infa.lt

Dar viena ne politkorektiška, bet daug ką pasaulyje paaiškinanti teorija, šį kartą Hegelio, apie du polius visuomenėje, du socialinius tipus, poną ir vergą.Valdantįjį ir valdomąjį.

Pono tipas todėl valdo – aktyviai dalyvauja istorijos, politikos, ekonomikos virsme, prisiima atsakomybę už savo gyvenimo kokybę, rizikuoja, bet dažnai ir laimi – nes yra drąsus. Drįsta žiūrėti mirčiai į akis tiesiogine prasme, ir mirčiai, kaip pabaigai, nesėkmei, praradimui, nepasisekimui. O vergas, tarnas, valdomasis yra bailys.

Jis vis įsigudrina pasislėpti, įsitaisyti gyvenime ten, iš kur jokios mirties nesimato. Ir mano, kad taip ji nebus jam pavojinga

Ponas mirties nugalėti negali – niekas negali, bet, kovos procese – gyvenimo eigoje – vergas pasiduoda jo apsaugai, tampa jo tarnu, netgi – jo nuosavybe… Kad tik šis jį apsaugotų nuo mirties – jo negyvento, dažnai beprasmio gyvenimo baigties.

Iš tarno- tarnautojo – pozicijos gyvenimą gyvenantis, nieko nenori apie savą mirtingumą žinoti, todėl gaunasi taip, jog jis ir apie gyvenimą nenori nieko žinoti. O iš pono – valdančiojo – pozicijos gyvenantis drąsus pakankamai ne tik visada ją prisiminti, bet todėl ir gyvena intensyviai, taip, kaip jo gyvenimas kad kiekvieną akimirką galėtų pasibaigti ir kad jam dėl to nebūtų gaila.

Teorija toliau dar sako, jog liaupsinti valdovą ir valdžią yra gerai! – Ji nuo to tampa iš tikro geresnė, patiki visas tas geras savybes iš tikro ir turinti… Dievui prilyginama, į dievą ima ir panašėti. O ir masės apie vadą susiburia, visuomenė irgi pasitempia aukštyn, valdovo pavyzdžiu. – Dabar mums tokie teiginiai jau skamba beveik siaubingai.

O masėms pataikauti, kaip demokratija daro, yra žalinga: tada jie visai pasileidžia ir iš jų nebėra visuomenei net ir tos naudos, kuri galėjo būti. Jie net tarnauti kaip pridera bendram reikalui nebe sugeba, nes juk jie turi teises, yra laisvi pasirinkti, veikti ką nors ar iš viso nieko – socialinės garantijos jiems vis tiek garantuotos.

Kai seniau tarnauti buvo irgi garbė, suteikdavo prasmę kitaip niekam nenaudingam gyvenimui. Užsitarnauti buvo galima ir pagarbą, ir įvertinimą, ir šlovę. Netgi, atminimą… Dabar gi garbė yra būti tingiu ir kaprizingu, nes visi juk esame ponai demokratinėje santvarkoje, ar bent jau kažkuria prasme.Masių supratimu priklausymo elitui požymis yra, kai tau nereikia dirbti – kad ką kitą reikia daryti, tai jiems neįdomu, jie žiūri pagal save.

Neoliberalai netgi propaguoja, jog masėse galima išugdyti bruožus, paprastai būdingus tik elitui.

Ir jos tada realiai įsijungs į valstybės valdymo procesą. Reikia tik demokratiją praplėsti iki tiek, jog elitas su masėm maksimaliai suartėtų ir gautųsi toks naujas hibridas, kuris už mases jau būtų protingesnis – jau būtų individas, bet valdyti vis tik paliktų elitui, kaip ir seniau. Žinotų savo teises ir reikalautų jų vykdymo, o pareigas maloniai paliktų vyresniam broliui – valstybei, profesionalams, tiems, kurie turi tam realų interesą.

Ortega y Gaset XXa pirmoje pusėje rašė, jog masių pakėlimas pasaulyje atnešė su savimi bendro intelektualinio ir kultūrinio lygio nukritimą. Bet, praėjus beveik šimtui metų, matome ir kad iš masių viešpatijos nieko neišėjo, ir kad  vietoj to elitas dabar atstovauja pačius blogiausius žmonijos bruožus vietoj pačių geriausių. Elitarizmas praktiškai išnaikintas – drakonas nugalėtas, šlovė drakonui? – Hibridai yra pilki iš esmės, jie nesublizga niekuo, nes neturi kuo blizgėti. Biurokratai, administratoriai – ne gyvieji, bet gyvenimo negyvenantys valdo.

Kokia iš pilietinės visuomenės nauda jos kūrėjams? – masės yra masės, jos su niekuo niekuo nesidalins, dėl nieko kaltos nesijaus, dėl nieko neįsipareigos. Su piliečiais jau kitaip: subombarduoja amerikonai su rusais kokią ten Siriją, pabėgėliai suplūsta į Europą ir juos tenykščiai priima, nes jiems iš vienos pusės malonu, jog jie svarbūs ir gali dalyvauti pasaulio reikaluose, o iš kitos, pasakyta, jog tas karas yra ir jų kaltė, ir jie tą kaltę prisima, pasiruošę išpirkti, ir ne tik savo mokesčių centais, bet ir kultūrinę tapatybę aukodami.

Marksizmas tuo tarpu jau kada nepasiteisino, netgi teiginys, jog visa kas priklauso nuo ekonomikos irgi. Ir niekas to nepastebim. Negi tikim iki šiol, jog sunaikinsim ekonominius skirtumus tarp žmonių, ir komunizmas bus automatiškai?… O realybėje jau prieš šimtą metų buvo kas? – labai greitai susiformavo naujas elitas, naujas anti elitas, kontraelitas ir turtiniai skirtumai vėl išdygo kaip grybai po lietaus. Ir klesti toliau.

( bus tęsinys)

Gaiva Paprastoji