infa.lt

Koronaviruso pandemija nužudys dešimtis, o gal šimtus tūkstančių žmonių. Deja, tai yra žiaurus faktas, kurį žino visas pasaulis. Bet kas nutiks daugumai? Kas nutiks išgyvenusiems? Jų laukia kažkas panašiai nemalonaus, bet tikriausiai dar labiau ištempta laike – gili ekonominė krizė, kuri gali užtrukti metų metus, rašo Advance portalas.

Žmonės, be abejo, bijo viruso, tačiau daugelis dar labiau bijo dėl savo ateities, dėl savo būties. Dabartinė krizė sunaikins daugybę mažų, vidutinių ir didelių privačių įmonių. Valstybės turės išleisti daug pinigų padariniams pašalinti, tačiau šie pinigai pirmiausia atiteks tiems, kurie turi gerus lobistus, tai yra, didelėms korporacijoms. Šie dideli pinigai neatsiras „iš oro“ (nors gali taip atrodyti), o kažkas turės juos grąžinti daugybės metų eigoje.

Ir tas „kažkas“ bus paprastas eilinis gyventojas, mažas žmogus, darbininkas, smulkus verslininkas … Ir jam teks išgyventi dar vieną globalaus masto katastrofą, nors jis vos išgyveno (jei išgyveno) po našta, kuri ant jo pečių užgriuvo po paskutinės gilios 2008 metų ekonomikos krizės.

Neseniai buvo rašyta, kad koronaviruso krizė tuo pat metu yra ir kapitalizmo krizė, kuri gali būti tokia gili, jog netrukus teks galvoti apie galimą postkapitalistinę ekonominę struktūrą.

Bet ar gali egzistuojanti sistema dar kartą save išgelbėti ir susitvarkyti taip, kad išnaudojamos masės nenorėtų jos griauti, kai joms netrukus taps nebepakeliama ši našta? Ko gero vienas būdas yra, o jei dabartinė krizė bus ypač destruktyvi ir užsitęs, tada šis metodas greičiausiai bus vienintelis.

Ispanija, kuriai koronavirusas smogė stiprų smūgį, gali būti viena iš pirmųjų šalių, kuri pasinaudojo šia priemone, o likusios gali pasekti jo pavyzdžių. Apie ką eina kalba? Apie besąlygines bazines pajamas visiems piliečiams, nesvarbu, dirba jie ar ne, kokios jų pajamos ir ar įsiskolinimai.

Apie šią koncepciją diskutuojama jau daugelį metų. Kelios valstybės bandė tai įgyvendinti, pavyzdžiui, Šveicarija. Tačiau šios idėjos ilgainiui buvo atsisakyta dėl nuogąstavimų, kad ji sukels neigiamas ekonomines pasekmes.

Suomijoje buvo atliktas dvejų metų tyrimas ir pateikti labai įdomūs rezultatai (daugiau apie juos vėliau).

Iš esmės koncepcija yra labai paprasta. Visi piliečiai kiekvieną mėnesį be išimties gauna tam tikrą pinigų sumą iš valstybės kaip „bazines pajamas“ į savo sąskaitą. Pinigų nedaug, bet jų turėtų pakakti būtiniausių gyvenimo reikmių išlaidoms padengti: maistui, būstui …

Be abejo, prieš šią idėją sukilo neoliberalizmo šalininkai, kurie, jei būtų įmanoma, suvestų žmogaus gyvenimą link laukinio išgyvenimo pagal darvinistinius natūralios atrankos principus (kova už egzistavimą ir išgyvena stipriausi). Paklausti, kas jiems nepatinka bazinių pajamų atžvilgiu, jie atsako, kad tokia schema „užmuštų“ kūrybiškumą ir pažangą.

Ar tikrai taip? Didelis klausimas. Mes galime sutikti su mintimi, kad rizikuojantis asmuo gali tapti „hiperaktyvus“, nes pavojus kyla jo gyvenimui ir išgyvenimui. Kita vertus, toks ekonominis modelis pasmerkia žmogų didžiuliam ir dažnai nepakeliamam stresui, kuris ne tik blogina gyvenimo kokybę, bet ir tiesiogiai žudo daugybę žmonių visame pasaulyje.

Prielaida, kad bazines pajamas gaunantys žmonės „nieko nedarytų“, yra visiškai klaidinga. Didžiausia socializmo problema dažniausiai buvo vadinama tai, kad žmonės neturėjo pakankamai galimybių progresuoti (gal tik partinėje srityje), tačiau jei jie būtų turėję tokias galimybes, tai, be abejo, būtų stengęsi tobulėti. Be to, besąlyginės bazinės pajamos, priešingai, gali paskatinti naujų ir kūrybingų verslo idėjų bumą. Galų gale, pagrindinė priežastis kodėl daugelis žmonių nesiima verslo, yra pagrįsta baimė likti pasekoje be nieko. Bazinės pajamos apsaugotų žmones nuo tos baimės.

Aršūs esamo kapitalistinio (neoliberalaus) modelio šalininkai mėgsta skleisti klaidingą nuomonę, kad „prarasti yra normalu, o pasiduoti – ne. Taip, išgyventi nesėkmę versle lengva, jei turite „saugos pagalvę“ kaip papildomą kapitalą.

