infa.lt

REUTERS

Pasaulis Kinijai turi būti dėkingas už dvi maro, keturias gripo pandemijas ir du „netikėtus koronaviruso protrūkius“. Vienaip ar kitaip, tačiau daugiausia pandemijos grėsmių Pasauliui dovanoja būtent Padangių Karalystė, rašo prancūzų leidinys „Le Figaro“.

Leidinys primena, kad kinai tapo „bakteriologinių karų išradėjais“, kai katapultomis permetė deformuotus ir pajuodusius žmonių, mirusių nuo maro, lavonus per genujiečių Kafos uosto sienas, kurį jie apgulė 1347 m. O genujiečių jūreiviai, pabėgę į Marselį ir Konstantinopolį, žaibiškai paskleidė Vakaruose juodąjį marą. Kaip ir daugelis kitų epidemijų (choleros, gripo ar meningito), maras plito iš rytų į vakarus.

Šiuolaikinėje istorijoje, 1957 m. „Azijos gripas“ išplito iš Kinijos Gudžou provincijos, pirmiausia į likusią Azijos dalį, paskui į Australiją, o vėliau į šiaurinį pusrutulį, nusinešdamas tris milijonus žmonių  gyvybių. 1968 m. Honkongo paukščių kilmės gripas nužudė apie milijoną žmonių.

Vėliau, 2003 m., SARS, kilęs iš Guangdongo provincijos, nustebino mokslininkus visame pasaulyje. Šio tipo koronavirusas buvo aptiktas keletą kartų ir anksčiau, tačiau tada niekam netrukdė, retai sukeldamas žmonėms kažką daugiau nei paprastą slogą. Jį mirtinu pavertė mažas plėšrūnas – mėsos gerbėjų pamėgta Himalajų civeta, kuri Kinijos rinkose parduodama gyva.

„Figaro“, kaip ir daugelis kitų ekspertų, mano, kad šios Kinijos rinkos yra atsakingos už „egzotinių“ virusų plitimą. Reikalingas tik užkrėsto gyvūno užvežėjas, neparduoti jie grįžta į ūkius, kur užkrečia kitus gyvūnus. Ir to pakanka epidemijos pradžiai.

COVID-19 atveju, dėl kurio buvo kaltinamas pasaganosis šikšnosparnis, epidemijos įkarštyje Kinija pasižadėjo uždrausti laukinių gyvūnų vartojimą ir prekybą jais. Tačiau Kinijos provincijose ši priemonė iki šiol neįgyvendinta. Tas pats draudimas jau buvo įvestas ir 2003 m. Tačiau buvo ignoruotas, nes ši pramonė per metus uždirba beveik 100 milijardų eurų ir ir aprūpina milijonų kinų gyvenimą.