infa.lt

vremya4e.com

Kiekvieną kartą, kai publikuojamos pranašystės apie liūdną Europos Sąjungos ateitį, užkliūni už „laikas nešti kudašių“, „viskam galas“, ar „nieko nenoriu“ isteriškų frazių, ir/ar patriotų bumbėjimo, kad nieko nenori girdėti apie tai, kas vyksta toliau į vakarus nuo Balbieriškio.

Na su pirmais viskas aišku – matydami europines problemas, jaučia aštrų kognityvinį disonansą, nes vakarinėje pusėje nuo Balbieriškio jokių problemų būti negali, nes jų aplamai negali ten būti, niekada…

O antriems siūlau išlipti iš apkasų. Nes pabėgėliai – jie šiandien tokie – vyksta iš arabiško pasaulio į Vakarus… Paskiau srautas suaktyvės iš Vakarų – srautas tų, kurie nepanorės gyventi pagal šariatą Paryžiuje ir Londone…

O kol kas Jūsų dėmesiui Michailas Veleris. Ilgai, riebiai, bet iš esmės:

Na ką, dar nesitiki, kad tai pabaiga?

1. Liguistas rusų neabejingumas migrantų antplūdžiui į Europą tai akivaizdus mūsų europietiškos saviidentifikacijos įrodymas. Mes (rusai) galime Europą keikti, taisyti ar niekinti – galime pavydėti ir pergyventi, negalėdami integruotis į jos gerovę. Bet ji tvirtai įsitvirtinusi mūsų pasąmonėje kaip alternatyvus klestintis pasaulis – suteikiantis viltį ir tikėjimą, jog geresnis gyvenimas realus, yra ko siekti: teoretiškai yra kur pabėgti ieškant geresnio gyvenimo. Tai baltųjų krikščionių pasaulis, pas mus su jais vienodas gyvenimo ir žmonių tarpusavio santykių suvokimas.

Pas mus ta pati literatūra, menas, muzika, ta pati filosofija ir mokslas, tas pats techninis progresas, mados, grožio kanonai ir gėrio blogio suvokimas. Ir netgi raidės, netgi vestuvių ir laidotuvių apeigos. Vienas Dievas.

Mes – vieninga kultūrinė-ideologinė erdvė. O skirtumai – tai europietiškos šalys tarpusavyje kariavo žymiai daugiau, nei Rusija su bet kuria iš jų.

Kalba dabar eis apie MŪSŲ pasaulį.

2. Optimistai tiki, kad senutė-Europa prasikosės ir survirškins, juk dar ne to mačiusi: galų gale tų pabėgėlių, 500-ams milijonų klestinčių Europos gyventojų, nėra taip jau ir daug. Ir: išmaitinti šiandieninį kiekį – ne problema. Tai – sąžiningo arba piktybinio idioto požiūris.

Migrantų problemos gigantiškumas ir neišsprendžiamas sudėtingumas – slypi visai ne šiandieninėje minioje. Tai – ĮSIVERŽIMO ARMIJA. Jos avangardas. Jie važiuoja į čia ne tam kad būtų suvirškinti Europos – tikrai ne! – jie važiuoja čia, kad suvirškintų Europą. Skrandžio sultys jau įšvirkštos į pasmerktą kūną.

Paskutinis Europos saulėlydžio etapas vyksta jau šiandien – prieš mūsų akis. O socialiniai procesai vystosi eksponentiškai. Civilizacijos klestėjimo pikas keičiasi krachu stebėtinu greičiu – istorikai tą žino.

Priežastis ne migrantuose. O supuvusiose Europos smegenyse.

3. Kad suprastume įvykius – reikia pažvelgti į artimiausias ištakas. O tai – 50-ųjų kultūrinė bitnikų revoliucija Jungtinėse Valstijose. Sauja homoseksualistų ir narkomanų su asocialiais požiūriais ir kūrybiniais polinkiais suformulavo kontrkultūros etiką ir estetiką. Trys kultinės figūros – Alekas Ginsbergas, Viljamas Berouzas ir Džekas Keruakas. Purvinas seksas, triaukščiai keiksmažodžiai, purvinos fantazijos, purvini lūzeriai-valkatos, ir, tebūnie prakeikta ši visuomenė, kurioje aš nelaimingas.