Smulkus verslininkas, skolingas bankui pinigus ir neįgyvendinęs savo verslo idėjos, negali sau leisti tokios prabangos kaip „kristi ir pakilti“. Kartą ar du nukritęs, jis neatsikels, ir amžiams liks duobėje (o paskui dar daugybę metų mokės už sukauptas skolas).

Kalbant apie teiginius, kad žmonės gyvens tik iš bazinių pajamų ir visai neieškos darbo, – tai jie yra labai toli nuo realybės. Taip, visada yra tokių žmonių, savotiška bohema, ir jie visada bus, bet jų ne tiek ir daug.

Kas žino, gal jie turi kokių nors socialinių tikslų, kurie gali būti verti dėmesio! Didžioji dauguma žmonių dirbtų ir bazines pajamas suvoktų ne kaip „atlyginimą“, o kaip „saugos pagalvę“ nelaimės atvejui.

Jau vien tik pagerėjus psichofizinei būklei, kuri atsirastų pas žmones žengus šį žingsnį, valstybė jau daug laimėtų.

Aš minėjau Suomijos eksperimentą. Nuo 2017 iki 2019 m. Suomija atsitiktinai parinktai dviejų tūkstančių piliečių grupei mokėjo 560 eurų bazines pajamas. Ši grupė, o taip pat ar du tūkstančiai piliečių, kuriems bazinės pajamos nebuvo mokamos, buvo atidžiai stebimi.

Dvejus metus žmonės neprivalėjo ieškoti darbo ir iš jų nieko nebuvo reikalaujama. Ką Suomijos valdžia sužinojo po dvejų metų? Projekto vadovas iš Suomijos Turku universiteto profesorius Olli Kangas komentavo rezultatus: „Planuodami ir įgyvendindami šį eksperimentą mes daug ko išmokome.

Jis suteikė mums bazę planuoti keletą naujų, dar ambicingesnių socialinių eksperimentų, tokių kaip neigiamas pajamų mokestis”.

Kokie duomenys buvo gauti per dvejus metus stebint grupę, kuri gavo ir kuri negavo bazinių pajamų? Kalbant apie užimtumą, skirtumai yra nedideli. Tie, kurie gavo pajamas, nenustojo dirbti.

Bazinių pajamų gavėjai vidutiniškai praleisdavo darbe 0,5 dienos ilgiau nei kiti. Tai yra minimalus skirtumas, tačiau, kaip ir tikėtasi, tarp bazinių pajamų gavėjų buvo žymiai mažesnis streso lygis ir žymiai didesnis bendras pasitenkinimas gyvenimu.

Darbo ir ekonominių tyrimų instituto tyrimų koordinatorius Ohto Kanninenas tai komentavo taip: „Pagrindines pajamas gaunantys asmenys turėjo mažiau streso simptomų, mažiau sunkumų koncentruojantis ir mažiau sveikatos problemų. Be to, jie labai optimistiškai žiūrėjo į ateitį ir labiau pasitikėjo savo galimybėmis įtakoti socialines problemas“.

Žinoma, kažkas pasakys, kad tokią sistemą reikia išbandyti nuodugniau ir ne tik Skandinavijos piliečiams, kurie garsėja asmenine atsakomybe. Taip, tai būtina, bet tas nepadaryta ir dabar tam nėra laiko. Bazinės pajamos turėtų būti atsakas į dabartinę gilią krizę, kurią dabar išgyvename ir kuri ekonomikos atžvilgiu tik blogės virusui pasitraukus.

Argumentai, kad „nėra pinigų“ taip pat nepriimami. Esamo ekonominio modelio pasikeitimas reikalauja ir plataus masto perskirstymo, o visos valstybės, bent jau Europoje, gali įvesti bazines pajamas.

Kaip jau minėjau, Ispanija, kurioje dabar, galbūt, susidarė pati sudėtingiausia padėtis su koronavirusu, jau aktyviai juda link bazinių pajamų išmokėjimo, būtent -„nuolatinių bazinių pajamų“, kurios turėtų tapti pagrindine priemone norint išgelbėti darbuotojus ir jų šeimas, nukentėjusius nuo dabartinės krizės. Neseniai Ispanijos ekonomikos ministrė Nadia Calvino patvirtino, kad „greitai“ Ispanija įves bazines pajamas.

Taigi ,po palyginti nedidelio Suomijos eksperimento visa Ispanija taps vienu dideliu eksperimentu. Jei jai pasiseks (o šansai yra dideli), netrukus kitos šalys gali nukopijuoti panašų modelį.

Kapitalizmo, turinčio „žmogišką veidą“, statyba viduje grobuoniško ir iškreipto tikrojo kapitalizmo, gali neišspręsti visų problemų, tačiau jis tikrai taps geriausiu šių dienų problemų sprendimu. Žinoma, daug kas priklausys nuo pačių darbuotojų.

Jie turėtų aiškiai pasakyti, kad daugiau nebeleis aukoti savo interesų, ir šį kartą palaikyti turėtų būti ir jie, o ne tik stambus kapitalas. Todėl jie turi kovoti už bazines pajamas ir reikalauti jų. Tiesa, jiems gali nereikėti dėti daug pastangų, nes bijodama visiško žlugimo sistema šį kartą pati gali pasiūlyti šią priemonę.