareiškė, kad tai įvyko netyčia dėl klaidingų žemėlapių ir klaidingų CŽV duomenų.

Tačiau tai neseniai paneigė šaltiniai iš aukštų NATO postų, papasakoję Defence & Foreign Affairs, kad smūgis buvo suduotas duomenų, rodančių, kad Miloševičius tuo metu turėjo būti ambasadoje, pagrindu. Apskritai, tai buvo jau ne pirma bandymo nužudyti Miloševičių operacija. Pirmas žinomas jo nužudymo planas buvo išdirbtas dar 1992 metais. Vėliau Ričardas Tomlinsonas, buvęs britų spec. tarnybos MI-6 bendradarbis, paviešino šį planą. Kaip pasakojo Tomlinsonas, kartą jis buvo supažindintas su slaptu dokumentu, pavadinu „Būtinybė nužudyti Serbijos prezidentą Miloševičių“. Žmogžudystei buvo sugalvoti trys variantai.

Pirmas – „apginkluoti ir apmokyti Serbijos opozicionierių grupę“. T.y., kad tai būtų įvykdyta ne pačios spec. tarnybos rankomis, o serbų rankomis, po ko spec. tarnybos galėtų neigti tai, kad yra atsakingos už žmogžudystę.

Antrasis – panaudoti Britanijos specialiuosius desantininkus, kad žmogžudystė būtų įvykdyta „sprogimu, arba snaiperio šūviu“. Trečias – „suorganizuota autokatastrofa“. Bet Vakarai turbūt pasimokė konkrečiai iš CŽV patyrimo, kada CŽV organizavo karinius perversmus trečiojo pasaulio šalyse, o vėliau viskas iškildavo į viešumą. Buvo sukurtas kur kas sudėtingesnis ir modernesnis planas. 90-ųjų pabaigoje išdirbtoje specialioje CŽV direktyvoje jis skamba kaip „tikslingas nevalstybinių opozicinių susivienijimų, skirtų daryti spaudimą vyriausybei, sukūrimas“. Per įvairias tarptautines organizacijas, tokias kaip Nacionalinis demokratijos palaikymo fondas, arba garsiojo revoliucijų režisieriaus, įtariamo ryšiais su CŽV, Soroso Institutas, pasipylė pinigai į opozicijų kišenę.

1999 metais Nacionalinė demokratinė organizacija apmokė daugiau kaip 900 opozicijų aktyvistų „priešrinkiminės strategijos ir mokėjimo plačiai pritraukti dėmesį“. Tarptautinis respublikonų institutas užsiėmė garsiuoju studentų judėjimu „Otpor“. 1999-aisiais buvo bandyta organizuoti masinius mitingus, kad nuversti valdžią, bet mitingai greitai išsikvėpdavo. Naująjį Serbijos Forumą, kaip yra manoma, faktiškai sukūrė britų spec. tarnybos. NSF organizavo serbų specialistų susitikimus Vengrijoje su Anglijos bei Centrinės Europos ekspertais. Per susitikimus buvo kuriami busimos provakarietiškos vyriausybės planai.

1998 metais JAV prezidentas Bilas Klintonas pradėjo planą, kurio esmė buvo Juodkalnijos separatistų bei Serbijos dešiniosios opozicijos palaikymas. Netrukus, kada prasidėjo NATO bombardavimas, Klintonas pasirašė slaptą CŽV instrukciją nuversti Jugoslavijos vyriausybę. Ši instrukcija į planą įnešė ir dar vieną faktorių – be opozicijų kūrimo CŽV turėjo verbuoti Jugoslavijos vyriausybės, armijos bei policijos veikėjus. Paprastai tariant, prasidėjo išdavikų ieškojimas.

Savaime suprantama, suradus tokius išdavikus, prasidėjo ir pagalbos tiekimas jiems. Džukanovičius, Juodkalnijos lyderis, dar ankščiau stojęs už Juodkalnijos atsiskyrimą nuo Jugoslavijos, buvo vienas iš tokių. Yra žinoma, kad 2000-ųjų liepą Džukanovičius šnekėjosi telefonu su JAV užsienio reikalų ministre Medlen Olbrait, kuri pažadėjo papildomus 16,5 mln. dolerių iš JAV. Turbūt Džukanovičiaus akys tuo momentu, kada Olbrait ištarė sumą, ryškiai sužibėjo, kadangi jau tą pačią savaitę Džukanovičius pareiškė, kad Juodkalnija „daugiau ne Jugoslavijos dalis“, ir kad svarbų svarbiausia Juodkalnijai yra įstoti į NATO. Olbrait netrukus pareiškė, kad „Jungtinės Valstijos palaiko prezidento Džukanovičiaus progresą ir demokratijos vystymąsi, o taip pat ekonomines reformas“.

