infa.lt

project-syndicate.org

Baisūs „Islamo valstybės“ teroro aktai Paryžiuje yra žiaurus priminimas to, jog Vakarų valstybės nėra pajėgios kontroliuoti, nekalbant jau apie tai, kad bent kažkaip apginti save nuo jų, nenumatytų savo pačių karinių intervencijų į Artimųjų Rytų šalis, pasekmių.

Sirijos, Irako, Libijos valstybingumo sugriovimas, kartu su pilietiniu karu, draskančiu į dalis Jemeną, privedė prie didžiulių, masinio žmonių naikinimo rajonų atsiradimo, sukūrė gigantiškus pabėgėlių srautus ir veržlų islamo smogikų skaičiaus augimą, kurie artimiausiais metais neišvengiamai kels didžiulę grėsmę tarptautiniam saugumui.

Ir Vakarai neturi beveik nieko, ką galima būtų priešpastatyti šiems procesams.

Visiškai akivaizdu, jog Vakarų intervencija į Artimuosius Rytus yra toli gražu ne naujas fenomenas. Neskaitant Irano, Egipto ir Turkijos, visos stambios Artimųjų Rytų regiono valstybės sudaro iš savęs šiuolaikinius struktūrinius darinius, pagrindinai sukurtus britų ir prancūzų.

Vadovaujamos JAV intervencijos į Afganistaną ir Iraką nuo 2001-ųjų yra tik neseniai vykdytos vakarų valstybių priemonės, nukreiptos į geopolitinį šio regiono pertvarkymą.

Tačiau, šios valstybės visada stengėsi savas intervencijas vykdyti, kaip sakoma, svetimomis rankomis, tai yra marionetinių struktūrų pagalba. Būtent ši, pastovi jų strategija – džihadistų apmokymas, finansavimas ir apginklavimas, ir paskelbimas „nuosaikiais“, kovai su „radikalais“, dabar neša savo kruvinus vaisius.

Nežiūrint į daugkartinius bandymus įrodyti priešingai, vakarų šalys visada išlikdavo tos pačios politikos, kuri šiandien tapo grėsme jų pačių vidiniam saugumui, šalininkės.

Pakanka paprasto sveiko mąstymo, kad galima būtų suprasti: tie, kurie vykdo smurtinį džihadą, jokiomis sąlygomis negali būti vadinami „nuosaikiąja opozicija“.

Tačiau, netgi pripažinus tą faktą, jog didelė dalis, taip vadinamos „Laisvosios Sirijos Armijos“ smogikų, apmokytų amerikiečių instruktorių, persimetė į „Islamo valstybės“ pusę, Jungtinės Valstijos neseniai pažadėjo papildomai nukreipti apie 100 milijonų dolerių kaip pagalbą Sirijos sukilėlių grupuotėms.

Prancūzija taip pat suteikė pagalbą sirų sukilėliams, o neseniai pradėjo bombarduoti „Islamo valstybės“ objektus iš oro. Būtent tai yra priežastis, sąlygojusi Prancūzijos pasirinkimą, kaip teroro atakų objektą. Sekant liudininkų parodymais, teroristai paėmę įkaitais žiūrovus „Balaclan“ koncertų salėje, o vėliau daugumą jų nužudę, pareiškė, jog kaltė už šį nusikaltimą gula ant Prancūzijos prezidento Fransua Holando pečių. „Jis neturėjo vykdyti įsiveržimo į Siriją“, – šaukė jie,

Vertėtų pažymėti, jog anksčiau Prancūzija vykdė nepriklausomą ir pragmatišką užsienio politiką, kas atsispindėjo jos vertinime, pasmerkiant 2003-ųjų metų amerikiečių įsiveržimą į Iraką ir jo okupaciją. Tačiau po to, kai 2007 metais prezidentu tapo Nicolas Sarkozy, Prancūzija ėmė glaudžiau sieti savo politiką su Jungtinėmis Valstijomis ir NATO.

Ji aktyviai dalyvavo 2011 metais nuverčiant Libijos lyderį Muamarą Kaddafį. Po to, kai 2012 metais Fransua Holandas pakeitė prezidento poste Sarkozy, Prancūzija pasireiškė kaip viena iš labiausiai intervencionistinių pasaulio valstybių. Ji vykdė karines operacijas Centrinės Afrikos Respublikoje, Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje (République de Côte d’Ivoire), Mali, Afrikos Sahelio regione ir Somalyje, o po to, kaip jau buvo minėta, ėmėsi oro smūgių Sirijoje.

Tokios karinės intervencijos liudija apie istorijos pamokų ignoravimą. Kalbant paprasčiau, kiekviena Vakarų vykdyta intervencija šiame amžiuje, turėjo nenumatytas pasekmes, kurios persikeldavo per valstybinių sienų ribas ir galutinėje pasekoje tapdavo pagrindu naujoms intervencijoms.

