infa.lt

Priežastys, dėl kurių mes tuokiamės ne su tais žmonėmis

Priežastys, dėl kurių mes tuokiamės ne su tais žmonėmis

06 sausio
18:51 2016

mes susituoksimeSusituokti su ne tuo žmogumi – viena lengviausių ir brangiausių kainuojančių klaidų, kurią gali padaryti kiekvienas. Kodėl gi daugelis pasirenka neteisingai?

Žinoma, kiekvienas, su kuriuo galime susituokti, mums ne visada bus visiškai tinkamas. Tobulų žmonių nebūna.

Ir vis dėl to, kartais mes sutinkame poras, turinčias visišką, stulbinantį neatitikimą; tokį gilų nesuderinamumą, kad galime teigti, jog už nuolatinių nusivylimų ir įtemptų ilgalaikių santykių slypi kai kas daugiau: kai kurie žmonės tiesiog negali būti kartu.

Kaip nutinka tokios klaidos? Taip lengvai ir dažnai – siaubas. Pasirodo, kad susituokti su netinkamu žmogumi – viena iš lengviausių ir brangiausių klaidų, kurią gali padaryti kiekvienas iš mūsų (tai didelė našta valstybei, darbdaviams ir ateities kartoms); tiesiog nusikaltimas yra nekreipti dėmesio į protingos santuokos problemą nei asmeniniame, nei nacionaliniame lygyje, taip, kaip rūpinamasi eismo saugumu ar rūkymu. Ir tai dar liūdniau, kadangi priežastys, kodėl žmonės pasirenka neteisingai, matomos aiškiai ir nėra kažkuo ypatingos. Jas galima suskirstyti į sekančias pagrindines kategorijas:

1. Mes nesuprantame savęs

Kai pradžioje ieškome partnerio, tai mūsų keliami reikalavimai yra gana išskydę: mes teigiame, kad norime sutikti ką nors, kas yra „geras“ arba „su kuo linksma“, kas yra „patrauklus“ arba „linkęs į nuotykius“…

Na, tai nėra blogi norai, tačiau jų nepakanka, kad suprastume, ko iš tikro norime konkrečiai, kad turėtume galimybę būti laimingi, tiksliau – nebūtume nuolatos nelaimingi.

Mes visi esame savotiški bepročiai. Mes atitinkamai nervingi, nestabilūs nesubrendėliai, tačiau nežinome smulkmenų, kadangi niekas niekada mūsų nevertė jų ieškoti. Todėl bet kurio meilužio pagrindinė, skubi užduotis – susitvarkyti su savo paties beprotybės niuansais. Jis turi atitikti savo paties neurozes. Jis turi suprasti iš kur jos atsirado, kas jį tokiu padarė, ir svarbiausia – kokie žmonės jį provokuoja arba ramina. Gera partnerystė – tai ne partnerystė tarp dviejų sveikų žmonių (tokių planetoje ir nerastume), o tarp dviejų silpnapročių, kurie moka suderinti savo dvi beprotybes.

Pati mintis, kad mes, galbūt, esame ne ypač sudėtingi žmonės, turi būti pavojaus signalas bet kokiam perspektyviam partneriui. Tik neaišku, kur slypi tos problemos: galbūt, turime užslėptą įprotį pykti, kai kas nors su mumis nesutinka, arba galime nusiraminti tik tuomet, kai dirbame, o galbūt esame kitokie, bendraujant pasimylėjus, arba mums niekada nepavyko suprantamai išaiškinti, kodėl mes nervinamės. Tai yra problemos, kurios po dešimtmečių virsta katastrofomis, apie jas reikia žinoti iš anksto, kad rastume žmones, kurie sugeba visa tai atlaikyti. Standartinis klausimas vieno pirmųjų pasimatymų metu turėtų būti toks: „Ir dėl ko gi tu pamišęs (pamišusi)?“.

