infa.lt

Andrius Martinkus. Intelektualinė autobiografija

Andrius Martinkus. Intelektualinė autobiografija

03 liepos
09:30 2020

Andrius Martinkus

Šioje svetainėje skelbiami tekstai yra pagimdyti dviejų kertinių mano tapatybės sandų. Esu krikščionis ir lietuvis. Dar esu europietis, didžios krikščioniškosios Europos kultūros paveldėtojas, gyvenantis nuo Kristaus nusigręžusioje Europoje.

Esu vienas tų, kurie „negali nutraukti saitų, siejančių juos su jų tapatybės versmėmis: Europą sukūrusiu Dievu, Kristaus religija ir Dievą palaidojusia, jį pamiršusia Europa“. [1] Visada buvau įsitikinęs, kad pirminė ir giliausia to, kas vadinama „Vakarų krize“ arba „Vakarų saulėlydžiu“, priežastis yra tai, kad „Dievas seniai nebėra Europos kultūros šerdis ir europiečių širdžių tikslas“. [2]

Savo psichologinį autoportretą pabandžiau nutapyti antrojoje esė „Asinchronizmai“ dalyje. [3] Buvau maloniai nustebintas, kai ištrauka iš šio teksto pirmosios dalies buvo įtraukta (kartu su ištrauka iš Igno Šeiniaus „Kuprelio“) į 2016 m. mokyklinio egzamino teksto suvokimo, literatūros ir kalbos žinių taikymo testą.

Visada bjaurėjausi Lietuvos valstybinės propagandos sekama Lietuvos „sėkmės istorijos“ pasaka. Mano tekstuose anksti atsirado suvokimas, kad posovietinės Lietuvos dramatinės istorijos priežastis yra tikėjimo ir idealų krizė. Antai 2003–2004 m. politinę krizę ir „dviejų Lietuvų“ fenomeną aiškinau tuo, kad „Mamoną garbinanti Lietuva parazitavo naivokos, idealizmu tikinčios Lietuvos sąskaita daugiau kaip dešimt metų“. [4]

Sulig kiekvienais metais augo mano kritiškumas posovietinėje Lietuvoje įsigalėjusios ideologinės atmosferos atžvilgiu. Vis labiau darėsi aišku, kad sovietinės okupacijos metais viešpatavusi ideologija ir ją pakeitusi ideologija „turi vieną bendrą bruožą – jos abi nepakenčia žmogaus laisvės. Tik viena iš jų žmogų laiko objektyvių istorijos dėsnių vergu, kita – rinkos ir kapitalo vergu“. [5]

Straipsnyje „Imti ir duoti“ pirmą kartą pasirodo mintis apie tris ideologinius blogio pavidalus: „tiek nacionalsocializmas, tiek komunizmas, tiek rinkos fundamentalizmas įvairiais pavidalais, pradedant libertariniu Vakarų modeliu, baigiant Kinijos valstybiniu kapitalizmu, yra agresyvios ėmimo ir atėmimo ideologijos, siekiančios viešpatauti šiapusinėje tikrovėje, naikinančios gamtą ir kuriančios daiktų imperijas, kuriose vienintelis žmogaus pašaukimas yra būti daiktu ir valdyti daiktus, taip pat kitus žmones-daiktus“. [6]

Straipsnyje „Laisvės kaina“, parašytame paskaitos, skaitytos Lietuvos radijo eteryje pagrindu, vedama paralelė tarp pasaulinio liberalizmo flagmano – JAV – ir genocido: „Kaip ir kodėl atsitiko taip, kad […] valstybės, šiandien laikomos liberaliosios demokratijos ir žmogaus teisių citadelėmis, iš kurių viena, negana to, skelbiasi esanti laisvės apaštalė visame pasaulyje, […] kartu yra ir milžiniškas, precedento istorijoje neturintis tautų, kalbų ir kultūrų kapinynas?“ [7]

Po šios paskaitos „nacionalinis transliuotuojas“ manęs daugiau niekada nebekvietė. Turbūt todėl, kad išvengtų savo eteryje minčių, panašių į išdėstytas mano 2008 m. publikuotuose tekstuose, kuriuose smerkiama veidmainiška savo istorinę atmintį praradusių nukrikščionėjusių Vakarų ir Lietuvos politika Kosovo [8] ir Rusijos [9] atžvilgiu.

