Po vakarykščių akcijų, vykusių Europos šalyse prieš islamizaciją ir masinę imigraciją, beje, kaip daugelis jau greičiausiai žino, viena tokių akcijų vyko vakar ir Vilniuje bei Klaipėdoje, kilo keletas minčių, viena kurių yra apie islamą, kaip religiją apskritai ir jos išpažinėjus – musulmonus.
Atsiranda žmonių ratas, kurie protestuoja ir reiškia nepasitenkinimą girdėdami pasisakymus prieš musulmonus ir islamą kaip religiją, ir aš šioje vietoje su jais sutinku. Pats islamas mums nėra joks priešas, kaip ir tie žmonės, kurie jį išpažįsta. Ir juos niekinti, diskriminuoti ar įžeidinėti būtent dėl jų išpažįstamos religijos yra negerai. Nors ir žmogiška. Tačiau vis tiek negerai.
Tačiau, pasakyti, kas mums bus negerai (lietuviams-krikčionims-katalikams), Lietuvoje atsiradus pakankamai dideliam skaičiui islamą išpažįstančių žmonių, – yra ne tik gerai, tačiau netgi būtina. Ir tai, kas mūsų laukia tuo atveju (tikėtina) – optimizmo neįkvepia.
Mes žinome, kad tų, islamą išpažįstančių žmonių srautą į Europą didele dalimi išprovokavo Artimuosiuose Rytuose sukelti karai, prie kurių ženkliai prisidėjo pati Europa, ir šiaip ginkluoti konfliktai. Kad didžiąja dalimi jie (musulmonai) nėra to konflikto iniciatoriai ar kaltininkai, todėl juos galima pavadint tų konfliktų aukomis. Kaip beje ir mus visus, kuriems dabar privalomai brukamas tų konfliktų aukų išlaikymas ir globa, per privalomas pabėgėlių (ekonominių migrantų) kvotas.
Šioje vietoje aukų yra tiek, koks yra nacionalinių valstybių (jų tautų) skaičius, plius pabėgėlių valstybės. Visi esame kažkieno šiandien užkurto, didžiojo tautų kraustymosi proceso aukos. Iki šios vietos islamas su jį išpažįstančiais eina lygiagrečiai, tomis pačiomis teisėmis su kitomis religijomis ir tikėjimais. Ir yra tokia pati auka.
Tačiau, turėtume atkreipti dėmesį į tai, jog islamo imigracija į Europą vyksta jau seniai. Ne nuo šiandien ir ne nuo vakar. Vokietijoje, Britanijoje, Prancūzijoje egzistuoja musulmonų diasporos, kurios apie jokią integraciją nesvarsto net teoriškai. Angela Merkel pati viešai yra prisipažinusi dar 2010 metais, jog multikultūralizmo politika žlugo. Tačiau kartą paleistas procesas vyksta toliau ir islamas įsišaknija jį priėmusiose šalyse. Atvykę musulmonai kviečiasi savo gimines ir draugus. Jų ratas priimančiose valstybėse plečiasi ne tik natūralaus gimstamumo dėka. Tai akivaizdžiai matosi Vakarų Europos valstybėse.
Tų valstybių elitas faktiškai išdavė jį išrinkusias visuomenes, primesdamas joms kitų, visiškai svetimų kultūrų, globėjų ir išlaikytojų vaidmenį, tų kultūrų naudai griaunat savo pačių tikėjimus ir kultūras. Žlugdant visuomenių pasitikėjimą savo valstybe.
Juk niekam ne paslaptis, kad dauguma atvykėlių nedirba, net pakenčiamai nemoka juos priėmusios šalies kalbos, neturi jokių darbo įgūdžių ir noro juos įgyti, o apie kažkokią integraciją dėl aukščiau paminėtų priežasčių galima tik pasvajoti, ir galiausiai – visus nemusulmonus laiko, švelniai tariant, žemesnio lygmens žmonėmis. Čia labai švelniai tariant.