Problema tame, kad iki mūsų pačių neurozių nėra taip lengva prisikapstyti. Tai gali trukti metų metus ir pareikalauti tokių situacijų, į kurias niekada nesame pakliuvę. Iki vedybų mes retai pakliūname į tokią padėtį, kuri aiškiai parodytų mūsų pačių sutrikimus. Kai mažiau rimti santykiai apnuogina blogąsias mūsų prigimties puses, mes kaltiname partnerį – ir sakome jiems, kad viskas baigta. O mūsų draugai ne taip jau smarkiai mumis ir rūpinasi, kad imtų tyrinėti tikruosius mus.

Jie tik nori gerai praleisti vakarą. Taip mes tampame akli mūsų pačių blogųjų būdo bruožų atžvilgiu. Patys juk mes nešaukiame, kai supykstame, jei nėra kam klausytis – taip mes nematome tikrosios savo pykčio pusės. Arba nuolatos dirbame, kol mūsų niekas nekviečia namo vakarieniauti, nesusimastydami, kaip mes maniakiškai naudojame darbą kad jaustume, jog kontroliuojame savo gyvenimą, ir kokį pragarą galime sukelti, jei kas bando mums trukdyti. Naktį viskas, ką jaučiame – tai noras ką nors apkabinti, tačiau neturime galimybės sutikti tos mūsų pusės, kuri vengia artumo, daro mus šaltais ir svetimais net tuomet, kai jaučiamės kažkam atsidavę.

Viena didžiausių tikimybių likti vienam – pataikaujanti iliuzija manyti, jog esame ramūs ir sugyvenami.

Kai šitaip blogai mes suprantame patys save, nenuostabu, kad nežinome, ko reikia ieškoti.

2. Mes nesuprantame kitų žmonių

Ši problema sudėtinga dar ir dėl to, kad kiti žmonės taip pat mažai supranta patys save, kaip ir mes. Kokie bebūtų geri jų ketinimai, jie taip pat negali suprasti, juolab pasakyti mums, kuo jie blogi.

Suprantama, mes bandome tirti juos. Mes lankome jų šeimas, kartais netgi vietas, kur jie mokėsi vaikystėje, žiūrime jų nuotraukas, susitinkame su jų draugais. Visa tai mums kelia jausmą, jog pasiruošėme. Tačiau tai panašu į pradedantį pilotą, kuris nusprendė, jog jau gali skraidyti po to, kai kambaryje paleido popierinį lėktuvėlį.

Išmintingesnėje visuomenėje būsimi partneriai pereis įvairiausius testus ir dalyvaus ilgalaikiuose psichologų tyrimuose. 2100 metais tai jau nebeskambės kaip pokštas. Liks neaišku, kodėl žmonija taip ilgai ėjo į tai.

Turime žinoti žmogaus, su kuriuo ruošiamės tuoktis, psichikos veikimą iš vidaus. Turime žinoti jo požiūrį į valdymą, pažeminimą, savianalizę, lytinį suartėjimą, projekcijas, pinigus, vaikus, senatvę, ištikimybę ir
šimtus kitokių dalykų. Šito nesužinosi pokalbio metu.

Neturėdami šių žinių, mes daugiausia remiamės tuo, kaip žmogus atrodo. Rodosi, kiek daug informacijos galime gauti iš to, kokios jo akys, nosis, kaktos forma, raukšlių padėtis, šypsena… Bet juk tai tas pats, kaip sakyti, jog iš nuotraukos, kurioje matosi atominė elektrinė, galime sužinoti, kaip skaidomas atomas.

Daugelį savo mylimųjų „tobulybių“ mes įžvelgiame, remdamiesi gana kukliais įrodymais. Asmenybės vidinį charakterį mes vaizduojamės, turėdami nedaug gerai įsiminančių detalių – lygiai taip pat, kaip tai darome užmetę žvilgsnį į veido bruožus.

Tokiame vaizde mes nematome žmogaus be šnervių, su aštuoniomis plaukų sruogomis ir be blakstienų. Mes užpildome praleistas dalis to net nepastebėdami. Mūsų smegenys sugeba imti keletą vizualinių užuominų ir iš jų sukonstruoti ištisas figūras, tą patį mes darome su būsimo sutuoktinio charakteriu. Mes ilgai mokame už tai, kad esame tik dailininkai, sugebantys gerai pagražinti realybę.