Savo intelektualinės biografijos lūžio tašku laikau „Istoriosofinį etiudą jubiliejaus tema“, pasirodžiusį tuomet, kai Lietuvos valstybė, per „nepriklausomybės“ laikotarpį susitraukusi nuo 3,7 iki 3,35 milijono gyventojų, iškilmingai minėjo Lietuvos tūkstantmetį. Tekstas, kuris yra nuosekli mano krikščioniškojo ir lietuviškojo tapatybės sandų sintezė, prasidėjo žodžiais: „Lietuvių tauta miršta.

Tai elementarus demografinis faktas. Aišku, jis jokiu būdu nereiškia, kad mūsų ateitis jau nulemta, ir pirmiausia nuo pačios lietuvių tautos (nors ir ne nuo jos vienos) priklauso, ar XXIII a. viduryje – nebūdamas tikras dėl visos planetos ateities, apsiriboju mūsų valstybingumo tūkstantmečio perspektyva – sąvoka „lietuvis“ dar turės realią kultūrinę arba politinę prasmę. Krikščionio sąmonei turi būti svetima pagoniška, metafizinei vergystei žmogų pasmerkianti Lemties idėja.

Krikščionio sąmonei istorija visada yra Apvaizdos ir laisvos žmogaus valios bendradarbiavimo vaisius, ne būtinybės, bet laisvės kūrinys. Ir jei ne niūri globalinės ekologinės arba didesnės už visas kada nors buvusias geopolitinės katastrofos šmėkla, esu tikras – lietuvių tauta galėtų švęsti ne tik valstybingumo, bet ir krikšto tūkstantmetį. Galėtų, jei norėtų. Tik ar nori? “[10] Pradedant šiuo tekstu lietuvių tautos drama (vis labiau virstanti tragedija) „laisvoje“ Lietuvos valstybėje tampa svarbiausia mano apmąstymų tema.

Lietuvių tautos padėtis „laisvoje“ Lietuvos valstybėje ir toliau tik blogėjo. Praėjus dešimčiai metų po „Istoriosofinio etiudo“ Lietuvoje liko 2,8 milijono žmonių. Tuo tarpu Lietuvos „sėkmės istorijos“ mitas šios valstybės propagandos ir toliau buvo įžūliai brukamas į piliečių sąmones. Iš protesto prieš begėdišką oficialios propagandos melą gimė „Requiem mano Rugsėjo 11-ajai“, kuriame mito, jog „Lietuva dar niekada savo istorijoje nebuvo tokia saugi, kokia yra dabar“ skleidėjai be užuolankų vadinami „zombintojais“. [11]

Tapo visiškai akivaizdu, kad „sėkmės istorija“ yra ne lietuvių tautos sėkmės istorija. Ir jei ši „sėkmės istorija“ yra Lietuvos valstybės sėkmės istorija, tenka daryti išvadą, kad dabartinė Lietuvos valstybė – priešingai 1918–1940 m. egzistavusiai Lietuvos valstybei – nėra „lietuvių tautos namai“ ir nėra lietuvių tautos sąjungininkė jos kelionėje per istoriją.
Andrius Martinkus

Tautos sąjungininkė pasipriešinime tautą naikinančiai neoliberaliai globalizacijai yra Kristaus religija. Mikalojaus Daukšos, Antano Baranausko, Motiejaus Valančiaus, Maironio, Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio ir daugelio kitų lietuvių kultūrai nusipelnusių krikščionių vardai man visada buvo įrodymas, kad tarp krikščionybės ir lietuviškumo nėra jokio antagonizmo.

„Dievas ir Tėvynė“, – tokia yra dvasinio pasipriešinimo globalizmui formulė. Ji nurodo du pasipriešinimo vektorius – „vertikalųjį“, kuris yra Dievo valstybės pilietybę turinčiųjų ryžtas ginti transcendentinę žmogiškosios egzistencijos dimensiją, ir „horizontalųjį“, kuriame akumuliuojasi žmogiškųjų būtybių pastangos kurti ir puoselėti nacionalines kultūras.