(Šioje visuomenėje – visos klestėjimo galimybės: bet tie žmonės su ligota psichika, išnarintomis smegenimis, mato vienintelį būdą pateisinti save jaunus ir priplaukusius: pridergti visiems ant galvų ir apkaltinti dvasiniu nepilnavertiškumu).

Bet!. Gyvenimas – judėjimas, – tai pasikeitimai! O tradicinės estetika ir kultūros ideologija tuo metu buvo krizėje, išseko, nes didybė ir tobulybė jau buvo pasiektos praeityje – o toliau kas? O juk menas – tai kūrimas kažko naujo! Ir kiekviena jauna karta reikalauja – naujovių!

Mes pakeisime jūsų visuomenę – mes ją sugriausime.

4. 1968 metų didžioji hipių revoliucija JAV ir Prancūzijoje kanonizavo kontrakultūrą. Velniai nematė jei tik meną! Šalin buržuazinę kultūrą! Tai reiškia: šalin karjerą ir aplamai sąžiningą darbą, šalin patriotizmą (karas Vietname įgriso), šalin veidmainišką šeimą su jos ištikimybe ir išdavystėmis, šalin turtuolius-kraugerius ir socialinę nelygybę. O svarbiausia – šalin bet kokius draudimus daryti viską, ko norisi žmogui ir suteikia jam malonumą. Bus brolybė ir laimė.

Rūkyti žolę, kruštis ir groti saksofonu. Nieko neveikti: budizmas!

Persisotinusios civilizacijos pelėsis pradėjo želti.

5. 1962 metais juodaodis Džeimsas Mereditas įstojo į Missisipės universitetą asmeniškai dalyvaujant prezidentui Kenedžiui. Keli tūkstančiai karių ir nacionalinių gvardiečių saugojo jo maršrutą, pirmą kartą jam einant į paskaitas; įvykus riaušėms, du žmonės buvo nukauti ir keturi šimtai sužeista. 1965 metais atsirado „juodosios panteros“ su jų radikaliu juodai-rasistiniu sparnu. 1967 metais buvo nušautas Martinas Liuteris Kingas.

Ir tik XX amžiaus 70-aisiais baltųjų ir juodaodžių teisės buvo realiai sulygintos. Kovotojai už teisingumą nugalėjo.

Bet. Procesas pajudėjo – jo jau nebesustabdysi. Einam toliau!

6. Čia ne vieta charakterizuoti Frankfurto filosofijos mokyklą ir dėstyti tokių šios mokyklos atramos stulpų, kaip Horkhaimeris, Adorno ar kiti, požiūrių esmę. Bandant susumuoti bendrą rezultatą: per įžymių mąstytojų nepaliaujamos veiklos dešimtmečius – Vakarų universitetinė profesūra ir jaunimas prasisunkė kairiomis socialistinėmis „neorevoliucionizmo“ pažiūromis.

Buržuazinės valstybės griovimas su jos institutais ir morale – buvo filosofiškai pagrįstas ir morališkai sveikintinas! O kadangi vartotojiškoje visuomenėje neliko proletariato su jo progresyviąja esme – varomąja revoliucijos jėga tapo pažangus jaunimas ir marginalai.

Mes nutrauksime buržuazinį žmogaus žmogumi išnaudojimą ir sukursime laisvų žmonių brolišką sąžiningą bendriją. Tėvų moralė ir kultūra veidmainiška, jų įstatymai smaugia žmogų – o juk visų aukščiausia žmogaus gamtos teisė – malonumai. Malonumas – tai ir yra laimė ir istorijos esmė.

7. Ir 1971 metais išleidžiama epochos knyga, politinės filosofijos biblija – Džono Rolzo „Teisingumo teorija“. Praktinė šio iškentėto veikalo pasekmė, buvo praktinis įdiegimas į smegenis ir į gyvenimą, antrojo teisingumo principo pagal Rolzą, antrąją dalį. O būtent: vertybių perdalinimas valstybėje turi būti atliekamas neturtingųjų naudai, atimant tai iš turtingųjų.