Žinių, reikalingų sėkmingoms vedyboms lygis yra gerokai aukštesnis, nei visuomenė gali palaikyti, atpažinti ir suderinti – štai kodėl mūsų socialinė šeimos praktika yra visiškai neteisinga.

3. Mes nesame pratę būti laimingi.

Mes tikime, kad meilėje ieškome laimės, tačiau tai ne taip paprasta. Iš tikro mes ieškome to, kas jau pažįstama – to, kas gali apsunkinti mūsų laimės paieškas.

Suaugusiųjų santykiuose mes atkuriame jausmą, kurį patyrėme vaikystėje. Buvome vaikais, kai pirmą kartą sužinojome ir supratome, kas yra meilė. Tačiau tos pamokos, kurias gavome, deja nėra tokios paprastos. Meilė, kurią pažinome būdami vaikais, gali būti sumišusi su kita, mažiau malonia dinamika: būti kontroliuojamais, jausti pažeminimą, būti paliktiems, nebendrauti, vienu žodžiu – kentėti.

Suaugę mes dažnai atstumiame kai kuriuos sveikus kandidatus ne todėl, kad jie neteisingi, o todėl, kad jie per daug santūrūs (pernelyg subrendę, supratingi, patikimi) ir toks jų „teisingumas“ mums atrodo svetimas, tampa našta. Vietoje to, mes siekiame tų kandidatų, kuri pageidauja mūsų nesąmoningoji pusė, ir ne todėl, kad jie daro mums kažką malonaus, o todėl,kad jie frustruoja mus mums pažįstamu būdu.

Mes tuokiamės ne su tais žmonėmis ne todėl, kad „tie“ atrodo ne taip, kaip reikėtų; todėl, kad mes neturime sveikatos patirties, todėl, kad būti mylimu iki galo nėra tas pats, ką mes laikome pasitenkinimo jausmu.

4. Būti vienam taip siaubinga

Jei vienatvė nepakeliama, tai toks žmogus negali sąmoningai ir racionaliai rinktis partnerį. Turime būti visiškai ramūs dėl perspektyvos ilgą laiką likti vieni, jei norime suformuoti gerus santykius. Arba mes mieliau nebūsime vieniši, nei mylėsime partnerį, kuris tinka mums taip, kaip mes suprantame.

Deja, visuomenė, sulaukusi atitinkamo amžiaus vienatvę paverčia pavojingai pavojingai nemalonia. Socialinis gyvenimas vysta, poros ima jausti grėsmę, sklindančią iš vienišių nepriklausomybės, kad ypač dažnai kviestų juos, žmogus jaučiasi nejaukiai, eidamas į kiną vienas. Taip pat sudėtinga su kuo nors pasimylėti. Visų šitų šiuolaikinių prietaisų bei spėjamų laisvių apsuptyje yra gana sudėtinga atsidurti su kuo nors lovoje, o tikėtis tai daryti sulaukus trisdešimties – naivu.

Daug paprasčiau yra į visuomenę žiūrėti kaip į universitetą ar bendrabutį – su visuomeniniu maitinimu, bendrais patogumais, nuolatiniais vakarėliais ir seksualiniu maišymusi… Tuomt bet kuris, nusprendęs susituokti, bus tikras, kad daro tai dėl tų pliusų, kuriuos duoda santykiai poroje, o ne dėl to, kad tiesiog vengia vienatvės.

Tuomet, kai mylėjimasis buvo priimtas tik susituokus, žmonės suprato, kad tai veda prie vedybų dėl klaidingų priežasčių: kad gautume tai, kas dirbtinai ribojama visuomenėje. Žmonės, apsispręsdami su kuo tuoktis, geriausiai tai daro būtent dabar, kai tai lemia ne tik noras pasimylėti.

Tačiau kitose srityse išlieka deficitas. Kai bendravimas kompanijoje išlieka tik porose, tai žmonės jas ir sudarinės, kad neliktų vieniši. Laikas išsilaisvinti iš „porinio“ bendravimo būdo, padaryti jį taip pat prieinamą, kaip ir mylėjimąsi taip, kaip tai mato kovotojai už jo laisvę.

