infa.lt

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

„Gerbiamasis Prezidente,

mūsų demokratinėje valstybėje esu nuolat slaptai sekamas ir stebimas, įrašomi mano pokalbiai telefonu. Mano veiksmai yra filmuojami ir fotografuojami.

Sovietiniais laikais aktyviai dalyvavau Lietuvos Laisvės Lygoje, Helsinkio grupės veikloje, antitarybinės ir religinės literatūros spausdinime ir platinime, bendradarbiavau su Tikinčiųjų Teisių Gynimo Komitetu. Organizavau  ne vieną antisovietinę akciją. Rinkau tikinčiųjų parašus dėl ištremtų ir įkalintų vyskupų ir kunigų grąžinimo į pareigas ir kad būtų grąžintos tikintiesiems uždarytos bažnyčios. Buvau aktyvus mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvis, organizavau 1987 lapkričio 1 d. Maironio gimimo minėjimą Kaune, kur viešai pareikalavau Lietuvos nepriklausomybės. Dėl šios veiklos esu oficialiai pripažintas laisvės kovų dalyviu.

Dėl savo pažiūrų ir veiklos buvau nuolat persekiotas ir sekamas. Buvau uždarytas Kelmės, Alytaus, Prienų, Šakių, Joniškio ir kitose areštinėse.

1988 m. vasario 2 d. buvau nuteistas ir įkalintas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę savo pažiūrų nekeičiau. Nuolat viešai kritikavau ir atkurtos valstybės politikų klaidas, kurios dažnai panašėjo net su valstybės išdavyste.

Kritikavau Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir konservatorių veidmainystę dėl Astravo atominės jėgainės, akivaizdų pasipelnymą iš suskystintų dujų terminalo (SDT „Independence“) statant jį atsisakant europinės paramos, nusikalstamą „Snoro“ banko sunaikinimą atsisakant jį sanuoti, taip sukuriant Skandinavijos bankų monopolį. Nusikaltimu laikau ir valstybės paskolos ypač aukštomis fiksuotomis palūkanomis paėmimą 2009 metais.

Kritikavau ir užvaldytą žiniasklaidą, ypač tą, kurią užvaldė Prezidentės D. Grybauskaitės ir konservatorių bendraminčiai. Dėl šių priežasčių buvau nuolat stebimas ir persekiojamas užvaldytų kišeninių teisėsaugininkų.

Antikonstituciniu ir nusikalstamu laikau ir valstybės valdymą slaptomis, pakampėse sukurptomis pažymomis. Esu nuolat kritikavęs ikiteisminių institucijų veiklą už tai, kad jie politines rinkimų kampanijas pradeda pirmi, keldami neparankiems politiniams oponentams bylas.

Protestavau badaudamas ir prieš KGB rezervistų A. Valionio ir A. Pociaus skyrimą pagrindinių mūsų saugumo institucijų vadais.

Savo pažiūrų niekuomet neslėpiau.

Jei sovietmečiu buvau nuteistas tik vieną kartą, tai D. Grybauskaitės valdymo laikais man buvo iškeltos net keturios bylos.

Jaučiuosi dar blogiau nei sovietiniais laikais – tuomet persekiojo okupantai, dabar savi.

2019 m. birželio 25 d. Seimas netenkino prokuratūros prašymo ir nepanaikino mano teisinės neliečiamybės. Po to gavau laišką iš STT, kad mano elektroninių prietaisų sekimas nutrauktas, tačiau viskas buvo atvirkščiai, telefono ryšys labai suprastėjo, pašnekovai skundėsi pašaliniais garsais, aidais, neaiškiu šnaresiu, kuriuos girdėdavau ir aš. Ne kartą kreipiausi į ryšio operatorių dėl prastos ryšio kokybės, keičiau SIM kortelę, telefono aparatą, tačiau tai nepadėdavo. Taip pat suaktyvėjo ir fizinis persekiojimas. Dažnai važiuodamas suprasdavau, kad mane persekioja kitas automobilis. Apie tai man pranešdavo net mano pažįstami ir draugai, pas kuriuos lankydavausi, nes pastebėdavo asmenis, kurie keistai elgėsi filmuodami ir fotografuodami mane iš automobilio.

Šių metų sausio 6 dieną, nuo pat ankstyvo ryto, paskui mane visą dieną demonstratyviai važinėjo sidabrinės spalvos „WV Multivan“ markės mikroautobusu (pastaba: automobilio valstybiniai numeriai Seimo nariui žinomi). Kaimynai pranešė, kad pastebėjo keistai besielgiančius asmenis, kurie ant jų pastato stogo įžūliai ir demonstratyviai filmavo mano automobilį ilgą laiką. Apie 18.30 val. prie mano dukros namų Kaune pats priėjau prie jų ir atidaręs vairuotojo dureles paklausiau, kas jie tokie ir kodėl persekioja. Pastarieji neprisistatė. Kai pagrasinau iškviesti policiją, jie pažeisdami Kelių eismo taisykles spruko.

Automobilyje jie buvo trise – du vyrai ir moteris. Visų amžius virš 30 metų. Priekyje sėdėjo vyras ir moteris, trečiasis slėpėsi ant galinės sėdynės.

Pradėjus juos filmuoti, visi veidus bandė paslėpti po kapišonais. Tačiau vieną iš jų man pavyko nufilmuoti. Įrašas labai kokybiškas, todėl tikrai galima nustatyti tapatybę.

Kai po pusvalandžio teikėsi atvykti policija, persekiotojai jau buvo pasprukę. Kuomet policijai papasakojau apie įvykį ir nurodžiau sekusio mane automobilio numerį, pastarieji pareiškė, kad toks automobilis Lietuvoje nėra registruotas, tokio paprasčiausiai nėra. Tą patį vakar patvirtino ir tyrėjas, kuriam priskirtas šis ikiteisminis tyrimas.

Perdaviau fotografuotą ir filmuotą medžiagą policijai, perduosiu ir Jums.

Man kyla pagrįstas klausimas, ar tokių pareigūnų tokiais metodais prižiūrimi asmenys atsitiktinai užspringsta skrandžio turiniu, nuskęsta balutėse ar išvykę į komandiruotę iškrenta per langą?

Netikiu, kad mano persekiojimas baigsis, bet, gerbdamas Jus, turiu pareigą apie įvykį informuoti. Informuoju Jus, bet ne prokuratūrą ar Specialiųjų tyrimų tarnybą, kadangi mano persekiojimas vykdomas būtent jų pajėgomis.“