Grubiai išsireiškiant (niekam nekristi ir nesikeikti! ): „iš kiekvieno pagal gabumus – kiekvienam pagal poreikius”. Na, realiose ir proto ribose. Štai tokia vulgariai-komunistinė tezė, su kuria mums plikę praėdė per visuomeninių mokslų pamokas, socialistinėje vidurinėje mokykloje. Bet čia, ji buvo įrėminta su mase mokslinių argumentų ir samprotavimų.

Jūs suprantate: socialiniai santykiai turi būti kaip šeimoje, kur stiprus ir sveikas turi rūpintis silpnais ir neuždirbančiais vaikais, ar ligotais broliais, ir panašiai. Nereikalaujant grąžos – o iš meilės bei žmogiškumo paskatų.

Ir Vakarų intelektualai ėmė gerbti save, už šių požiūrių suvokimą ir praktinį jų pritaikymą. Šventai įtikėję: tai tiesa, išmintinga ir gera.

8. Visokio plauko veltėdžiai ir parazitai užstaugė iš laimės. Jų poreikių patenkinimas dirbančiųjų sąskaita įgavo ne tik teisinę – bet ir moralinės maksimos galią! Nemokami: būstas, išsilavinimas, medicina, talonai maisto prekėms, humanitariniai drabužiai – ir piniginė pašalpa kišenpinigiams! O kokio galo tada dirbti? Priverstiniai darbai – pasibjaurėtino totalitarizmo atgyvena.

Tu dirbi? Tai ir mokėk mokesčius, šunsnuki! O man priklauso pašalpa.

Į asmenybės psichologiją, o bendrai ir į socialinę psichologiją, Rolzo teisingumo Teorija atsižvelgti nepanoro. Ši gundanti palaima pasirodė įgyvendinama esant ypač efektyvios gamybos ir perprodukcijos epochos metu.

Darbininkus ėmė siutas dėl būtinybės išlaikyti įžūlius parazitus. Jiems aiškino, kad tai įstatymas ir kad jie turi būti geresniais ir žmoniškesniais; gėda, ponai dirbantieji! Tai juk jūsų broliai siurbia jūsų syvus.

9. Ir štai 1969-ais, rasinių ir jaunimo neramumų fone, šniokščiant kultūrinei-moralinei-ideologinei Vakarų revoliucijai, Niujorko homoseksualistai savo bare susimušė su policininkais. Ir labai greitai save apiformino kaip marginalus, engiamus ir esančius mažuma pagal seksualinės orientacijos principą. Tai reiškia: užuojautos objektu pažangių pažiūrų žmonėms. Į kovą už lygias teises!

Homoseksualistus istorijos eigoje mušė daug, tik va tos muštynės įvyko pribrendusiu istoriniu momentu. Sodoma ir Gomora prižadėjo Dievui, kad jam tas taip nepraeis!

Homoseksualistų judėjimas, pateiktas kaip engiamos mažumos kova už savo teises, idealiai įsiterpė į kontrkultūrą, į antiburžuazinę kontrmoralę, į kovą už asmenybės teises visiems prieinamiems malonumams ir pagalbą engiamiems, kaip teisingumo principą. „Naujo mąstymo“ apologetams požiūris į homoseksualistus tapo kaip lakmuso popierėlis: tu už laisvę ir žmogaus teises – ar ne!?

Tuo pačiu. 70-aisiais žydrieji kovojo už teisę netarnauti kariuomenėje, 2000-aisiais – atvirkščiai, už teisę tarnauti. ,70-aisiais kovojo apskritai prieš santuoką. Po to – pasiekė vienalytės santuokos įteisinimą. Svarbiausia – jie pasiekė, kad iš pradžių Amerikos psichiatrų asociacija, o po to ir pasaulinė sveikatos organizacija (PSO), po ilgų diskusijų ir balsavimo, su minimalia persvara „už“, išbraukė homoseksualizmą iš psichinių patologijų sąrašo ir pripažino „normos variantu“.

10. Agresyvus feminizmas kovoja prieš bet kokią moters diskriminaciją: už teisę tarnauti kariuomenėje, daryti karjerą, proporcingai atstovauti ir kilnoti štangą.

