infa.lt

Jimmy Carteris statybų aikštelėje. 2019 metai. Nuotrauka: Markas Humphrey, AP

Visi senatvėje bijome nusilpimo ir ligų. 39-asis JAV prezidentas Jimmy Carteris išrado savo ilgo gyvenimo receptą – būdamas 95 metų jis stato namus benamiams ir prieš naktį skaito Bibliją ispanų kalba

Jimmy Carteris statybų aikštelėje. 2019 metai. Nuotrauka: Markas Humphrey, AP

2019 m. spalį, 95 metų Jimmy Carteris griuvo savo namuose ir sunkiai sužalojo akį – teko uždėti 14 siūlių. Užuot sėdėjęs supamajame krėsle, slėpęsis po antklode, buvęs prezidentas vos ne prie ligoninės slenksčio paėmė žmonos Rosalynn ranką (ji yra tik ketveriais metais jaunesnė už jį) ir jie kartu nuėjo į statybvietę.

„Tai dabar yra mūsų prioritetas“, – apstulbusiems gydytojams paaiškino Carteris. Statybų aikštelėje jis nesiskiria nuo kelių dešimčių kitų „Habitat for Humanity“ savanorių. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija padeda žmonėms, atsidūrusiems sunkioje padėtyje, ypač benamiams ar labai neturtingoms šeimoms, savo rankomis ir padedant savanoriams bei specialistams remontuoti ar statyti paprastą prieinamą būstą.

Jungtinėse Valstijose„Habitat for Humanity“ nuo 1976 m. dirba visose 50 valstijų, Kolumbijos ir Puerto Riko apskrityse. Per tą laiką 13,2 mln. žmonių galėjo gauti saugų ir tinkamą būstą, o kartu ir stabilumą bei nepriklausomybę.

Įkalu vinį trečiuoju bandymu

„Nesvarbu, kas mes ar iš kur esame, visi nusipelnome padoraus gyvenimo. Mes turime galią pasirūpinti savimi ir kurti ateitį“, – šis „Habitat for Humanity“ šūkis yra artimas Carterio gyvenimo principams, todėl nuo 1984 m. „The Carter Center“ labdaros fondas prisijungė prie statybos darbų.

Jimmy Carteris įsitikinęs, kad namas suteikia daugiau, nei vien tik saugią vietą permiegoti. Kalbama apie orumą ir savigarbą. Carteris pabrėžia, kad šiame projekte pavyko sunaikinti labdaros „globos“ klišes ir sudaryti partnerystes vienodomis sąlygomis, su visais elgtis vienodai.

Būsimieji namų savininkai, išrinkti į „Habitat for Humanity“ programą, turi asmeniškai praleisti šimtus valandų savo namo statybose ir turėti galimybę su laiku išmokėti hipoteką (su nemaža nuolaida). Laimingiausia Carterių akimirka ateina tada, kai vakarykščiai statybininkai gauna raktus nuo savo namo – namo, į kurį jie įdėjo tiek daug darbo, ir kuris nuo šiol priklauso jiems.

Dėl šios akimirkos, pensininkas prezidentas, nepaisydamas sveikatos problemų, apsirengia darbinę uniformą, užsiriša aplink kaklą raudoną skarelę ir pasiima į rankas plaktuką. „Taip, amžius įneša korekcijas“, – šypsosi Jimmy Carteris. „Dabar man pavyksta įkalti vinį tik trečiuoju bandymu“.

Auklė, kalėjusi už nužudymą

Karalienė Elizabeth II ir prezidentas Jimmy Carter Bakingamo rūmuose. 1977 m. Londonas Nuotrauka: PA images

Baltuosiuose rūmuose jis praleido tik vieną kadenciją – nuo 1977 m. sausio 20 d. Iki 1981 m. sausio 20 d. – ir išvyko pralaimėjęs antrosios kadencijos mūšį savimi pasitikinčiam, veržliam Ronaldui Reaganui. Daugelis Amerikoje nemėgsta Carterio už minkštumą – jie sako, kad jis sugriovė didžios valstybės prestižą, atsisakydamas imtis karinių priemonių prieš naujai iškeptą priešą Iraną. Pats Carteris didžiuojasi tuo, kad jis neįvėlė savo šalies į karą – nė karto neiššovė. „Mes nemėtėme bombų, nepradėjome karo ir vis tiek sugebėjome pasiekti užsibrėžtus tikslus“, – sako jis.