5. Didžiulis instinktų prestižas

Senovėje santuoka buvo racionalus reikalas; viskas tilpo į tai, kad jūs savo gabalą žemės sujungiate su jų. Tai vyko šaltai, negailestingai ir nieko neturėjo bendro su pagrindinių veikėjų laime. Mes visa dar jaučiame šią praeities traumą.

Mes pakeitėme santuoką dėl priežasties santuoka dėl instinkto, romantine santuoka. Tai reiškia, kad vienintelis kelias į santuoką turi būti nulemtas jausmu kitam žmogui. Jei kažkas jaučia, jog „myli“ – to pakanka. Daugiau jokių klausimų. Jausmas švenčia. Likusieji ploja katučių, gerbdami taip, kaip tik galime gerbti dieviškų dvasių sueitį. Tėvus gali apimti siaubas, tačiau ir jie tegali spėti, jog teisybę žino tik pora. Paskutiniuosius tris šimtus metų mes išvystėme kolektyvinę reakciją į tūkstantmetį negailestingo kišimosi, paremto prietarais, snobizmu, vaizduotės trūkumu.

Ankstesnė santuoka „iš išskaičiavimo“ buvo tokia pedantiška ir iš anksto apgalvota, jog santuokoje iš jausmo matosi, kad žmogus iš viso neprivalo galvoti, kodėl tuokiasi. Pati „sprendimo tuoktis analizė“ yra neromantiška. Surašyti į lentelę visus „už“ ir „prieš“ laikoma absurdu. Pats romantiškiausias dalykas, kurį galime atlikti – greitai ir netikėtai paprašyti rankos, galbūt net per pirmą ar kelias pirmas savaites, entuziastingai skubant – nepaliekant jokio šanso visokiems apmąstymams, dėl kurių paskui liūdėdavo žmonės, gyvenę prieš tūkstantį metų ir vėliau. Tokio scenarijaus beprotybė reiškia, kad santuoka bus „saugi“ taip pat, kaip ir senasis „saugumo“ supratimas buvo pavojingas laimei.

6. Mes nelankome Meilės mokyklos

Atėjo laikas trečio tipo santuokoms. Santuokos iš psichologijos. Tokios, kai tuokiamasi ne dėl žemės, ir ne tik „dėl jausmo“, o tik tuomet, kai tas jausmas praėjo nuodugnų tyrimą, paremtą subrendusiu savo ir kito žmogaus psichologijos supratimu.

Dabar mes tuokiamės, neturėdami jokios informacijos. Mes beveik neskaitome specialių knygų, su vaikais kalbamės mažai, neatliekame kitų vedusių porų apklausų ir nesikalbame atvirai su išsiskyrusiomis. Mes einame į tai visiškai nesuprasdami tų priežasčių, kodėl santuoka iširsta – tik spėjame apie santuokos dalyvių kvailumą ar jų vaizduotės trūkumą.

Santuokos iš išskaičiavimo eroje buvo svarstomi tokie kriterijai:

kas jų tėvai;

kiek jie turi žemės;

kiek jie artimi savo kultūra.

Romantinėje epochoje buvo žiūrima į tokius ženklus, rodančius, kad viskas vyksta teisingai:

jie negali nustoti galvoję apie mylimąjį;

jaučia lytinę aistrą;

patinka vienas kitam;

gali ilgai bendrauti tarpusavyje.

Mums reikalingas naujas kriterijų sąrašas. Turime išsiaiškinti:

dėl ko jie pamišę;

kaip jie sugebės kartu auklėti vaikus;

kaip jie sugebės kartu tobulėti;

kaip jie sugebės išlikti draugais.

7. Mes norime užšaldyti laimę

Mes atkakliai siekiame, kad malonius dalykus padarytume nuolatiniais. Norime turėti automobilį, kuris mums patinka, norime gyventi šalyje, kuri mums patinka kaip turistams. Taip pat norime susituokti su žmogumi, su kuriuo nuostabiai leidžiame laiką.