Propaguojamas savarankiškos moters įvaizdis, gimdančios vieną vaiką link 40 metų. „Child free“ judėjimas patvirtina pilnavertį gyvenimą aplskritai be vaikų.

11. Santuoka jau iš viso nebūtina, tai buržuazinis narvas laisviems žmonėms! Mes gyvename kas su kuo nori ir kiek nori – moralu būtent tai.

Prasideda šeimos irimas, didėja nesantuokinių vaikų skaičius: greitai Skandinavijos šalyse jų bus daugiau nei pusė.

Netekėjusios motinos-vienišės sugyvenimas su savo vaikų tėvu ekonomiškai abiem labiau priimtinas, ypatingai jeigu vienas iš jų ar abu bedarbiai. Tokia valstybinė pašalpų, mokesčių ir lengvatų sistema. Faktiškai: valstybė materialiai skatina šeimos irimą.

12. Ir apskritai – gyvenimas tapo turtingesnis ir lengvesnis, malonumų atsirado daugiau, norisi pagyventi ir sau. Du vaikai šeimoje tampa norma, o dažnai tik vienas.

Gimstamumas staigiai krenta! Europietiškos tautos jau nebeatkuria savęs – jų skaičius mažėja.

PRASIDĖJO IŠMIRIMAS. Be karų, epidemijų, bado. Tiesiog nėra noro gimdyti. (paskutinį kartą taip buvo esant Romos Imperijos nuosmukio ir pabaigos metu). IŠMIRŠTANTI KULTŪRA. Štai prie ko mes priėjome. Su visomis mūsų lygybėmis, laisvėmis, vertybėmis ir principais.

13. Ir lygiagrečiai! Lygiagrečiai! – su visomis tomis lygybės rūšimis! Ir ne paprastai – „pirmiausiai“ lygybės! vyko politinė atgaila.

Nes kiti, mažesni, silpnesni, vargingesni, engiami – pagal teisingumą turėjo teisę į brolišką pagalbą ir stipresniųjų meilę, o ypač tų, kurie anksčiau juos engė. Ir vakarykščiai kolonizatoriai pradėjo rauti nuo savęs plaukus ir paknopstom stengtis padaryti ką nors gero buvusiems kolonizuotiesiems. Ir ėnė juos priimti pas save, apgyvendinti, dalinti jiems pilietybę, viskuo juos aprūpinant. Ir buvo draudžiama prisiminti, kad prieš du šimtus metų beraščiai laukiniai valgė vieni kitus ir savo gentainius pardavinėjo baltiesiems į vergovę, ką ir būtų darę iki šiolei, jeigu ne prakeikti kolonizatoriai…

Viso labo kažkokie trisdešimt metų – ir mieli Afrikos bei kitų Pakistanų su Alžyrais gyventojai pavertė ištisus rajonus ir net miestus į šiukšlynus ir nulipti nuo „gyvenimo dykai“ nesiruošia, terorizuodami netyčia užklydusius „vietinius gyventojus“. Bet! Jiems būtina padėti – jie gi mūsų broliai, nuskriausti likimo!

14. Klaidelės čia dvi. Pirma labai nuodugniai pateikta Ričardo Linno knygoje „Evoliucija. Rasė. Intelektas“. Knygoje gausu siaubingų statistikos lentelių. Su siaubingais duomenimis. Jeigu vidutinis europiečio IQ (intelekto koeficientas), tai yra baltojo – 100, tai Kinija, Japonija, Pietų Korėja – 105, afrikiečiai – 70, arabai ir afroamerikiečiai – 85. Skaičiai paimti kaip vidurkis, knygoje viskas smulkiai suskirstyta pagal šalis, socialines ir amžiaus grupes, su komentarais ir išlygomis.

Po tokios knygos laidos autorių reikia sodinti pagal straipsnį „fašizmas, rasizmas, apgaulė“. Bet bėda kitur. Visa šita išklotinių gausybė – niekieno niekada nebuvo paneigtos. Jų negalima skaityti! Apie jas neleidžiama užsiminti! Kiekvienas, kuris apie jas užsimins – irgi fašistas! Bet štai duomenys nepaneigti…

Pastebėkite: autorius – baltasis, Kiniečiai-japonai-korėjiečiai pas jį protingesni už baltuosius. Ir – jie niekur nekelia socialinių neramumų. Dirba. Nemaištauja. Normalūs žmonės.