Tačiau kokia čia demokratija, kada daugiau kaip pusė Juodkalnijos gyventojų buvo prieš atsiskyrimą nuo Jugoslavijos? Tai parodė socialinės apklausos. Žinoma, buvo nuspręsta sutvirtinti „demokratinę“ Džukanovičiaus valdžią ir užtikrint, kad gyventojai jos nenuvers. Džukanovičius surinko dvidešimttūkstantinę armiją, pavadintą „Specialiąja policija“. Kaip paaiškėjo, šią armiją ruošė ir mokino Anglijos spec. daliniai. „Jei situacija pareikalaus reikalą išspręsti ginklu, mes pasiruošę, – sakė tada spec. policijos atstovai. – Mes treniruoti tam“.

Trumpai tariant, buvo veikiama keliais frontais iškart: propaganda, opozicijų formavimas, politinių veikėjų verbavimas. Čia trūko vienos grandies – tautos. Ir ši grandis dirgino Vakarus. 2000-aisiais Olbrait išreiškė nusivylimą tuo, kad praeiti bandymai nuversti Jugoslavijos vyriausybę nuėjo šuniui ant uodegos. Ji sakė, kad tikėjosi, jog sankcijos Jugoslavijai privers žmones „kaltinti Miloševičių už jų kančias“. Nepatenkintoji stebėjosi: „Kas sulaiko tautą nuo išėjimo į gatves?“. Tipiškas amerikiečių lyderių mąstymas. Velniai žino iš kur ištraukia, kad jų kažkas kažkur laukia, atbilda klykdami apie demokratijos idealus, atstato raketas, granatsvaidžius bei tankų patrankas ir stebisi po to: „Kodėl mūsų niekas nepalaiko?“. Olbrait kartu ir pridūrė, kad JAV ieško dingsties įsiveržimui. „Kažkas turi įvykti Serbijoje, kad Vakarai galėtų tai palaikyti“, – sakė ji. Ir įvyko – užsivedė sukurtas opozicijų mechanizmas. 1999-ais Vakarams nepavyko sukelti „revoliucijos“ be aiškios priežasties, o 2000-ais ta priežastis atsirado – rinkimai.

Taigi, Vakarams buvo reikalinga vieninga opozicija, gebanti nuversti valdžią. Jie ėmė spausti savo patikėtinius, kad tie susivienytų prieš rinkimus. Atėjus momentui jie išrinko opozicijai lyderį – Vojislavą Koštunicą, kadangi tik jis pagal amerikiečių pravestų sociologinių apklausų rezultatus buvo pajėgus surinkti pakankamai balsų pergalei. 2000-ųjų rugpjūčio pradžioje Budapešte JAV atidarė specialų pagalbos opozicinėms partijoms biurą. Yra žinoma, kad tarp biuro bendradarbių buvo psichologinio karo specialistų, dalyvavusių tokio tipo operacijose karo Persų įlankoje metu. Taipogi opoziciją ruošė ir Vakarų finansuojama Politinė Centrinės ir Pietryčių Europos Akademija. Taip pat Vakarų finansuojama vyresniųjų reporterių Balkanų Akademija suteikė finansinę, techninę bei ekspertinę pagalbą Jugoslavijos opozicinei žiniasklaidai. Taipogi tokio tipo organizacijos milijonais ėmė maitinti „Otpor“. Rugpjūčio 28d.-rugsėjo 11d. „Otpor“ studentai Bulgarijos bei Rumunijos ambasadose praėjo vadinamųjų polit-technologijų bei imidž-technologijų kursus.

Kursus vykdė CŽV atstovai. Taip „Otpor“ tapo rimta jėga ir vėliau suvaidino didelį vaidmenį organizuojant mitingus. Trumpai tariant, buvo pastatytas ištisas skruzdėlynas. Negana to, Vakarai ėmė daryti psichologinį spaudimą serbų tautai. Savaitę iki rinkimų Europos Sąjunga paskelbė „Raštą serbų tautai“, kuriame pareikšta, kad tik opozicijos kandidato Koštunicos pergalės atveju bus atšauktos sankcijos. Vakarai ilgą laiką kankino serbus ekonominėmis sankcijomis, ir dabar nusprendė tuo sugroti. Buvo pareikšta, kad net jeigu Miloševičius grįš demokratiniu keliu, sankcijos liks. Jos bus atšauktos tik Koštunicos pergalės atveju. Tai buvo pats tikriausias šantažas.

