infa.lt

nationalinterest.org

Pasibaigus „šaltajam karui“ daugelis buvo įsitikinę, jog „istorija pasiekė pabaigą“, ir pagaliau Žemėje „įsivyravo taika“, o Europa „tikrai išliks laisva ir nedaloma“, rašo savo straipsnyje National Interest leidinyje, Amerikos tyrimų organizacijos „Kato institutas“ (Cato Institute) ekspertas ir buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas Dagas Bandou (Douglas „Doug” Bandow).

Pastarųjų metų įvykiai – pirmiausiai, Rusijos karinės operacijos Gruzijoje ir Ukrainoje – parodė, jog viskas yra ne visiškai taip, tačiau „pergyventi neverta“: „bent jau NATO pareigūnai tikrai patenkinti situacija“, ironizuoja ekspertas. Kaip pabrėžia Bandou, Rusijos veiksmai padėjo aljansui „vėl pasijausti naudingu“ – ir Amerikos valdžia jau paskelbė apie daugiamilijardinės programos stiprinant JAV pajėgas Europoje startą.

Tuo tarpu, Amerikos strateginis tyrimų centras RAND „suteikė papildomą pretekstą nerimui“, savo neseniai pateiktoje ataskaitoje konstatuodamas, jog NATO esamoje padėtyje nepajėgi sėkmingai apginti Baltijos šalių nuo Rusijos įsiveržimo į jų teritoriją, primena autorius. Atsižvelgiant į ataskaitos sudarytojų nuomonę, Rusijos ginkluotųjų pajėgų įsiveržimo atveju, regiono šalys bus okupuotos per suskaičiuotas valandas, o aljansui liks tik jam pačiam nepageidautini veiksmų variantai: arba imtis sunkaus kontrpuolimo laisvinant regioną, rizikuojant tuo pačiu paaštrinti konfliktą iki branduolinio ginklo panaudojimo, arba į savo sudėtį įtraukti dar visą eilę šalių ir tęsti plėtimąsi, arba, nors kuriam laikui, pripažinti pralaimėjimą. Kad nieko panašaus neatsitiktų, RAND ekspertai aljansui rekomenduoja sustiprinti karines pajėgas Baltijos šalyse, jų skaičių padidinant iki septynių brigadų, įskaitant tris tankų, pastebi Bandou.

Pasak autoriaus, RAND analitikų pozicija puikiai iliustruoja NATO daugelį metų vykdomos politikos klaidingumą, kurios fone aljansas buvo priimamas kaip „visuomeninis klubas“ ir į jį reguliariai buvo įtraukiamos šalys, neturinčios jokios reikšmės Europos kontinento saugumui ir tik turinčios tik minimalias galimybės kariniu požiūriu. Žinoma, tuo metu Rusija „buvo per silpna, jog tokiu pagrindu pakeltų triukšmą“, ir aljanso vadovybė plėtimąsi laikė sėkme. Tačiau dabar NATO supranta, jog sąjunga „pasižadėjo kariauti su Rusija turinčia branduolinį arsenalą, apsaugojant tris valstybes, kurių, iš esmės, neįmanoma apginti“, rašo ekspertas.

Be to, NATO praeityje niekaip nemotyvavo Baltijos šalių savarankiškam savo gynybos stiprinimui, tęsia analitikas. Kaip pabrėžia Bandou, praktiškai beveik visų priemonių apsaugojat Baltijos šalių valstybes ėmėsi ir imasi Jungtinės Valstijos – Europos Sąjunga nepageidauja reaguoti į Maskvos veiksmus, o pačios Baltijos šalys „toliau primygtinai nurodo, kad jos patiria didelę riziką“, tačiau gynybai išleidžia labai mažai lėšų. Analitiko duomenimis, nežiūrint į tai, jog visų trijų valstybių biudžetas pastaraisiais metais išaugo, Lietuva ir Latvija kariuomenei atsižvelgianti į BVP skiria tik 1,06 ir 1,14%, ir tik Estija su savo 2,04% BVP atitinka NATO karinių poreikių standartus.

„Niekas netiki, jog Baltijos šalys sugebės laimėti prieš savo didįjį kaimyną pilnaverčiame kare, – paaiškina ekspertas. Tačiau jeigu jos tikrai mano, kad joms kyla grėsmė, jos turi nuoširdžiai investuoti lėšas, kurdamos kariuomenę, kuri galėtų padaryti reikšmingą žalą bet kuriam okupantui. Blogas pasiruošimas karui – tai geriausias būdas prisišaukti užpuolimą iš Rusijos pusės“.