…Didelių skaičių lygmenyje – pagal „teisingumo teoriją“ labiau protingi atiduos kažką mažiau protingiems. Visada.
Apie kai kurių etninių mažumų darbo motyvaciją ir etiką, jų darbo santykių psichologiją – mes iš viso patylėsime.

15. Antra klaidelė. Apimti geradariškos saviapgaulės ekstazės, tolerantiški sociologai nusprendė žmones identifikuoti politkorektiškai – išimtinai pagal pilietybę. Valstybėje visi lygūs? – jeigu Amerikoje visi amerikiečiai, tai Anglijoje visi anglai, Prancūzijoje visi prancūzai.

Bet. Žmogus identifikuojamas pagal visą eilę aspektų: lytis, amžius, profesija, pajamos, gyvenama vieta, tautybė, religija, odos spalva, valstybė, kurioje gyvena. Ir. „Didžiosios Britanijos pilietis“ (Lietuvos pilietis)- tai pilietybė.

Pilietybė kaip juridinė samprata. O „anglas“ (lietuvis) – tai priklausomybė tautai: jos kalbai, kultūrai, istorijai, susiliejimui su ja, savęs identifikavime kaip jos pagimdytas ir dalis. Tradicijos, papročiai ir įpročiai – tai tavo, vieninteliai artimi. Pilietybių galima turėti nors penkias – už pinigus ir ryšius. O tauta pas tave tik viena.

„Dominantinė savęs identifikacija“ – įvedžiau aš tokią sampratą. Tai tada, kai „mūsų jorkšyro vaikinai“, susprogdinę Londono metro, buvo ne jūsiškiai! Jie – turėjo jūsų šalies pilietybę. Bet buvo – pirmiausia musulmonais, po to pakistaniečiais, ir tik po to Didžiosios Britanijos piliečiais.

Pakistaniečių musulmonai susprogdino netikėlius kitatikius, tarp kurių jie gyveno. O kokio galo jūs juos įsileidote gyventi ir laikėte juos „savais“. Kvailį ir bažnyčioj muša.

Islamas skelbia visų musulmonų vienybę – priešpastatant „netikėliams“. Islamo santykis į netikėlius labai lankstus ir reikalui prispyrus leidžia viską.

Tu gali alpėti nuo savo kilnumo, laikydamas vargšą islamo migrantą savu broliu (ir alpėja!..). Bet jo broliai – musulmonai, o į santykius su tavimi jis leidžiasi tik savo naudai.

16. Savo politinių fantazijų savitaigoje amerikiečiai ir apskritai Vakarai nusprendė, kad demokratija – pati geriausia politinė visuomenės santvarka. Ir jų pareiga – padėti visiems pasiekti laimės ir gausos, kas įmanoma tik su demokratijos pagalba.

Protingas protingas, bet kvailys, pasakė […].

Kaip nėra vieno geriausio vaisto nuo visų ligų, vieno geriausio maisto nutukusiems ir distrofikams, geriausio namo tropikams ir tundrai – taip nėra ir negali būti vienos geriausios politinės sandaros visoms tautoms, visiems laikams ir visomis sąlygomis. Skirtingos demokratijos, aristokratijos ir autoritarizmo formos gali būti optimalios skirtingomis sąlygomis.

Pastangos įdiegti vakarietišką demokratijos modelį Rusijoje puikiai prisidėjo prie jos nesuvaldomo ir ir dar nebūto išvogimo.

Pastangos įdiegti demokratiją totalitarinėse Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų valstybėse – logiškai ir neišvengiamai privedė prie kruvinos anarchijos. Didesnis blogis. Nes. Tik stiprus ir negailestingas valdytojas galėjo laikyti savo šalies gentis ir tautas taikoje ir paklusnume. Tik ginkluotą ranką virš savęs pripažįsta įvairiataučiai dariniai, kuriems europiečiai, kaip su liniuote atraižė valstybines sienas po Osmanų imperijos sugriovimo ir dekolonizacijos.