Dar neprasidėjus rinkimams iš Vakarų pasipylė kaltinimai Jugoslavijos vyriausybei rinkimų falsifikavimu. Atėjus rinkimų dienai koalicinė Demokratinė Serbijos Opozicija pareiškė, kad laimėjo jos kandidatas Koštunica. Ir panašu, kad Vakarų pastangos pavaizduoti Miloševičių niekšu, visko kaltininku, ir taip toliau, nenuėjo veltui: Koštunica surinko 48 proc. balsų, Miloševičius – 38,62 proc. Kaip matome, nieks tų rinkimų neklastojo ir laimėjo opozicijos atstovas. Vakarų kaltinimai dėl rinkimų falsifikavimo, kaip ir daugelis kitų kaltinimų, buvo melagingi. Šiaip ar taip, antrame ture opozicija dalyvauti nesiruošė – tikslas buvo ne laimėti rinkimus, o nuversti esančią valdžią. Nemažai vietų Piliečių rūmuose, Respublikų rūmuose bei parlamente turėjo kairieji. Tai nebūtų leidę opozicijai įgyvendint visų jos planų, kadangi paties prezidento valdžia yra apribota. Taigi, tikslas buvo apskritai nuversti valdžią ir įtvirtinti savo monopoliją. Opozicija ėmė kviesti savo šalininkus į demonstracijas. Per visą Serbiją nusirito mitingų banga. Olbrait svajonė išsipildė.

Galutiniai mitingai vyko Belgrade. Iš visos Serbijos suvažiavo tūkstančiai opozicijos aktyvistų. Netrukus buvo įsiveržta į Federalinį parlamentą bei telecentrą. Įsiveržimą pravedė specialiai tam paruošti buvusių kareivių būriai. Jam vadovavo Velimiras Iličius, vėliau prisipažinęs, kad „veiksmai buvo suplanuoti iš anksto“. Taipogi jis iš anksto susitarė su policininkais, kad tie padėtų kareiviams. Kaip vėliau pastebėjo analitikai, atakų organizavimo lygis buvo aukštas. Pilnai tikėtina, kad šių atakų planavime dalyvavo CŽV atstovai. Po įsiveržimų paskui organizuotus būrius atbildėjo alkoholiu įkaitinta minia. Girti opozicijos šalininkai ėmė siautėti parlamente, padegė jį. Netrukus buvo padegtas ir telecentras.

Spalio 5 d. vakare demonstrantų Belgrade skaičius išaugo beveik iki pusės milijono. Atvykusį į mitingą Koštunicą pristatė naujuoju Jugoslavijos prezidentu. Jis išrėžė kalbą, kad nuo šio momento Serbija vėl yra Europos dalis ir t.t. Taipogi pašaukė Vakarų šalis atšaukti sankcijas. Pusiaunaktį Koštunica pasirodė televizijoje ir pranešė, kad sankcijos bus atšauktos pirmadienį. Juokinga, tačiau apie „demokratijos laimėjimą“ Koštunica šnekėjo tuo metu, kada gatvėse siautėjo girtos minios, buvo mušami policininkai, degė automobiliai, rūko pastatai.

Opozicija įtvirtino savo valdžią. Buvo užgrobtos visa kairioji žiniasklaida, kuri tapo vienodai provakarietiška. Nebeliko nuomonių įvairovės. Visa ankstesnė, nuomonėmis spalvinga žiniasklaida tapo vientisu Vakarų įrankiu.

Taipogi ginkluotos grupės vijo valstybinių įstaigų, universitetų, bankų, ligoninių vadovus. Neužilgos visas tas įstaigas perėmė Vakarų korporacijos.