Šie vektoriai sudaro metafizinį kryžių, kuris, būdamas vertikalią (didžiųjų religinių tradicijų pavidalu) ir daugybę horizontalių skirčių (nacionalinių valstybių ir kultūrų pavidalu) generuojanti jėga, vis dar neleidžia globalizmo dvasiai įsukti pasaulį į pragaištingą visa ko sumaišymo sūkurį.“ [12]

Bažnyčia mano tekstuose visada buvo aktyvi, su pasaulio dvasia kovojanti jėga, Ecclesia militans. Jos rezistencijos šio pasaulio kunigaikščiui pobūdžio suvokimas kito nuo Bažnyčios kaip maištininkės [13] iki Bažnyčios kaip kontrrevoliucinės jėgos, kovojančios su Liuciferio danguje pradėta revoliucija, kuri krikščioniškųjų Vakarų istorijoje pirmą kartą akivaizdžiai apreiškė savo antikristinę esmę Prancūzijos revoliucijoje. [14]

Lietuvių tautos nykimas neoliberalioje Lietuvos valstybėje [15] yra lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės dalyvavimas Vakarų pokrikščioniškosios civilizacijos nuosmukyje – „Vakarų saulėlydyje“. [16] Giliausia Europos (ir visų pokrikščioniškųjų Vakarų) nuosmukio priežastis yra tai, kad „atsisakiusi tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko į bjaurius ideologinius surogatus“ [17], svarbiausi iš kurių yra šėtoniškąją trejybę sudarantys liberalizmas, komunizmas ir nacionalsocializmas. [18]

Žlugus komunizmui tikrojo lietuvių tautos išsivadavimo neįvyko, nes melagingą komunizmo evangeliją pakeitė melaginga neoliberalizmo evangelija. [19] Skirtingai nuo 1918–1940 m. egzistavusios tautinės Lietuvos valstybės, kuri buvo nugalėjusios kontrrevoliucijos šalimi, „dabartinė Lietuvos valstybė yra revoliucinė neoliberali valstybė, vėliausiai nuo 1992 m. aktyviai įsitraukusi į JAV vadovaujamą pasaulinę neoliberalią revoliuciją, deklaravusi besąlygišką ištikimybę neoliberalios „naujosios pasaulio tvarkos“ principams ir paaukojusi lietuvių tautos gyvybinius interesus ant šių principų įgyvendinimo altoriaus.“ [20]

Neoliberalioje Lietuvos valstybėje lietuvių tauta tapo komunizmo utopiją pakeitusios neoliberalios utopijos, kurios idealas „yra totalus pasaulio ir žmogaus būties – taip pat ir „vidinio“ žmogaus pasaulio, žmogaus „sielos“ – ištirpdymas absoliučiai išlaisvintuose rinkos santykiuose“, įkaite ir auka. [21] Istorija yra dieviškosios ir žmogiškosios valių kryžkelė, Dievo ir žmogaus bendradarbiavimo arena. [22]

Lietuvių tautos nykimas neoliberalioje Lietuvos valstybėje interpretuotinas kaip Dievo siunčiamas ženklas, jog dabartinės Lietuvos valstybės vykdoma vidaus ir užsienio politika yra iš esmės ydinga [23] ir „visiškai nesuderinama su lietuvių tautos pašaukimu ir uždaviniu“. [24] Tačiau užuot skaitęs laiko ženklus neoliberalios Lietuvos valstybės politinis elitas, jį aptarnaujantys politologai ir žiniasklaida kursto politinę rusofobiją tam, kad nukreiptų nykstančios lietuvių tautos dėmesį nuo to, kas yra jos tikrasis priešas. [25]

Nepatinku nei liberalams, nei komunistams, nei nacionalistams-rusofobams, nei neopagonims. Ir laikau tai ženklu, jog esu teisingame kelyje.