Kaip bifšteksas gali nugalabyti distrofiką, kaip atmosferos slėgis gali nužudyti narą – taip demokratija gali pribaigti tautą, esančią gentiniame lygmenyje ir turinčią gentinę sąmonę.

Na ir bėkime. Juo labiau, kad esame kviečiami į Europą.

17. Demokratija Europoje akivaizdžiai pradėjo pūti nuo to momento, kai 1979 metais vengrų prostitutė ir „porno aktorė“ – su skandalingu triumfu buvo renkama į Italijos parlamentą, didžiuodamasi savo profesija (ir liko Italijos politikoje ketvirtį amžiaus).

18. Europa raiškiai neteko orumo nuo 2002 metų, kai palestiniečiai teroristai užėmė Kristaus Gimimo Šventyklą, paimdami vienuolius įkaitais. Daug dienų vyko derybos, išniekinimo klausimas iš viso nebuvo keliamas, nei vienas iš teroristų nenukentėjo – paleido ir net priglaudė Europoje. Įsivaizduokime veidrodinę situaciją – krikščionių teroristai užima mečetę Mekoje. Kiek anti-krikščioniškų pogromų įvykdytų musulmonai, kaip atsaką, visame pasaulyje?

19. Europas savisaugos instinktas pradingo, kai buvo panaikinta mirties bausmė net patiems baisiausiems nusikaltėliams – žudikams gyvybė garantuota jau iš anksto, ką tik jie bepridarytų.

20. Pergalės ryžtas paliko Europą nuo to momento, kai saujelė teroristų išdrįso valstybei pateikti reikalavimus – šantažuodami ją įkaitų gyvybėmis. Vietoj to, kad į atsaką pagrasinti išžudyti teroristų partnerius, draugus, gimines ir artimuosius, kas visuomet – visuomet istorijoje! – garantuodavo reikiamą rezultatą, valstybė gėdingai vizgina uodegą ir vykdo sąlygas, paleisdama jau anksčiau sulaikytus žudikus iš kalėjimo (kuriuos reikėjo nudėti vietoje).

Vietoj to, kad skandintų „somalietiškus piratus“ vietoje – vienas rankinis kulkosvaidis laivui – Vakarai plepa ir išveža juos į „eurokalėjimus“, jei kurį pavyksta sučiupti; o šiaip moka išpirkas.

Vietoj to, kad pasitaikius progai sušaudytų vietoje visus teroristus – ISIS narius, ir mest lauk iš šalies visus, kuriuos spec. tarnybos įtaria terorizmu – intelektualai svarsto, kaip grąžinti mūsų piliečius į visuomenę.

21. Europą paliko protas, kai po sprogimų Londono metro, karalienė Elžbieta pasisakė su pranešimu, kad „teroristams nepavyks priversti mus atsisakyti mūsų vertybių“. Žodį „vertybes“ reikia suprasti kaip pasiruošimą ir toliau priimti, išlaikyti ir saugoti islamistus migrantus, kurie niekina anglus ir ciniškai juos išnaudoja.

Todėl migrantai iš krikščionių jau reikalauja atsisakyti savo vertybių: nešvęsti Kalėdų, nepardavinėti alkoholio ir kiaulienos, nevaikščioti su maudymosi kostiumėliais pliaže ir nesideginti parkuose – ir piktybiškai reikalauja!

22. „Multikultūralizmas“ ir „ksenofobija“ – beraščių idiotų, pripumpuotų gerais ketinimais, išradimas. Šios sąvokos iš principo atmeta sociumą, kaip sistemą – o žmogų kaip organinę sudedamąją sociumo vienyje.

Tai – atkaklus ketinimas suskaldyti ir atskirti sociumą, kur žmonių tarpusavio ryšiai saldžiai suvedami į tarpusavio meilę ir pagalbą. Tai socialinio organizmo neigimas ir mėginimas pakeisti jį hibridu. Sudėti būtybę iš liūto galvos, elnio kojų, dramblio kūno ir povo uodegos. Chimera.