Netrukus Miloševičius buvo priverstas atsistatydinti. Tiesa, prieš šį perversmą jis buvo perspėjęs, kad kaimyninės šalys, kurioms sąlygas diktavo Vakarai, greitai nuskurdo taip, kad tai atėmė iš jų galimybę turėti „labiau sąžiningą ir humanišką visuomenės sandarą“, kad Rytų Europoje vyrauja santvarka „skurdi dauguma ir turtinga mažuma“, ir kad „taip atsitiks ir su mumis“. Panašiai ir atsitiko. Naujoji valdžia pademonstravo, kad viena ką ji sugeba, tai tarnauti Vakarams, bet ne savo šaliai. Be darbo liko tūkstančiai žmonių, prijautusių ankstesnei valdžiai. Pramonė sustojo. Būtinų prekių kainos žvėriškai išaugo. Naujoji valdžia labai greitai neteko tautos pasitikėjimo. Buvusios Jugoslavijos regione didžiulis nusikalstamumas, iki šiol daugybė žmonių neturi darbo. Dar prieš pusę metų Serbijos ekspertai pareiškė, kad naujojo politinio elito Serbijoje veikla per tris metus nedavė teigiamų rezultatų.

Nedarbas palietė apie 1 mln. žmonių. Privatizacija vyko sunkiai, dauguma gyventojų ją priėmė kaip antinacionalinį procesą. Taipogi naujieji lyderiai greitai pademonstravo, kad neturi jokio supratimo apie suverenios valstybės savigarbą ir yra vasališkos padermės.

Vietoj to, kad pradėtų Miloševičiaus teismą savo šalyje ir toje pačioje šalyje jį nuteistų (jei tik būtų už ką teisti), kaip kad pasielgtų kiekviena save gerbianti valstybė, naujieji lyderiai atidavė jį į Tarptautinį tribunolą. Atidavė jį į tas rankas, kurios per 78 dienų bombardavimus nužudė daugybę jų pačių tautiečių. Galiausiai šie Judo pasekėjai patys tarpusavy dėl to susipyko. Kada Miloševičius buvo išduotas tribunolui, Koštunica puolė dievagotis serbams, kad nieko nežinojo apie šį gėdingą žingsnį. Jo bendražygiui Džindžičiui trūko kantrybė ir jis paviešino savo ir jo telefoninį pokalbį, kuris buvo publikuotas laikraštyje „Nedeljini Telegraf“:

Džindžičius: Ką aš turiu pasakyti amerikiečių pasiuntiniui Montgomeriui?
Koštunica tyli.
Džindžičius: Gerai, tada aš išeinu. Imk visą valdžią ir valdyk šalį vienas.
Koštunica: Palauk, nereikia taip. Nedarykim iš to problemos.
Džindžičius: Tai ką aš jam turiu pasakyti, taip ar ne?
Koštunica: Taip.

Taip vyko 2000-ųjų perversmas Jugoslavijoje, per kurį į valdžią atėjo Vakarų vasalai, garantavę Vakarams, kad šis regionas bus po Vakarų padu, ir kurį Vakaruose bei pas mus pristatė kaip demokratijos laimėjimą. Perversmo pasekoje Miloševičius buvo perduotas Hagai.

Teisingumo imitacija

Kaip minėjome, Miloševičius mirė kovo 11 d. Ševeningeno kalėjime – sustojo širdis. Tos dienos ryte negyvą jo kūną rado prižiūrėtojas. Daug kas iš kart ėmė įtarinėti, kad ši mirtis nebuvo natūrali. Pirmieji apie tai prabilo Socialistinė Serbijos partija. Netrukus šios kalbos išplito Europoje bei Rusijoje. Vieni kategoriškai pareiškė, kad politinė žmogžudystė. Kiti žiūrėjo į tai atsargiai. Bet labai daug kas sutarė vienu klausimu – tokia mirtimi Hagos tribunolas galutinai save sukompromitavo. Tai jau ne pirma mirtis tame kalėjime. Reiktų pažymėti, kad šio kalėjimo kaliniai netrukus vieningai atsisakė nuo jiems pateikiamo maisto, bijodami, kad ir jie bus nunuodyti – niekas netiki, kad Hagos tribunolas yra „švarus“.

Teorija, kad tai buvo politinė žmogžudystė, gelžbetoninių įrodymų neturi. Bet turi netiesioginių, ir gana rimtų. Visų pirma, yra žinoma, kad Miloševičius turėjo problemų su sveikata ir norėjo praeiti gydymą Maskvoje. Jis įtarinėjo, kad jo dabartiniai gydytojai jį neteisingai gydo. Maskva davė visas garantijas, kad praėjęs gydymą Miloševičius bus gražintas į Hagą. Bet tribunolas atsisakė leisti jį į Maskvą. Kaip vėliau buvo paaiškinta, pagrindinė priežastis, kodėl jo neišleido, buvo konfidenciali kaltinančiosios pusės ataskaita apie tai, kad Miloševičius specialiai vartojo tokius vaistus, kurie blogino jo būklę.