[1] „Su epochos ir Dievo lemtimi“, Šiaurės Atėnai, 2003, Nr. 44(678)
[2] „Ar tik piktas Dievas yra miręs?“, Šiaurės Atėnai, 2004, Nr. 7(737)
[3] „Asinchronizmai“, Šiaurės Atėnai, 2004, Nr. 29(711)
[4] „Istorijos pabaiga Lietuvoje?“, Šiaurės Atėnai, 2004, Nr. 32(714)
[5] „Pašaukimas“, Šiaurės Atėnai, 2005, Nr. 24(754)
[6] „Imti ir duoti“, Šiaurės Atėnai, 2006, Nr. 42(820) 6
[7] „Laisvės kaina“, Šiaurės Atėnai, 2007, Nr. 2(828)
[8] „Juodoji Kosovo magija“, Šiaurės Atėnai, 2008, Nr. 14(888)
[9] „Ar mes verti atsiprašymo ex Oriente?“, Šiaurės Atėnai, 2008, Nr. 41(915)
[10] „Istoriosofinis etiudas jubiliejaus tema (1009-2009)“, Šiaurės Atėnai, 2009, Nr. 22(944)-24(946)
[11] „Requiem mano Rugsėjo 11-ajai“, Šiaurės Atėnai, 2012, Nr. 22(1088)
[12] „Bažnyčia, globalizmas ir nacionalinė valstybė“, Šiaurės Atėnai, 2011, Nr. 44(1062)
[13] „Bažnyčia ir maištas“, Šiaurės Atėnai, 2006, Nr. 10(788)
[14] „Mano kontrrevoliucinis credo“, www.andriusmartinkus.lt
[15] „Neoliberali Lietuvos valstybė“, Respublika, 2013, gruodžio 20 d.
[16] „Gęstantis Lietuvos spindulys Vakarų saulėlydžio fone“, Kultūros barai, 2017, Nr. 9(633)
[17] „Spąstai, arba Revoliucijos nugirdyti“, Šiaurės Atėnai, 2016, Nr. 16(1248)
[18] „Mano kontrrevoliucinis credo“, www.andriusmartinkus.lt
[19] „Dviejų pasaulių takoskyroje“, dvi Lietuvos Respublikos, dvejopi jų egzistavimo padariniai lietuvių tautai“, www.andriusmartinkus.lt
[20] „Baltijos tragediją“ prisimenant. Revoliucijos ir kontrrevoliucijos dialektika Baltijos regione prieš šimtą metų ir dabar“, Šiaurės Atėnai, 2019, Nr. 7(1311)
[21] „Kokia Lietuvos valstybės buvimo prasmė?“, Literatūra ir menas, 2014, Nr. 2(3456)
[22] „Valia transcendencijai“, Šiaurės Atėnai, 2011, Nr. 29(1047)
[23] „Lietuva kaip „Dievo bausmės“ objektas. Kodėl gi ne?“, Kultūros barai, 2015, Nr. 10(610)
[24] „Dviejų pasaulių takoskyroje“, dvi Lietuvos Respublikos, dvejopi jų egzistavimo padariniai lietuvių tautai“, www.andriusmartinkus.lt
[25] „Politinės rusofobijos erškėčiai“, Šiaurės Atėnai, 2017, Nr. 15(1271)


Žymos

komentarai 22

  1. N.A.    -  2020-07-04, 08:45

    Visai neblogai. Norėtųsi daugiau konkretumo krikščionybės apibrėžimuose, bet galbūt tai ateis vėliau.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Myndė    -  2020-07-04, 12:18

    Įdomios mintys. Tik ar autorius apskritai mato (šiandieniniame pasaulyje) realią „šviesą tunelio gale“?