Mes įsitikinę, jog santuoka – laimės, kuria dalinamės su kažkuo, garantas. Kad tik ji padarys amžinu tai, kas priešingu atveju trunka tik akimirką. Tai padės mums uždaryti butelyje džiaugsmą –tą, kurį jautėme, kai mintis paprašyti rankos šovė mums į galvą pirmą kartą: Venecijoje, įlankoje, plaukiojant jachta, vakaro saulei auksu spindint jūros bangose, apglėbus mylimą žmogų, vilkintį minkštu kašmyro vilnos megztiniu… Mes tuokiamės, kad visa tai išliktų amžiams.

Deja, nėra jokio sąryšio tarp santuokos ir šių jausmų. Tokie jausmai kilo dėl Venecijos, metų laiko, poilsio nuo darbo, dėl malonumo po vakarienės, dėl tų dviejų pažinties mėnesių… nieko, ką santuoka pratęstų ar garantuotų.

Santuoka iš viso neišsaugo akimirkų. Akimirka priklauso nuo to, kad jūs žmogų pažįstate tik trumpą laiką, kad jūs ne darbe, kad apsistojote viešbutyje prie Canal Grande, kad praleidote puikų vakarą Gugenheimo muziejuje, kad ką tik valgėte šokoladinių ledų…

Santuoka negali išsaugoti santykių šioje nuostabioje stadijoje. Ji nevaldo mūsų laimės ingredientų šiame taške. Iš tikro santuoka mūsų santykius ves į kitą, visiškai priešingą pusę: gyvenimas priemiestyje, ilgalaikis bendravimas, du maži vaikai. Tik vienas bendras dalykas – partneris. Ir jis gali būti visiškai neteisingas ingredientas butelyje.

XIX a. dailininkai impresionistai laikėsi tokios akimirkos filosofijos, kuri rodo mums teisingą kryptį. Jie sutiko su tuo, kad laimė praeina ir stengėsi padėti su tuo susitaikyti. Sislėjus paveikslas, kuriame pavaizduota prancūziškos žiemos scena fokusuojasi ties nuostabiais, tačiau visiškai nesulaikomais dalykais. Saulėlydžio metu saulė jau tuoj dings už horizonto. Dangaus švytėjime nuogos medžių šakos atrodo švelnios. Sniegas tylioje harmonijoje susilieja su pilka siena; šaltis atrodo ramiai, netgi jaudinančiai. Po kelių minučių ateis naktis.

Impresionizmą domino tas faktas, kad dalykai, kuriuos mes labiausiai mėgstame yra kintami, jie egzistuoja tik trumpą laiką, o po to pradingsta. Jis vaizduoja tai, kas trunka keletą minučių, o ne metų. Sniegas paveiksle atrodo maloniai, tačiau jis ištirps. Tuo metu dangus yra nuostabus, tačiau greitai pasidarys tamsus. Šis stilius mene padeda patirti tai, kas išeina už meno rėmų – mokėjimą atkreipti dėmesį į trumpas malonumo akimirkas.

parengė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta infa.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga – jūs galite paremti tinklapį SMS žinute.

1 Atsiliepimas

  1. Peliukas    -  2016-01-07, 04:27

    Čia – kaip iš „Anos Kareninos“ :):):)
    visa tiesa apie Tiesą

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Reklama

Apklausa

Ar reikia sugrąžinti privalomą kaukių dėvėjimą?


  • Nereikia (64%, 86 balsavo)
  • Reikia parduotuvėse ir transporte (20%, 27 balsavo)
  • Reikia (16%, 21 balsavo)

Viso balsavo: 134
Pradėta - 2020 27 liepos @ 10:56
Pabaiga - 2020 27 rugpjūčio @ 10:56

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
Pasidalinkite su savo draugais
Sveiki, verta dėmesio: *Priežastys, dėl kurių mes tuokiamės ne su tais žmonėmis* - nuoroda: https://infa.lt/4580/priezastys-del-kuriu-mes-tuokiames-ne-su-tais-zmonemis/