Carteris taip pat turi ekscentriko reputaciją, nors iš tikrųjų jis ir jo žmona visada visada laikėsi savo krikščioniškų įsitikinimų. Tuo metu, kai juodaodžiai amerikiečiai kovojo už savo teises, jis atidavė savo vienintelę dukrą Amy, jauniausią iš keturių vaikų, į valstybinę mokyklą, kuri istoriškai buvo laikoma „juoda“. 7-ojo dešimtmečio pradžioje tai buvo tolygu bombos sprogimui.

Vienintelis iš prezidentų, padaręs tą patį, taip pat atidavęs savo vaiką į valstybinę mokyklą 1902 m., buvo Theodoras Ruseveltas. Dar būdamas savo gimtosios Džordžijos valstijos gubernatoriumi, Carteris savo trejų metų dukteriai Amy pasamdė aukle moterį, kalėjusią už nužudymą. Meri pirmą kartą atvyko dirbti į gubernatoriaus rūmus, tą dieną kai buvo paleista iš kalėjimo, ir daugiau nei 40 metų gyveno Carterių šeimoje.

Valdžia ir pinigai

Jimmy ir Rosalynn Carter. 2018 metai. Nuotrauka: AP

Jam buvo 56 metai, kai jis tapo eksprezidentu. Jis su Rosalynn grįžo į savo namą, kurį jie pastatė 1961 m., – dviejų miegamųjų rančą, ir nuo to laiko jame gyvena. Karteris nesinaudoja savo padėtimi siekdamas uždirbti pinigų pasisakymuose – niekad nesutiksite jo bankuose ar didelėse korporacijose, skaitantį paskaitas, skirtingai nuo kitų buvusių prezidentų.

Rančos kaina yra tik 167 000 dolerių. Palyginimui: 2017 m. buvęs JAV prezidentas Barackas Obama už 8,1 mln. dolerių įsigijo vilą Vašingtone. Billo ir Hillary Clinton mokesčių deklaracijos, pasak „The Guardian“, po to, kai paliko Baltuosius rūmus, parodė 109 mln. dolerių pajama. Aš nieko nekaltinau ir nekritikuoju, tiesiog niekada nesiekiau būti turtingu“, – sako Carteris. „Mes gyvename taip, kaip norime“.

Misija: sunaikinti Gvinėjos kirminą

Jimmy ir Rosalynn kartu daugiau nei 70 metų ir vis dar yra neatskiriami: jie žiūri vienas į kitą įsimylėjusiomis akimis ir laikosi už rankų. Santuokos tvirtumo paslaptis – bendri pomėgiai, jie kartu bando atrasti naujų dalykų – mokytis užsienio kalbų, kopti į kalnus, žvejoti.

Daugiau nei prieš keturiasdešimt metų Jimmy ir Rosalyn kiekvieną naktį prieš miegą pradėjo skaityti Bibliją. Neseniai perėjo prie ispaniškos Biblijos – „tiesiog tam, kad praktikuotume mūsų įspanų kalbą“.

Ją įkvepia jo požiūris į gyvenimą: kol nepabandysi, tau niekas ir nepavyks. „Todėl jis niekada nebijojo nesėkmių“. Carter mano, kad jo sveikata yra Rosalyn nuopelnas, ji yra griežta dietologė ir labai gerai gamina maistą (beje, jie neturi asmeninio virėjo).

Savo prezidentavimu jis pasinaudojo taikos palaikymo ir filantropijos srityse. „Carter“ centras buvo įkurtas 1982 m. bendradarbiaujant su Emory universitetu, siekiant puoselėti žmogaus teises ir panaikinti baisias skurdo ligas, iki kurių neprieina kitų labdarso fondų rankos – pastangos pagrinde buvo dedamos į „didįjį trejetą“: ŽIV, AIDS ir maliariją.