Tokiu būdu buvusios Jugoslavijos prezidentas neva siekė kelionės į Maskvą. Tačiau tai yra juokinga. JT kalėjimas tai ne kokios nors Bolivijos kalėjimas. Tai Jungtinių Tautų kalėjimas. Tvarka griežta. Miloševičius buvo pilnai tribunolo rankose. Kokiu būdu į Miloševičiaus rankas tokiame kalėjime galėjo pakliūti pašalinės medžiagos? Miloševičius galėjo vartoti tik tuos vaistus, kuriuos jam duodavo. Be to, akademikas iš A. N. Bakulevo vardo širdies-kraujagyslių chirurgijos centro Leo Bokerija susipažinęs Hagoje su patalogoanatomų ekspertize pranešė, kad gydyme buvo leista grubi klaida – nebuvo pilnai pravesta diagnostika. Akademikas paaiškino, kad tai buvo paviršutiniškas gydymas ir nebuvo pravestas toks gydymas, kuris būtų pilnai išgydęs Miloševičių. Taipogi Olandijos televizija buvo pranešusi, kad, pasak artimų Tarptautiniam tribunolui buvusiai Jugoslavijai šaltinių, Miloševičiaus kraujyje buvo rasti pašalinių medžiagų pėdsakai.

Tai buvo fenotiazinas (rimfancinas), skirtas gydyti tuberkuliozę bei raupsus. Specialistai teigia, kad ši medžiaga kelia žmogaus arterijų spaudimą. Taipogi, pasak specialistų, tokia medžiaga neutralizuoja vaistus, skirtus gydyti širdies ligas, kuriomis Miloševičius ir sirgo. Trumpai tariant, Miloševičius buvo „gydomas“ taip, kad tas „gydymas“ neduotų rezultatų.

Apie tai kovo 10 d. savo laiške Rusijos užsienio reikalų ministerijai rašė ir pats Miloševičius, bijojęs, kad jį nori nunuodyti: „Kad įrodyti savo įtarimus, aš pridedu prie laiško dokumentą. Man jį perdavė kovo 7 d., ir jis rodo, kad sausio 12 (tai yra prieš du mėnesius) mano kraujyje buvo aptiktas labai stiprus vaistas, kuris, kaip pareiškė patys vykdę analizę daktarai, naudojamas tuberkuliozės ir raupsų gydymui. Bet aš nė karto per penkerius metus, praleistus kalėjime, nevartojau antibiotikų. Taipogi per šį laiką aš nė karto nesirgau infekcinėmis ligomis (išskyrus gripą). O tas faktas, kad gydytojai pranešė man analizės rezultatus praėjus dviems mėnesiams po jos, gali turėti tik vieną paaiškinimą – manipuliacijos. Bet kokiu atveju tie, kas davė man vaistus nuo raupsų, visiškai negali išgydyti manęs nuo mano ligų“. Kaip žinome, jau sekantį rytą, po to kai parašė šį laišką, jis buvo rastas negyvas.

Kyla klausimas – kokia nauda žudyti Miloševičių? Yra daug liudijimų, kad teismo procese Miloševičius labai gerai gynėsi, pateikdamas faktus, kurių nėra kaip paneigti ir taip paneiginėjo visus jam mestus kaltinimus. Procesas ėjo į pabaigą. Ir galutiniam rezultate, kada būtų atėjęs momentas nuteisti Miloševičių, būtų iki galo išaiškėję, kad jo nėra už ką teisti. Jis būtų arba išteisintas, arba būtų paaiškėję, kad jo nusikaltimai yra nepalyginamai mažesni, nei prieš tai buvo teigiama. Yra žinoma, kad visą šį procesą jis sugebėjo paversti kova prieš Vakarus: jis sėkmingai įrodinėjo, kad ES ir JAV suvaidino didelį vaidmenį sukeliant tautų tarpusavio karus Balkanuose. Galutiniam rezultate visas šis tribunolas būtų pakibęs ore. Būtų pakibusi ore ir visa ši istorija – už ką bombardavo Jugoslaviją.