To, ką pasakiau įrodinėti nereikia, tą visiškai patvirtina Naujametiniai įvykiai Kelne ir kituose Vokietijos miestuose, įvykiai Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse, kur praėjo imigrantų bangos arba nuo seniau yra jų susiformavusios jų diasporos. Sprogimai, teroro išpuoliai, prievarta prieš vietines moteris, merginas ir net kai kuriais atvejais vaikus.
Visur, kur jie įsitvirtina, reikalauja sau išskirtinių teisių, plius vietinių gyventojų teisių apribojimų, pvz, pirmai pradžiai šventyklų savo religiniams ritualams atlikti, ir teisės tuos ritualus atlikti tiesiog gatvėse, atėjus maldos metui. Vietiniai gyventojai tokių teisių neturi.
Iš kitos pusės, reikalauja, kad vietiniams, juos priėmusios šalies gyventojams, būtų uždrausta gyventi sau įprastą gyvenimą (nes tai pažeidžia šariato įstatymus) ar netgi, pavyzdžiui, puošti gatvėse Kalėdines eglutes.
Prisiminkime – Briuselis pats atsisakė puošti Kalėdinę eglutę, kad neįžeist jautrių musulmonų, o kai kuriuose Europos miestuose tos eglutės, kur jos buvo papuoštos, buvo padegtos. Kas padegė manau sakyti nereikia.
Vėlgi, negi mes turime užmerkti akis į tą faktą, kad musulmonai savo tikėjimo žmones (moteris) iki mirties užmėto akmenimis? Neseniai teko matyti mėgėjišką video, kur buvo nufilmuota egzekucija – moters-merginos uždaužymas akmenimis. Ją vykdė suaugę vyrai, moterys ir net vaikai. Vaikai! Jie nuo mažens pratinami prie tokių vaizdų, ir jiems nuo pat mažens žmogaus gyvybė, sprendžiant pagal tai ką mačiau, yra nieko verta. Vaizdas, pasakysiu jums, kraupus.
Ir tada normaliam žmogui, savaime kyla klausimas – ar aš noriu, kad šalia manęs, mano šalyje, gyventų tokia tauta ar religinė bendrija, kuriai užmušti žmogų, jei tą leidžia šariato įstatymas, yra juokų darbas. Kuriai tai yra tiesiog norma. Tauta, kur net vaikai ir moterys mėto akmens gabalus į ant žemės gulinčią jų gentainę, siekdami vienintelio tikslo – ją užmušti, nes egzekucijos metu kelis kartus buvo daromos pertraukos ir pasitikrinama ar auka vis dar gyva.
Ir čia jau ne abstrakti neapykanta kitatikiams ar kitataučiams. Čia konkretus nerimas dėl savo pačių, savo šeimos narių ir savo šalies kultūros ateities.
Šioje vietoje prieš nacionalinę valstybę veikia dvi jėgos – jos elitas, sudarantis išskirtines sąlygas patekti į šalį imigrantams, net ir nelegaliu būdu, ir po to patys imigrantai, to paties elito globojami labiau už piliečius, sukūrusius tą valstybę ir siekiančius ją ginti nuo sugriovimo.
Kai mes sakome, kad islamas mums kelia grėsmę – mes remiamės tuo, ką mums pateikia medija – video ir aprašomąja medžiaga, tačiau mes galime pateikti dar vieną argumentą islamo nenaudai – nė vienoje Europos šalyje grėsmės nekelia imigrantai europiečiai ar šiaip kitų tikėjimų žmonės, išskyrus išpažįstančius islamą.
Sakysite tai sutapimas? Ne gerbiamieji – tai sistema, kuriai pamatyti pakanka peržvelgti įvykius visose Europos šalyse. Sistema, kuri yra skirta sugriauti nusistovėjusią tvarką Europoje, o po to, dėsningai, išnaikinti baltąją rasę. Europos senėjimas jau seniai niekam ne paslaptis – ji išmiršta ir pati, tačiau sprendžiant pagal tai, ką matome, kažkas labai nori tą procesą paspartinti.