    Atsakyti į šį komentarą
  3. Hm    -  2020-07-05, 08:36

    „Nepatinku nei liberalams, nei komunistams, nei nacionalistams-rusofobams, nei neopagonims. Ir laikau tai ženklu, jog esu teisingame kelyje.“ Kaip mano draugas, visiškas pasaulietis, apibūdino – jei žmogus prisistato kaip uolus katalikas, tai jau diagnozė… Tada teks prisiimti ir atsakomybę už krikščionybės „teisingą“ kelią – už inkviziciją kuri naikino Europos mokslininkus, šviesuolius ir kitatikius, tautų genocidą, kryžiaus žygius ir Lietuvių tautos genocidą, Amerikos civilizacijų genocidą, už klestinčią bažnyčiose pedofiliją ir pedarastiją. Didžiausias nusiklastomo susivienijimo – krikščionybė nusikaltimas, tai kad žmonijos civilizacijos vystymasi sustabdė mažiausiai 1000 metų. Mūsų eros pradžioje Romoje Koliziejaus dekoracijų stumdyme jau buvo naudojamas garo variklis, o įsigalėjus krikščionybei ir tamsiesiems viduramžiams visa tai buvo sunaikinta ir tik atėjus renesansui buvo atsigręžta į antika, į mokslą, per naują buvo atrastas garo variklis kuris pradėjo pramoninę revoliuciją ir jei ne krikščionybė, pramoninė revoliucija galėjo prasidėti bent 1000 metų anksčiau… Žiauru, katalikai tamsiaisiais viduramžiais siautėjo Europoje taip pat kaip bolševikai ar nacionalsocialistai… vieno lizdo paukšteliai… Ir dar nepamirškite vis pagarbinti „išrinktąją tautą“…tai krikščionybės esmė, visa kita pasakėlės pacientams su protine negalia…

    Atsakyti į šį komentarą
    • Lietuvis    -  2020-07-05, 10:37

      Be reikalo vargai kurpdamas šitą nuobodžią masonišką „paklodę“. Šitas liberal-komunistines mantras girdėjome šimtus tūkstančių kartų. Panašu, kad pats ir esi „išrinktosios tautos“ atstovas.

      Atsakyti į šį komentarą
      • Oho    -  2020-07-05, 13:41

        Na ir nusipezėjai. Nieko nesupratai, matyt visur vaidenasi liberal-komunistai ir „išrinktieji“. Arba ne tą žmogų komentuoji.

  4. Lietuvis    -  2020-07-05, 14:03

    Tave tave komentuoju. Tiesą pasakius, nėra nei ko suprasti, nei komentuoti tavo „paklodėje“ – standartinis antikrikščioniškų šmeižtų, melo, stereotipų ir tiesiog kliedesių rinkinukas. Tokius kliedesius girdime iš tų padugnių, kurios dabar JAV verčia paminklus Kolumbui…

    Atsakyti į šį komentarą
    • Hm    -  2020-07-05, 14:32

      Na na na, tai inkvizicijos nebuvo??? Džordano Bruno ir kitų ant laužo nesudegino??? Raganų gaudymo ir deginimų nebuvo? Kryžiaus žygių prieš Lietuvą nebuvo? Ne be reikalo pradėjau nuo „diagnozės“. Kalbu faktų kalba, o čia tik atsišaudymas lozungais, nes nėra ką ir pasakyti. Tie tamsieji viduramžiai Europai pridarė daugiau žalos nei komunistai su nacionalsocialistais kartu sudėjus…

      Atsakyti į šį komentarą
  5. Lietuvis    -  2020-07-05, 18:21

    Tie „tamsieji amžiai“ buvo šviesiausias ir humaniškiausias laikotarpis apskritai gana tamsioje ir kruvinoje Europos istorijoje. Tai aš kalbu faktų kalba, o ne tu. O FAKTAS yra tas, kad per keliasdešimt komunistų ir nacionalsocialistų valdymo metų buvo užmušta keliskart daugiau žmonių nei per kelis šimtus „tamsiųjų amžių“ metu. Štai tokia yra „faktų kalba“. O dėl „diagnozės“ tu teisus. Žvėriška neapykanta krikščionybei, be abejo, rodo dvasios ligą. Ši neapykanta kyla iš Liuciferio-Šviesnešio. T.y. velnio, kuris,“nuo pat pradžios buvo galvažudys“ ir yra „melagis ir melo tėvas“ (Jn 8,44)