Kitas dalykas – Miloševičius rengėsi kažką papasakoti pasauliui. Dar proceso pradžioje jis vaizdavo save, kaip „kompromato maišą“. Ekspertai mano, kad tas kompromatas lietė klausimą – kokiu būdu Miloševičiui pavyko išlikti prezidentu per visą karų Balkanuose dešimtmetį. Ekspertai spėja, kad čia gali būti įsivėlusios Prancūzija su D. Britanija. Kokia nauda iš to šioms valstybėms sunku pasakyt. Ir dar sunkiau pasakyt, kokio „kompromato maišą“ Miloševičius ruošėsi išpilti. Manoma, kad tam tikros jėgos bijojo, kad šis kompromatas išsipils po teismų.

Dvigubi standartai

Po visko, kas įvyko, viena aišku – dabartiniai „pasaulio teisingumo prižiūrėtojai“ (o gal žandarai), prižiūri tik tokį teisingumą, koks naudingas jiems. Laukti iš dabartinių Vakarų, kaip ir iš del-Pontės, objektyvių įvertinimų tam, kas vyko Balkanuose, tai tas pats, kas laukti skrydžio į Mėnulį XV amžiuje. Čia nėra teisybės net gi žiūrint iš oficialiųjų pozicijų, kad Miloševičius darė nusikaltimus. Jeigu jau mes teisiam už masinį žmonių žudymą, tai kodėl dar nieks nenuteisė JAV vyriausybės už karą Vietname? Karas su Vietnamu kilo 1964 metais, po incidento Tonkino įlankoje. Tais metais vietnamiečiai neva apšaudė karinį JAV laivą, į ką JAV atsakė karinių Vietnamo uostų bombardavimu. 1971 metais į viešumą iškilo dokumentai, rodantys, kad tą incidentą Tonkino įlankoje JAV inscenizavo, kad susikurtų dingstį užpulti Vietnamą.

Per šį karą, kuriame būtent JAV buvo tikrasis agresorius, žuvo 3 mln. vietnamiečių. 3 mln., tai ne 100 tūkst. JAV išžudė kur kas daugiau žmonių, nei atseit išžudė Miloševičius. Taip svarstyti galima ilgai. Pvz., Miloševičius buvo kaltinamas tuo, kad 90-ųjų pradžioje organizavo karinį perversmą Kroatijoje. M. Babičius yra parodęs, kad 1990 metais jis girdėjo iš Jugoslavijos armijos vadovybės apie karinio perversmo Kroatijoje planus. Tuos planus neva laimino Miloševičius. 1991 metais, anot Babičiaus, Miloševičius jam patvirtino, kad tokie planai yra ir supažindino su smulkiu veiksmų planu. Na bet ir JAV spec. tarnybos yra suorganizavusios kruvinus karinius perversmus, arba prie jų prisidėjusios. Ir tų perversmų buvo kur kas daugiau: perversmas Irane 1953-ais, Gvatemaloje 1954-ais, Konge 1960-ais, Čilėje 1973-ais ir dar daug kitų. Palyginus tai su Miloševičium, pastarasis atrodo kaip vaikiškas žaisliukas. Kodėl į teisiamųjų suolą dar niekas nepasodino Jungtinių Valstijų vyriausybės?

šaltinis: komentaras po reportažu – Tūkstančiai serbų protestavo gatvėse prieš NATO

komentarai 2

  1. MikasA    -  2016-02-24, 08:30

    Geras komentaras, ačiū… Kas imsis nuosekliau šitą temą pakapstyti…( Ir kažkodėl skaitant vis galvojau apie vadinamo holokausto tiesą. ten irgi vis labiau išlenda galai, bet… deja esame optinio taikiklio vaizde, reiktų vamzdį apsukti…:)

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Kroat    -  2016-08-10, 11:36

    Zmogus rases sita staraipsni pagal uzsakyma. Gyveni kroatijoje 15 metu tarp Kroatu ir su Kroatais.Visi iki vieno Kroatai norejo savo nepriklausomos valstybes ir kokia teise Serbai turejo nepaleisti ju is Federacijos? Bosnija Hercagovina 60% nubalsavo del istojimo , kodel ju nepaliko ramybeje. Todel kad Serbai nacionalistai kaip ir Rusai jie auksciau visko jie gali viska, zudyti vykditi genocida o po to vaizduoti kad jie nekalti o kalta Jav ir ES. Juokingas straipsni su rusisku kvapu

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar 2019-ieji atitiko jūsų lūkesčius, ar iš valstiečių to ir tikėjotės?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Jugoslavijos byla: meluoti, meluoti ir dar kartą meluoti* - nuoroda: https://infa.lt/5144/jugoslavijos-byla-meluoti-meluoti-ir-dar-karta-meluoti/