Tuo tarpu baimės dėl „iššaukiančio Maskvos elgesio“ iškraipo tikrus Rusijos vadovybės interesus ir tikslus, mano autorius. Nežiūrint į tai, jog Vladimiras Putinas – „labai nemalonus dėdė ir užsienio, ir vidaus politikoje“, jis adekvačiai atstovauja didžiosios Rusijos elito ir tautos dalies požiūrį, įsitikinęs Bandau. Putinas elgiasi „ne kaip atgimęs Stalinas ar Hitleris“, o kaip „klasikinis Rusijos caras“: jo vyriausybė nesuinteresuota ideologiniais kryžių žygiais ir iš Vakarų reikalauja tik „gerbti savo statusą, nepažeisti šalies sienų ir atsižvelgti į jos interesus“, pastebi autorius. Ir nors Putinas, siekdamas šių tikslų, rodo „neatsargumą ir trumparegiškumą“, jis visgi išlieka „praktišku ir nuosaikiu“ politiku, rašo jis.

Kaip paaiškina Bandou, Gruzija vadovaujanti Michailui Saakašviliui prisilaikė agresyvios antirusiškos pozicijos, mėgindama užmegzti gerus santykius su JAV ir įstoti į NATO, kuo ir išprovokavo Maskvos pyktį. Ukraina Rusijai, dėl tam tikrų istorinių ir kultūrinių priežasčių turėjo gerokai daugiau reikšmės – nors Maskva nesiėmė jos užkariauti net tada, kai į valdžią atėjo „priešiškas jai ir nekompetentingas“ prezidentas Viktoras Juščenka, ir netgi tada, kai „palaikant Briuseliui ir Vašingtonui“ buvo nuverstas „sąlygiškai prorusiškas“ lyderis Viktoras Janukovičius, primena analitikas. Nors Putinas galiausiai ėmėsi aktyvių veiksmų prieš Ukrainą, jis norėjo „ne ją pavergti, o tik susilpninti“: priešingai daugelio ekspertų prognozėms, Rusija neprisijungė Donbaso taip sukurdama sausumos koridorių į Krymą, Kijeve neorganizavo perversmo ir neinicijavo plataus masto puolimo. „Žiauri reakcija (Putino į Ukrainos įvykius) buvo kruvina ir nepateisinama, tačiau kariniu požiūriu ji vis tik buvo viename lygmenyje su JAV vykdomomis intervencijomis“, – pripažįsta Bandou.

Tokiu būdu Rusijos prezidentas toliau rodo, jog nėra niekaip suinteresuotas „valdyti tuos, kurie greičiausiai priešinsis Rusijos „dovanoms““, daro išvadą ekspertas. Nei Ukraina, nei Gruzija, joms atsidūrus Rusijos sudėtyje, nesielgtų kaip „nuolankūs piliečiai“ – tiesą sakant, Ukraina net priešinosi Tarybų valdžios įvedimui joje, po nacių išvarymo iš ten II Pasaulinio karo metais, pabrėžia Bandou.

Analogiška reakcija būtų ir okupavus Baltijos šalis, mano jis. „Būdamos Rusijos imperijos sudėtyje šios šalys sugebėjo suformuoti savo nacionalinį identitetą, o tarpe tarp pasaulinių karų jos netgi labai trumpai buvo nepriklausomomis“, – rašo autorius. – „Be to, jos turi pranašumą – jos prisijungė prie NATO dar iki to, kai Maskva joms galėjo labai pakenkti“. Rusijai nepavyks pasėti separatistinių nuotaikų tarp rusų, gyvenančių Baltijos šalyse: kaip pažymi Amerikos analitikai – ypač Karo akademijos profesorius Robertas Personas (Robert Person), – „rusakalbiai Baltijos šalyse nepatenkinti daugeliu savo gyvenimo aspektų, tačiau į separatizmą jie visiškai nelinkę”, – paaiškina Bandou.

Pasekoje, Rusija užgrobusi Baltijos šalis gaus tik „nenuolankią, savo dauguma nerusišką gyventojų masę, laikiną nacionalizmo pliūpsnį namuose, ir greičiausiai, laikiną pergalę prieš Vakarus“ – „ekonominių ir politinių santykių su JAV ir Europa nutraukimo“ kaina, ir galimai net „karo pradžią su NATO, kurį Maksva pralošinės“, konstatuoja analitikas. Bandou nuomone, toks pasikeitimas Rusijai bus tiesiog nenaudingas – o „viskas, kas šiuo metu yra žinoma apie Putino vadovavimą, kalba apie tai, jog jis be svarbių priežasčių nepradės karo su Baltijos šalimis“.

Žinoma, Baltijos šalims iš principo būtina eliminuoti tokio karo galimybę, tačiau tai daryti reikia ne stiprinant Amerikos pajėgas regione – juk būtent tai ir sukuria pretekstą konfliktui – o pirmiausia per aktyvesnį ES dalyvavimą ginant savo teritorijas, daro išvadą ekspertas.

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta infa.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga – jūs galite paremti tinklapį SMS žinute.