infa.lt

Kiek dabar sutinku puikių, nuostabių, dorų žmonių, kurių akys užgesę. Jie viską supranta, tačiau ir akys, ir galvos nuleistos, kaip belaisvių. Arba karių, kurie pateko į apsupimą.

Apsupta kariuomenė turi dar pakankamai šaudmenų, maisto, medikamentų. Gali kautis ilgai, jei kariai nežino, kad yra apsupti. Pralaimi tada, kai sužino – tada visi ima galvoti tik apie išsigelbėjimą.

Pralaimėjimas ateina, kai sužinai, kad negalėsi laimėti. Kai suvoki esąs vienas. Kai supranti, kad mūsų mažai, kad jų yra daug daugiau. Vienišumas visada lydi pralaiminčius ir kartu juos tokiais padaro.

Jie tą žino gerai. Svarbiausia, kad pasijustum – esi vienas. Tavo mintys teisingos, ketinimai gražūs, jokios savinaudos – galėtum širdį parodyti, jei kam būtų įdomu. Bet juk neįdomu. Esi vienišas.

Ir jūs bejėgiai ir vieniši. Jūsų niekur nėra – sėdit sau vieniši savo nameliuose, jei tokius turit, vieni kitų negirdit ir nematot. Ir niekas jūsų negirdi ir nemato. Jūsų nerodo ir neskaito. Jūsų be galo daug, bet esat vieni.

Jūs vieniši, apsupti ir jie galvoja, kad pralaimėjot. Ir jūs galvojat, kad pralaimėjot. Ir tokiais būsim, jei taip galvosim, nes atsitinka tik tai, kas jau yra mūsų galvose. Norint pakeisti pasaulį, pirmiau pasikeitimo reikia viduje – kito būdo tiesiog nėra.

Būna piktų, reikalaujančių kraujo, keršto, griovimo, nedelsiant ir visko. Taip, kartais apsupta kariuomenė kovoja aršiau – bet ne todėl, kad tikisi pergalės, o kad nenori būti atiduota pasityčiojamai, kankinamai mirčiai.

Jie jau pralaimėjo ir puikiai tą žino.Tai pasmerktųjų kova net ne dėl išlikimo, o dėl garbingesnės baigties.

Nebe už idėją ar bendrą tikslą, kurie jau prarasti, o už save asmeniškai. Duok šansą atsitraukti – ir visi apsidžiaugę pabėgs.

Nejaugi nesupratot, kad čia ne apie kariuomenę, o apie mus ir jus? Pralaimima tada, kai pralaimi viduje.

Kai būni savo noru ir apsisprendimu vienas. Tada tikrai tave apsupa. Tikrai atkerta nuo visų ir daugybė žmonių savo vienatvėje sėdi ir galvoja, kad yra vieni, nors taip ir nėra.

Jie gudriai paliko mums kelius atsitraukti – ir atsitraukėme į savo vienatves. Nesąmonių pasaulio, pilkos ląstelienos, kur perkama ir parduodama viskas, atakos. Čia protas, žmogiškumas ir vertybės vertingi tik tiek, kiek padeda daryti pinigus.

Mūsų ir jūsų niekur nėra. Išstumti iš ekranų, puslapių, politikos, gatvių. Atkirsti nuo visų ir apsupti.

Tai atsitiko nepastebimai ir beveik negrįžtamai. Jiems pavyko įteigti, kad mūsų nedaug, kad blizgančioje, triukšmingoje susinaikinimo fiestoje mūsų nėra.

Ar mes susitaikėm, apsigyvenome vienišume? Ar namo niekada nebegrįšim? Ar mylim savo vienatves ir mums patinka apsupimas? Ar tai viskas, kas mums liko, ar mes pralaimėjom?

Viskas yra atvirkščiai. Ne mes vieni ir vieniši. Mes nesam apsupime – apsupti mūsų yra jie, tai mūsų yra daug, o jų mažai. Jie pralaimėjo, tik dar nei jie, nei mes to nesupratom.

Supraskim.