    Atsakyti į šį komentarą
    • Tik    -  2020-07-07, 12:21

      Visų pirma nereikia plakti į vieną visų krikščionių ir katalikybę (kaip krikščionybės sektą) tapatinti su bendru visų krikščioniškos pakraipos tikėjimų visuma. Tik katalikų sekta užvaldė didžiausią teritoriją būtent dėl savo pagrindinio tikslo – valdyti žmones, valstybes ir visą pasaulį. Tam naudojo ir demagogiją, ir šantažą, ir inkviziciją, ir karo žygius su tikslu pavergti kitas tautas. O kad, kaip sakai, „per keliasdešimt komunistų ir nacionalsocialistų valdymo metų buvo užmušta keliskart daugiau žmonių nei per kelis šimtus „tamsiųjų amžių“ metu“, tai tik todėl, kad ir žmonių tais laikais gyveno daug kartų mažiau ir teritorijas jie valdė mažesnes, ir naikinimo priemonės buvo ne tokios pažangios. Esi davatka, kurio protelis visiškai nebepajėgia kitaip mąstyti, kaip tik katalikų kunigų pamokslais. (gal kartais ir esi vienas iš tų idėjinių kunigėlių ar dar tik mokaisi)

      Atsakyti į šį komentarą
  6. Hm    -  2020-07-05, 19:29

    Vienintelė šviesa kuri tuo metu švietė tai inkvizicijos laužai – ar aš neteisus? Gal jums naujiena, kad toje laužų šviesoje sudegė daug mokslininkų ir kitų to meto šviesuoliu. Faktas kaip blynas, kad tik atlėgus krikščioniškai visuomenės priespaudai atėjo renesansas, vėl buvo atsigręžta į antiką, bet jau buvo praėję virš 1000 metų, kaip ir su garo varikliu kuris jau buvo antikinėje Romoje. Buvo likę vos keli šimtai metai iki pramoninės revoliucijos, bet atėjo krikščionys… Beje Lietuvoje irgi buvo inkvizicija, jūsų visų žiniai, apie 100 metų galiojo mirties bausmė už bet kokias senojo tikėjimo apraiškas ir tos bausmės buvo vykdomos. Elektrėnų kraštotyrininkai rado faktų, kad vietiniam bajorui atsisakius krikštytis buvo išžudytas ir sudegintas visas kaimas su bajoru, ir tai Lietuvoje buvo ne vienintelis atvejis, beje kaip ir 200 metų trukę kryžiaus žygiai, kurie nualino Lietuvą ir neleido jai tapti gerokai skaitlingesne tauta, bent kokių 10 mln.

    Atsakyti į šį komentarą
  7. Lietuvis    -  2020-07-05, 20:24

    „Vienintelė šviesa kuri tuo metu švietė tai inkvizicijos laužai – ar aš neteisus?“

    Aišku. kad ne – ir dar drįsti retoriškai klausti?

    „Gal jums naujiena, kad toje laužų šviesoje sudegė daug mokslininkų ir kitų to meto šviesuoliu.“

    Oooo! Tu dar ir melagis „su kiaulės akimis“! Nagi klok pavardes pavardes sudegintų mokslininkų! Regis, be Bruno nieko nesigaus prisiminti. O Bruno buvo sudegintas NE UŽ MOKSLĄ, o už EREZIJĄ. (Jis dar buvo dominikonų vienuolis.) Ir sudegintas jis buvo ne „tamsiaisiais amžiais“, o jau kai „atėjo renesansas, vėl buvo atsigręžta į antiką“. Taigi klok faktus, klok pavardes sudegintų mokslininkų. Daug pavardžių. Kol šito nepadarysi, į visus tavo kitus kliedesius (kaip antai „beje kaip ir 200 metų trukę kryžiaus žygiai, kurie nualino Lietuvą ir neleido jai tapti gerokai skaitlingesne tauta, bent kokių 10 mln.“) nekreipsiu jokio dėmesio. Gali juos paaugliams dėstyti, o man kad pavardės sudegintų mokslininkų būtų. Pirmyn, melagi, įsistatęs kiaulės akis!