Kai „The Carter Center“ nusprendė imtis sunaikinti pavojingą parazitą – Gvinėjos kirminą, pasaulyje juo užsikrėtusių buvo 3,5 mln. žmonių. Praėjusiais metais visoje Afrikoje, daugiausia Pietų Sudane, buvo užregistruoti 1797 atvejai, ir panašu, kad tai bus antroji (po raupų) išnaikinta liga. „Carter BF“ taip pat kovoja su onchocerkoze,, trachoma ir dramblialige.

Dvasinis lyderis

Poprezidentinė Cartero taikos palaikymo veikla daugiau nei 80 šalių – konfliktų sprendimas; demokratijos ir ekonominių galimybių skatinimas; ligų prevencija ir socialinių problemų sprendimai – buvo apdovanota Nobelio taikos premija 2002 m. Tai privertė net kritikus vadinti jį sėkmingiausiu Amerikos istorijoje Baltųjų rūmų eksprezidentu.

Aš turiu moralinį autoritetą – kol aš pats jo nesunaikinsiu“, – sako Jimmy Carteris. Jis, be abejo, yra vienas iš dvasinių tautos lyderių. Daugelį metų jis dėsto savo gimtajame Plains mieste esančioje Baptistų bažnyčios sekmadieninėje mokykloje. Parapijiečių prašoma rezervuoti vietas iš anksto, nes norinčių pasiklausyti būna daug.

Prieš keletą metų pas Jimmy atrado melanomą, kuri išplito smegenyse ir kepenyse. Jam buvo 90 metų ir jis nusprendė, kad liko pora savaičių, ne daugiau.

„Aš, žinoma, meldžiausi. Aš neprašiau Dievo leisti man gyventi, paprašiau suteikti man būtų teisingą požiūrį į mirtį. Ir pajutau stebėtiną ramybę. Nuo tos akimirkos aš galutinai patikėjau gyvenimu po mirties“.

Bet Carteris pasveiko ir priėmė tai kaip ženklą, kad Dievas prašo jo sugrąžinti gėrį – padėti kitiems gyventi geriau. „Tai tas nedaugelis, ką galime padaryti, mokėti už gera geru.. Todėl mes čia – mes statome namus “.

Kokiu žmogumi noriu būti

Per 35 metus Jimmy ir Rosalynn Carter padėjo suremontuoti daugiau nei 4300 namų 14 šalių mažas pajamas gaunantiems žmonėms ir pritraukė tūkstančius savanorių ir net įžymybių į Carterio darbo projektą (Carter Work Project).

Dabar pagalba yra svarbesnė nei bet kada anksčiau. Nacionalinio teisės centro benamystės ir skurdo problemų klausimais, duomenimis, nuo 2,5 iki 3,5 milijono amerikiečių miega prieglaudose, nakvynės namuose ir kitose vietose, kurios nėra skirtos gyventi.

Ir skaičiai tik auga. Bedarbiai, praradę galimybę susimokėti už būstą, vienišos motinos, neįgalūs žmonės, psichiškai nesveiki – yra daugybė priežasčių, kodėl žmogus yra gatvėje. Ir jokie žodžiai neperduoda benamystės siaubo – tai kojų opos, įžeidimai ir panieka, kasdienis smurtas, kuris laužo ir naikina žmoniškumą.

Kai Carteris su parišta akimi grįžo į statybvietę, jį pasveikino būrys džiaugsmingų kolegų savanorių, o garsus šalyje kantri-dainininkas apkabino prezidentą ir juokavo: „Klausyk, Jimmy, matau, kad tu vis dar linksminiesi baruose!“

Prieš pradėdamas statybas, Carteris skaitė rytinę maldą. Jis kalbėjo apie Jėzų ir sėkmę, kurios mes visi dabar tiek trokštame, primindamas susirinkusiems, kad Jėzus buvo neturtingas ir mirė jaunas, paliktas artimiausių draugų.

„Bet Jėzus gyveno tobulą gyvenimą, nes sekė Dievo valia“, – sakė Carteris ir pridūrė, kad kiekvienas žmogus „gali pasiekti visišką sėkmę Dievo akyse“.

Jei jūsų gyvenimas nėra alsuojantis taika, džiaugsmu ir padėka, mano ilgiausiai gyvenantis prezidentas, – tai jūsų kaltė. Dievas suteikia mums gyvybę ir laisvę, ir kiekvienas iš mūsų gali nuspręsti – kokiu žmogumi aš noriu būti?