Būtent taip viskas vyko dvidešimtajame šimtmetyje. 1980-aisiais valdant Ronaldui Reiganui, Jungtinės Valstijos (finansiškai dalyvaujant Saudo Arabijai) apmokė tūkstančius islamo ekstremistų kovai prieš Tarybų Sąjungą Afganistane. Rezultatu tapo Al Qaeda, kurios veiksmai galutinėje pasekoje suteikė pretekstą prezidentui Džordžui Bušui įsiveržti į Afganistaną ir sukūrė prielaidas įsiveržimui į Iraką.

Sekant to meto valstybės sekretorės Hillary Klinton prisipažinimu 2010 metais, „mes juos apmokėme, mes juos aprūpinome, mes juos finansavome, įskaitant netgi žmogų vardu Osama Bin-Ladenas… Nieko gero mums tas nedavė“.

Ir nežiūrint į tai, pamiršę šią istorijos pamoką vakarų šalys įsiveržė į Libiją siekdamos nuversti Kaddafio režimą, iš esmės tuo sukūrusios džihadistinę citadelę prie pietinių Europos vartų, ir tuo pat metu atvėrusios kelius ginklų ir smogikų patekimui į kitas šalis. Būtent šios „nenumatytos pasekmės“ tapo pretekstu prancūziškai anti-teroristinei intervencijai į Mali ir Sahelį.

Vos atgavusios kvapą, Jungtinės Valstijos, Prancūzija ir Didžioji Britanija, palaikomos tokių vachabistinių valstybių kaip Saudo Arabija ir Kataras, pradėjo kampaniją siekiant nuversti sirų prezidento Bašaro Asado režimą. Jie kurstė pilietinį karą Sirijoje, kuris sudarė galimybės „Islamo valstybei“ užgrobti didelę dalį jos teritorijos ir pasiekti rimtų karinių pergalių.

Kada ši grupuotė veržliai perėmė į savo kontrolę plačias teritorijas, tame tarpe ir Irake, Jungtinės Valstijos kartu su Bachreinu, Jordanija, Kataru, Saudo Arabija ir Jungtiniais Arabų Emyratais, pereitais metais ėmėsi oro smūgių į Sirijos teritoriją. Truputį vėliau prie šios kompanijos prisijungė Prancūzija, o visai neseniai savo operacijas ėmė vykdyti ir Rusija.

Nors Maskva savo karinę kampaniją vykdo nepriklausomai nuo vakarų šalių (pabrėždama prezidento Bašaro Asado palaikymą), sprendžiant pagal viską, ji taip pat tapo teroro objektu. Oficialūs asmenys JAV ir europietiškosiose šalyse ne kartą yra pareiškę apie tai, jog būtent „Islamo valstybė“ atsakinga už rusų keleivinio lainerio katastrofą virš Sinajaus pusiasalio šių metų spalio mėnesį.

Šis incidentas, kartu su teroro aktais Paryžiuje gali išprovokuoti dar aktyvesnę užsienio karinę intervenciją Sirijoje ir Irake, tokiu būdu, jau minėtas destruktyvus intervencijų ciklas įgaus naują galingą postūmį. Jau šiandien tapo akivaizdu, jog būtent emocijos, o ne blaivus mąstymas, artimiausiu metu kreips Prancūzijos, Jungtinių Valstijų ir kitų valstybių politiką.

Svarbiausia susiklosčiusioje situacijoje – tai blaivus požiūris, atsižvelgiantis į visas neseniai padarytų klaidų pamokas. Pradžiai, Vakarų lyderiai turėtų perstoti žaisti naudingus teroristams žaidimus, o būtent taip elgiasi Holandas, vadindamas terorizmo aktus Paryžiuje „ginkluotos agresijos aktu“ ir įvesdamas šalyje beprecedentes saugumo priemones. Vietoje to, jiems vertėtų pasinaudoti Margaret Tečer patarimu ir atimti iš teroristų tą „žinomumo ir viešumo deguonį, kuris jiems taip būtinas“.

Kas dar labiau svarbu, vakarų šalys turi suvokti, jog neįmanoma kariauti su terorizmu, turint tokius nepatikimus sąjungininkus, kaip islamo smogikai ir islamo fundamentalistus finansuojančius emyratus. Negatyvių, nenumatytų pasekmių rizika, ar tai būtų teroristų vykdomi sprogimai Paryžiuje, ar karinės priešpriešos židiniai, kaip Sirijoje – nepateisinamai didelė.

Dar nėra per daug vėlu vakarų valstybėms atsižvelgti į buvusių klaidų pamokas ir atitinkamu būdu peržiūrėti savo anti-teroristinę politiką. Deja, toks požiūris atrodo yra mažiausiai tikėtina Vakarų reakcija į neseniai vykdytus „Islamo valstybės“ teroro aktus.