    Plačiau:
    https://infa.lt/47924/andrius-martinkus-intelektualine-autobiografija/

    Atsakyti į šį komentarą
  8. Lietuvis    -  2020-07-05, 20:36

    „Vienintelė šviesa kuri tuo metu švietė tai inkvizicijos laužai – ar aš neteisus?“
    Aišku, kad ne – dar drįsti retoriškai klausti?
    „Gal jums naujiena, kad toje laužų šviesoje sudegė daug mokslininkų ir kitų to meto šviesuoliu.“
    Oooo! O tu dar ir melagis „su kiaulės akimis“! Nagi klok pavardes sudegintų mokslininkų! Daug pavardžių. Regis, be Bruno bus sunku ką nors prisiminti. O pats Bruno buvo sudegintas ne už MOKSLĄ, o už EREZIJĄ. (Jis dar buvo vienuolis dominikonas.) Ir sudegintas jis buvo ne „tamsiaisiais amžiais“, o kai „atėjo renesansas, vėl buvo atsigręžta į antiką“. Taigi klok pavardes. Kol jų nebus, į kitus tavo kliedesius (kaip antai „beje kaip ir 200 metų trukę kryžiaus žygiai, kurie nualino Lietuvą ir neleido jai tapti gerokai skaitlingesne tauta, bent kokių 10 mln.“) nekreipsiu jokio dėmesio. Gali šiuos kliedesius paaugliams dėstyti, o man klok sudegintų mokslininkų pavardes. Pirmyn, melagi, įsistatęs kiaulės akis.

    Atsakyti į šį komentarą
  9. Hm    -  2020-07-06, 00:59

    Na jei jau buvo vienuolis, tai ir sudeginti nieko tokio… O erezijos tai bažnyčios dogmos, ne mokslas ar jūs kitos nuomonės?… Kas dėl pavardžių, tai reikėtų versti slaptuosius Vatikano archyvus, be to jei sudegintas už „ereziją“ ne mokslininkas, o koks kitatikis tai irgi „nieko tokio“. Beje pilni muziejai tų laikų kankinimo įrankių kai reikėdavo išvaryti „šėtoną“ ar priversti išsižadėti savo nuomonės, tai vis tiek tvirtinsite, kad inkvizicijos nebuvo arba tai „nieko tokio“? Lietuvos klausimas aišku labai jau nepatogus, tai tada geriau jau koks „lozungas“. Priminsiu, kad Lietuviai išsaugojo daugiausiai liaudies dainų visoje europoje ir tik dėl to, kad čia krikščionybė vėliausiai atėjo, nors dar 18 – 19 amžiuje siautėjo Lietuvoje jezuitai mėgindami užtildyti žmonių dainas, dėl to ir tvirtinu, jog krikščionybė savo laikmečio ta pati globalistė be jokių sentimentų naikinanti tautas ir jų kultūras…, na ką dabar jau padarysi, jei ne bažnytinės kvailos dogmos, pedofilija ir iškrypimai, kultūrinis ir tiesioginis genocidas, tai gal ir visai nieko būtų ta krikščionybė… tegu bus pagarbinta „išrinktoji tauta“, pagarbinkit eilinį kartą, tai esmių esmė, o gojams bus gerai ir tokia nesąmonė kaip krikščionybė…

    Atsakyti į šį komentarą
  10. Lietuvis    -  2020-07-06, 10:09

    Viskas, esi demaskuotas. Pagavau tave meluojant viename dalyke. Lengvai parodyčiau, kad meluoji ir visur kitur. Būtų didesnis portalo lankomumas – gal ir pratęsčiau tavo antikrikščioniškos demagogijos demaskavimą. O vien tavo kiaulės akims rašyti apie tavo kliedesius neturiu nei noro, nei laiko.

    Atsakyti į šį komentarą
    • regis    -  2020-07-06, 13:32

      Visai nerimtas atsakymas, atsišaudyt portalo lankomumo rodikliais, kurių, įtariu, pats net nežinai :)

      Šiaip esu už krikščionybę, bet argumentacija yra argumentacija – stebėjau nuo pradžių judviejų susirėmimą, pas patį daug pykčio ir mažai gilesnės minties. Arba nesugebi jos išdėstyti trumpoje komentaro formoje.
      Yra patarlė – nepradėk to, ko nesi užtikrintas ar galėsi užbaigti.
      Pasikartosiu – aš už krikščionybę.