Ir tą procesą galima pavadinti užslėptu rasizmu, kuris užslėptas tuo požiūriu, jog lyg ir nuskriaustieji ir vargšai musulmonai, galų gale lieka Europos šeimininkais – nugalėtojais, kai tuo tarpu, lyg ir tironai, juos skriaudžiantys baltieji, tiesiog asimiliuojasi ir ištirpsta islamą išpažįstančių tarpe. Rasizmas čia vyksta baltosios rasės atžvilgiu, nors įtariu, jog kai kas perskaitęs tai, ką parašiau, pradės išmetinėti, jog tai, ką rašau diskriminuoja kitatikius musulmonus ar apskritai jų religiją.
Man asmeniškai tikrai netrukdo nei islamas, nei jį išpažįstantys musulmonai. Nejaučiu jokio išskirtinio neprielankumo nei žmonėms, nei jų religijai, kol jie nesikėsina į mano kultūros gyvenamąją erdvę. Tačiau, kai tik bus peržengta ši riba, skirianti kultūros išgyvenimo galimybes nuo jos sunaikinimo proceso pradžios, kiekvienas tą matantis žmogus turėtų suprasti, jog jo gyvenimas praras bet kokią prasmę, jeigu jam teks pripažinti visą savo gyvenimą buvus klaida, kuri privedė prie momento, kad jis nesugebėjo apginti to, ką mylėjo, kuo tikėjo ir ką puoselėjo. To kas jam kažkada buvo viso jo gyvenimo prasmė.
Ir tada islamas bei musulmonai tampa ta jėga, prieš kurią turi būti nukreiptos visos mūsų, kiek dar jų liko, politinės ir intelektualiosios pajėgos. Jei žinoma norime išsaugoti savo gyvenimo būdą. Tai būtinoji gintis savo teritorijoje, o ne puolimas okupuojant svetimą, juolab, kad tie svetimieji turi kur kas didesnes nuosavas teritorijas ir šiaip resursus.
Suprantama, jog kontroliuojančių šį globalų migracijos procesą pusėje yra didžioji žiniasklaida, kurios šulai, net keista, nesuvokia, jog jų galas ateis nė minute ne vėliau, nei visos dabartinės Europos kultūros, arba to, kas dar iš jos yra šiandien likę žlugimas.
Ir tas laikas artėja, pakankamai greitai, kad sugebantys matyti spėtų pastebėti permainas dar savo gyvenimo metu ir suprasti kur link jos veda ir ką žada rytojus.
Mes dar turime galimybę sustoti ir pagalvoti, neilgai, bet jau iš esmės, kadangi nacionalinių valstybių laikas tiksi į pabaigą, artindamas minutę, kai valstybės bus vertinamos ne pagal tautinį-nacionalinį, o pagal religinį statusą. Ir ta pagrindinė religija bus islamas.
Mes dar turime laiko priimti sprendimą, juolab, kad jį siūlo ir kitose šalyse vykstantys judėjimai prieš masinę imigraciją. Tačiau, to laiko vis mažėja, ir vieną dieną gali ateiti metas, kaip daugeliui žinomame filme…
Jeigu ateis rytojus…
Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta infa.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga – jūs galite paremti tinklapį SMS žinute.
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
1 069
Leidžiama ...
Jau antras garbingas Lietuvos pilietis išdrįsta pasakyti: „karalius nuogas”. Nes kaip toje pasakoje, vaikštant karaliui visiškai nuogam, niekas neišdrįsta pasakyti tiesą, nes bijojo netekti galvos. Tik vienas vaikas ramiai ir aiškiai, visiems giriant karaliaus nesamus rūbus, tarė „mama, karalius nuogas” ir istorija pasisuko kita linkme… „Pamilkite Tiesą ir Tiesa padarys jus laisvus”(NT). Žinoma mes ne prieš islamą islamo šalyse, mes prieš islamistus Europoje, mes prieš jų apsigyvenimą šalia mūsų, tik beprotis, matydamas koks tai kontingentas atvyksta, gali juos priimti. Jei asimiliacija būtų kaip JAV problemų nekiltų. Bet šiuo atvejų nusikalstami euro-parlamentarų sprendimai – akivaizdūs.
Jie ateina čia. Ir męs turėsime galimybę jiems paliudyti Kristu
Viskas tiesa, bet tai MES renkame tokius seimūnus, kurie išsityčioja iš tautos ir balsuoja už jų priėmimą. O mes ju greitai nebeturėsime Lietuvos, nes jie dauginasi labai greitai ir susikviečia artimuosius. Aš jau daurausi šalies, kur būtų galima bėgti nuo islamo, kai jis įsitvirtis, o tai bus gana greitai. Bet kur gyventi, jei musulmonai visur? Kaip skėriai.
Visa bėda tame, kad praktiškai mes nieko nerenkame. Mes tik per savo patiklumą sutinkame dalyvauti rinkimus įmituojančiame spektaklyje. Dar priešrinkiminiame pasidrabstyme purvais atsijojami savarankiškai galintys dirbti kandidatai, lieka vien tik tinkantys tokias žaidimo/rinkimų taisykles primetantiems. Štai beveik vien iš tokių tinkamų mes ir renkam… – tik tinkamus ir išrenkam. Deja, jie visiškai nėra tinkami Lietuvai. Jie tinkami tiems, kurių tikslas valdyti visas teritorijas. Tai jiems reikalinga, kad nei vienam krašte neliktų vieningumo nacionaliniu pagrindu, galinčio jiems pasipiešinti. Tuo maru, vadinamu demokratija (priverstine), apkrėstas visas pasaulis. Todėl ir pasipriešinimas tam įmanomas tik globaliai. Kitaip tos bacilos bus veisiamos kitur, bet nuolat migruos ir link mūsų.
Kuo toliau, tuo smarkesnis deja vu jausmas mane apima, kai pradedu landžioti po lietuvišką spaudą ar lietuvišką Facebook’ą. Skaitau straipsnius, skaitau komentarus po jais, seku žmonių diskusijas ir negaliu atsikratyti įspūdžio: visa tai jau seniai pažįstama. Nuo vaikystės ir ankstyvos jaunystės puikiausiai žinoma. Tik poliai pasikeitė – pliusas pavirto minusu, o minusas – pliusu.
Apskritai žmones pagal jų reakciją į aplinkinį pasaulį aš skirstau į tris grubias kategorijas. Pirmoji grupė – pasyvi minia, prisitaikanti prie bet kurios aplinkos ar santvarkos ir nesidominti ta aplinka daugiau nei reikia elementariausiems poreikiams patenkinti, o elementariausi poreikiai tai tiesiog paprasčiausi instinktai – turėti stogą virš galvos, būti sočiam, daugmaž saugiam ir seksualiai patenkintam. Tokie žmonės gyvena kiekvienas savo gyvenimą, apie tai, kas vyksta šalyje ir užsienyje informaciją semiasi iš laikraščių ir televizoriaus ir tos informacijos jiems visiškai pakanka, nes uždavinėti klausimų, gilintis, analizuoti jie neturi nei noro, nei laiko, nei, dažniausiai, sugebėjimų. Kalbėtis su tokiais žmonėmis žiauriai neįdomu. Nes man neįdomi jų buitis (ji pas visus daugmaž vienoda, tad kiek gi galima gromuluoti vis tas pačias problemas?), o jiems visiškai nesuprantamas mano noras pasikapstyti giliau ir atrasti kokios nors problemos esmę.
Antroji grupė – energingi aktyvistai. Šitie ne tik prisitaiko prie egzistuojančios sistemos, bet ir aktyviai ją propaguoja. Pakankamai įdomūs žmonės, jie bent jau turi savo pažiūras ir mėgina netgi kartais diskutuoti, jei tik nėra visiški dogmatikai ir fanatikai. Tačiau sistemos propaganda jie tiki (nuoširdžiai ar karjeros sumetimais) 100% ir viską, kas tos propagandos neatitinka, laiko erezijomis, o tokių erezijų šaltinius – arba priešais, arba tiesiog nepatikimais, dėmesio nevertais šaltiniais.