      Atsakyti į šį komentarą
      • Lietuvis    -  2020-07-08, 10:04

        Kaip tai nerimtas? Paprašiau sudegintų mokslininkų pavardžių, tai pasiuntė į Vatikano archyvus. Kam tie archyvai, jei dabar masinės informacijos priemonės, kino industrija ir t.t. – VISIŠKAI ANTIKRIKŠČIONIŠKI. Būtų sukurta daugybė filmų apie sudegintus mokslininkus. Visi žinotų jų vardus. Bet šito nėra, nes tokių mokslininkų nebuvo. Nes KIAULIAAKIS meluoja. Kaip ir savo akloje neapykantoje krikščionybėje meluoja visur kitur. Tai kur čia nerimta?

    • Hm    -  2020-07-06, 17:58

      Asmeninius įžeidinėjimus gali susikišti ten kur gėjai kunigai kiša, manęs tai neveikią… Gal tada panagrinėkime klausimą – Lietuva ir krikščionybė… Esu vyresnis už tave, nemaža mano dalis gyvenimo nugyventa ir sovietmety, todėl atpasakosiu gyvenimišką patirtį. Kai dar buvau studentas sužinojau, kad mano kambariokas buvo vargonininko sūnus. Na tais laikais aš jau jam pagarbiai – na tau pasisekė, su tokiais žmonėmis bendrauji. Jis man – na ką ten žmonės 2/3 iškrypėliai, 1/3 saugumiečių užverbuoti ir tik vienas kitas įdėjinis… Tai privertė susimąstyti. Kitas klausimas, gal nemąstančius privers susimąstyti. Pasakysiu naujiena, kad Vilnius ir visa parapija iki pat 1993 metu buvo Vatikano laikoma Lenkijos parapija. Ir nei vienam bažnyčios hierarchui tai neužkliuvo. Ir dabar nei vienam bažnyčios Hierarchui nekliūna, kai į Vilniaus krašto bažnyčias siunčiami kunigai kurie nemoka lietuvių kalbos ir toliau stengiasi lenkinti tą kraštą…. Sudominau ar ne?

      Atsakyti į šį komentarą
    • Visada    -  2020-07-07, 11:55

      Pasiunti, kai teisybė neatitinka tavo davatkiškos, katalikiškos pasaulėžiūros

      Atsakyti į šį komentarą
  11. Dėl viduramžių    -  2020-07-08, 09:04

    Kiek suprantu, Romos imperiją užkariavo ne krikščionys. Kas liko iš imperijos, tai krikščionybė. Jei nebūtų buvę inkvizicijos, įdomu, kaip būtų buvę suvaldyti linčo teismai. Na ir pabaigai, kokius ožius dabar aukotume būdami „gamtos vakai“.

    Atsakyti į šį komentarą
    • Lietuvis    -  2020-07-08, 10:07

      Visiška teisybė. Bet kiauliaakiams tiesos žodžiai – kaip žirniai į sieną.

      Atsakyti į šį komentarą
    • Visada    -  2020-07-08, 10:55

      Davatkų jokie argumentai neveikia, jos aklai tiki , bažnyčios ir kunigų aiškinama istorijos samprata ir pamokslais. Davatka – tai siena. Nuo senų senovės davatkos būdavo pajuokiamos ir žmonės sakydavo ‘tik neprasidėk su davatka“. Todėl visa ta diskusija čia yra beprasmė nuo pat pradžios.

      Atsakyti į šį komentarą
      • Lietuvis    -  2020-07-08, 15:51

        O aš su tavimi ir nediskutuoju. Aš esu lietuvis, kuris tarnauja „šviesai ir tiesai“. Ir VISADA triuškinsiu lietuvių tautos parazitus. VISADA.

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar reikia sugrąžinti privalomą kaukių dėvėjimą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
Pasidalinkite su savo draugais
Sveiki, verta dėmesio: *Andrius Martinkus. Intelektualinė autobiografija* - nuoroda: https://infa.lt/47924/andrius-martinkus-intelektualine-autobiografija/