Trečioji grupė – mąstantys žmogėnai. Ganėtinai marga publika – nuo aršių sistemos priešininkų disidentų, iki sąmokslo teorijų apie tai, kad mus okupavo driežažmogiai, šalininkų. Per vidurį, kaip ir būna gamtoje – normalūs, mąstantys, problemų ir įvykių esmę norintys išsiaiškinti žmonės. Jiems sunku gyventi pasaulyje, kai nesupranta, kas aplinkui vyksta. Ir jie ima aiškintis, baisiai erzindami šituo savo užsiėmimu ir noru pasidalinti atradimais pasyvios minios atstovus, kuriems į viską nusispjauti, ir energinguosius aktyvistus, kuriuos siutina jau pats mėginimas kritiškai nagrinėti jų propaguojamas dogmas.
Ne viskas, žinoma, taip paprasta ir primityvu, pasaulis gerokai margesnis, ir kiekviena ši grupė turi begales pogrupių, o tarp grupių yra dar įvairiausių pereinamų stadijų, bet tai jau kita tema.
Tai štai. Sovietų laikais irgi būta šių trijų grupių, kaip ir bet kokioje šalyje, bet kokioje santvarkoje.
Energingi aktyvistai tada taip ir buvo vadinami – aktyvistais. Komunistų partijos arba komjaunimo nariai, ar šiaip prijaučiantys, kurių pasaulio vaizdą formavo iš viršaus nuleidžiamos propagandinės instrukcijos, laikraštis „Tiesa“, teorinis leidinys „Komunistas“ ir TV laida „Vremia“. Tiesa, čia įmanomi įvairūs niuansai. Žmogus galėjo formaliai būti komjaunuolis, bet priklausyti trečiai – mąstančių ir abejojančių žmonių grupei ir panašiai, bet tai, kaip jau sakiau, detalesnio nagrinėjimo vertas dalykas, o čia aš kalbu apie kitką.
Tuo tarpu mąstantys žmogėnai analizuodavo tos pačios „Vremia“ pranešimus, ar „Tiesos“ straipsnius, beanalizuodami aptikdavo visokių netikslumų, nelogiškumų ar net akivaizdžių melagysčių, pradėdavo uždavinėti sau įvairius ereziškus klausimus, mėgindavo išsiaiškinti, kaip viskas iš tikrųjų pasaulyje ir Tarybų Sąjungoje klostosi. Čia jiems į pagalbą paslaugiai ateidavo „Amerikos balsas“ ar koks „Vatikano radijas“. Kai kurie aršesni prisidomėdavo net iki lagerių, bet Brežnevo epochoje, visgi, jau nebebuvo masinio teroro, ir kad atsidurtum Sibire, reikėjo gerokai prisidirbti. Priešingai negu dabar galvoja dauguma mano šnekinto jaunimėlio, kuriems stalinizmas ir brežnevizmas niekuo vienas nuo kito nesiskiria.
Žodžiu, trys tarybinės Brežnevo epochos Lietuvos gyventojų grupės, imant labai grubiai. Pasyvi minia, kuriai terūpėjo gauti ko nors skaniau pagraužti ir paskyrą „Žiguliukui“, aktyvūs partijos linijos ir tarybinės propagandos skleidėjai bei šiaip šalininkai, ir – mąstantys žmonės, kurie kartais tiek prisimąstydavo, kad tapdavo disidentais ir susilaukdavo valdžios sankcijų ar net represijų.
Dabar pažiūrėkim, kaip klostosi reikalai kapitalistinėje ir taip vadinamoje laisvoje Lietuvoje. Sakau „taip vadinamoje“ ne todėl, kad būčiau koks nostalgijos kamuojamas exkomunistas, o todėl, kad mano akyse, vos per kokį dešimtmetį šalis išsivadavo iš vienos totalitarinės imperijos ir čia pat buvo įkišta, net žmonių neatsiklausus, į kitą – dar baisesnę, kuri, kaip ir komunistai, vadina save „demokratija“, o realybėje vis labiau primena totalią tironiją, reguliuojančią ir reglamentuojančią kone kiekvieną „laisvo“ piliečio judesį.
Pasyvi minia visur vienoda – ir Hitlerio Vokietijoje, ir Stalino Rusijoje, ir Obamos Amerikoje pasyvūs žmogeliai nori to paties (žr. aukščiau). Skirtumas tik detalėse. Jei tarybiniais laikais svajonių viršūnė buvo „Žiguliukas“ ar net „Volga“, tai dabar svajones riboja tik pinigų kiekis, gali net į kosmosą nuskristi kaip turistas, jei sumokėsi rusams keliasdešimt milijonų.
Komjaunuolių ir komunistų vietą užėmė gerokai margesnė minia. Čia ir įvairaus plauko liberalai, ir „naujoji kairė“, ir įvairiausių teisių bei laisvių gynėjai ir dar dievai žino kokių vyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų nariai, tačiau visoje šioje įvairovėje pastabesniam žmogui nėra sunku įžvelgti aiškią ir konkrečią politinę bei ideologinę liniją, kurią toji publika varo. Kas anksčiau buvo gerai, dabar tapo blogiu ir atvirkščiai. „Tiesą“ pakeitė „Lietuvos rytas“, programą „Vremia“ – TV žinios per pagrindinius kanalus, visi kalbantys apie tas pačias dienos naujienas beveik tais pačiais žodžiais. Atsirado, tiesa, internetinių oficiozų, tokių kaip „Delfis“, pavyzdžiui. Ir naujieji aktyvistai šventai tiki, kad viskas, ką tie oficiozai rašo, spausdina ir rodo, yra gryniausia teisybė. O šaltinius, kurie pareiškia kitokią nuomonę ar bando kritiškai analizuoti aktyvistų išpažįstamą liberalizmo religiją, išvadina priešo propagandos ruporais ar „sąmokslo teoretikais“.
Kaip ir tarybiniais laikais, atsirado šventų, neliečiamų temų, kurių neliečiamumą budriai saugo visi tie aktyvistai. Tarybiniais laikais negalima buvo kritiškai vertinti visko, kas susiję su revoliucija, II Pasauliniu karu, partijos lyderiais, būta tam tikrų Lietuvos istorijos epizodų, apie kuriuos geriau buvo nešnekėti, arba šnekėti tik neigiamai. Dabar gi taip pat yra temų, kurių geriau nenagrinėti, jei nenori susilaukti nemalonumų. Negalima abejoti holokaustu, pavyzdžiui. Tiesa, į VSD neiškvies, bet kompiuterį atims ir dar baudą įpaišys. Ir iš darbo išmes, kaip tą vargšą žurnalistą praėjusiais metais. Arba nebandyk abejoti sausio 13 aukų didvyriškumu. Tarybiniais laikais, viešai suabejojęs 1917 metų revoliucijos dalyvių herojiškumu galėjai susilaukti šaukimo pasikalbėjimui į KGB būstinę. O visai neseniai Facebook’e buvau liudininkas, kaip internautų patriotinių fundamentalistų minia virtualiai susidorojo su moterimi, kuri drįso pasamprotauti savo „sienoje“ apie sausio 13 aukas, ar tikrai visi tie žmonės buvo didvyriai iš pašaukimo, o gal tiesiog aplinkybės taip susiklostė ir panašiai. Pats stovėjau sausio 13 prie Parlamento, bet nieko šventvagiško tuose jos pastebėjimuose neįžvelgiau. Dėl to su didele nuostaba stebėjau tą vis didėjantį tulžingų komentarų ir koneveikimo srautą, o akyse – mokyklos aktų salė, komjaunimo susirinkimas, aktyvistai koneveikia kažkokius niekadėjus, drįsusius suabejoti tarybų valdžia ir jos didvyriais. Dežaviu…
O mąstančių žmonių gyvenimas taip ir nepasikeitė. Jie vėl aptinka propagandos sraute įvairiausių neatitikimų, nelogiškumų ar net akivaizdžių melagysčių, vėl bando aiškintis, kas dedasi iš tikrųjų, ir juos vėlgi „gesina“. Jeigu anksčiau neoficialios informacijos galima buvo pasisemti užsienio balsuose, tai dabar – internetiniuose alternatyvininkų resursuose. Jei tada užsienio balsus slopino fiziškai – radijo trikdžiais, tai alternatyvininkus slopina psichologiškai – įkalant piliečiams į galvas dogmą, jog visa „alternatyva“ yra „sąmokslo teorijos“, o iš pastarųjų privaloma šaipytis ir juoktis, kitaip tave patį priskirs prie „teoretikų“ ir tada jau iš tavęs bus privaloma šaipytis ir juoktis. Šitaip užkertamas kelias bet kokiam mėginimui tokią „teoriją“ paanalizuoti savarankiškai. Ir taip įkalė šitą mėginimo pamąstyti stabdį žmonėms į galvas, kad net pakankamai protingi asmenys, užuot paanalizavę ir patys nusprendę, teorija tai ar „teorija“, paklusniai šaiposi ir juokiasi, kaip jiems kažkas ir liepė – kažkas, kas anksčiau už juos perskaitė tą naujieną ir paskelbė ją „sąmokslo teorija“. Juokinga, žinoma, kai lyg ir protingi žmonės paklūsta etiketes informacijai klijuojantiems anonimams (šiuolaikinei cenzūrai) ir pareigingai liaujasi mąstyti apie tai, apie ką toji cenzūra uždraudė mąstyti, bet tokia jau nūdienos realybė. Mąstantis žmogus nebūtinai būna savarankiškai mąstantis.
Tarybų laikais, pasakęs, kad „imperialistinė Amerika“ galbūt nėra tokia baisi blogio imperija, kaip ją vaizduoja „Tiesa“, galėjai susilaukti nemalonumų ir tave visi laikytų imperializmo agentu, nė vienas rimtas žmogus su tavim daugiau nebendrautų, bent jau viešai ir oficialiai. Dabar pabandykit pasakyti, kad Rusija – nėra jau tokia „blogio imperija“, kaip teigia „Delfis”, ir visi tave pradės vadinti Putino agentu, o tai reiškia, kad esi demokratijos priešas, o tai reiškia, kad nuo tokio tipo kaip tu geriau laikytis kuo toliau. Pasakykit tarybų laikais, kad socializmas – nėra pati geriausia visų laikmečių ir tautų sugalvota santvarka ir susilauksite nemenkų nemalonumų. Pasakykite šiandien, kad demokratija – ne pati geriausia pasaulyje santvarka, kad, galbūt, kitos santvarkos irgi nėra tokios baisios, kaip jas vaizduoja „Delfis“ – ir būsit iškoneveiktas, o jeigu taip teigtų valstybės vadovas, tai jį dar ir subombarduotų. Pasakykite tarybų laikais, kad Maskva engia Lietuvą, kad komunistinė ideologija daro žalą lietuvybei – oi, kokių nemalonumų galėjot susilaukti… Pasakykite šiandien, kad liberalizmas, tolerancija, politinis korektiškumas ir feminizmas naikina lietuvybę, griauna visuomenę, žlugdo šeimą – būsit išvadintas naciu, fašistu, galbūt vėlgi kokiu nors Putino agentu ir daugiau jums nebeleis viešai reikštis, jei iki tol buvote viešas asmuo – jūsų paprasčiausiai niekas nebekvies spausdintis ar kalbėti. Ir šitą vardinimą bei dviejų tironijų lyginimą galima tęsti be pabaigos…
Tai kuo gi skiriasi tarybinė Lietuva, nuo „laisvos“? Ogi niekuo. Kaip gyvenome tironijoje, taip ir tebegyvename, tik vėliavos pasikeitė. Kaip kvailino paprastus nemąstančius žmogelius, taip ir tebekvailina, tik žiniasklaidos priemonių pavadinimai pasikeitė. Kaip siautėjo ideologiniai aktyvistai, taip tebesiautėja, tik ideologija pasikeitė, vieną “-izmą” pakeitė kitas. Kaip vargo mąstantys žmonės, mėgindami sužinoti teisybę, taip tebevargsta, tik alternatyvios informacijos šaltiniai pasikeitė. Ir represijos prieš juos dabar kitokios.
Dežaviu, kad jį kur perkūnas, šitą jausmą…
As suzaveta!!!!!Pasirodo yra dar Lietuvoje protingu .mastanciu zmoniu.