Bet. Sociumas – tai žmonių sistema, kur kiekvienas žino, ko laukti iš kito: kur bendro gyvenimo taisyklės vieningos, tos pačios tradicijos ir įpročiai. Bendras gyvenimas – tai vieningas suvokimas apie šventes ir kasdienybę, imperatyvus ir tabu, kulinariją ir poilsį, drabužius ir humorą: tai vieninga gyvenimo sfera, kur žmogaus nelaukia nemalonūs ir neaiškūs netikėtumai.

Žmogus yra neatskiriama jį supančios aplinkos dalis – materialios ir informacinės, biologinės ir socialinės. Sociumas – tai kultūrinė vienybė. Ir niekaip kitaip.

Kitos kultūrinės grupės, pozicionuotos kaip lygiateisės – neišvengiamai siekia pakeisti šalį atitinkamai pagal savo pažiūras – arba iš viso į ją spjauti ir naudotis jos vertybėmis.
Sujungtos religiniais saitais ir visapusišku palaikymu etninės bendruomenės dažnai terorizuoja „civilizuotą“ krikščioniškają daugumą, kuri jas priglobė.

Svetimas – tai stresinis faktorius, jis verčia įsitempti: reikia išlikti budriam, kad niekas nieko nenuskriaustų, kad neperžengtų raudonos linijos: jūsų ir jų supratimas apie mandagumą ir bailumą, apie gerumą ir silpnumą, leidžiamą ir draudžiamą – dažnai skirtingas.

Tavo tauta, su kuria tu vieningas, apgyvendino ir apgynė šią žemę ir gyvena joje pagal savo taisykles. Ir kai migrantas, neturintis nieko bendra su tavo istorija, nepriimantis tavo tautos pažiūrų ir taisyklių, įtvirtina savo gyvenimą tavo šalyje pagal svetimas jai taisykles – tuo pačiu skelbdamas save lygiateisiu šeimininku, kaip ir tu – tai griauna tautos socialinę esybę, prieštarauja kiekvieno jos nario socialiniam instinktui.

Bet kokia migrantų agresija aborigeno atžvilgiu suvokiama kaip svetimo etnoso agresija tau artimo atžvilgiu – tavo paties žemėje! O eilės tautų, išpažįstančių islamą elgesys, yra ypač agresyvus ir konfliktiškas.

23. Senas klausimas: ar reikalingas pakantumas atžvilgiu to, kuris nepakantus tavo atžvilgiu? Ir iki tam tikro laiko naudojasi tavimi?

Dauguma musulmonų labai rimtai vertina mintį apie įvyksiantį ateityje Pasaulinio Kalifato sukūrimą.

Jau eilėje Europos miestų – įskaitant milijoninį Birmingemą – musulmonų mokinių daugiau, nei vietinių. Dar dešimt-penkiolika metų – ir musulmonų dauguma įkurs šariato zonas. Ir tai bus atpildas!

Jie jums parodys gėjų paradus, įžeidžiančius jų jausmus! Jūs pas juos striksėsite pirm savo užpakalių! Džiaukitės, jei namuose po paklode dar gyvi būsite.

Jie jums parodys feminizmą, „child free“ ir su šortais viešumoje! Sijonas iki žemės, ištekėti – ir tylėti, kol vyras nepaklausė!

Jie jums parodys rokerius su nusmukusiomis kelnėmis! Va čia nupjaus – tikrai daugiau niekas neataugs!

Jie jums parodys laisvą seksą, greitą ir saugų! Pasirinkimas bus – užmėtyti akmenimis arba parduoti į bordelį.

Pas Alachą nėra mažumų ir daugumų – visi gyvena pagal priesakus Jo, atvertus mums Pranašo (te šventas bus vardas JO!) – arba iš viso neturite teisės gyventi.

O kol kas – mes gyvename jūsų namuose ir valgome jūsų duoną: dirbkite mums, netikėliai.

24. Jie važiuoja į Europą – po jų lieka apdergtos aikštės ir sulaužyti vagonai: juos maitino ir vežė veltui.

Dauguma – tvirti, sveiki vyrukai. Jų skaičių galima padauginti iš dešimties. Jie gaus leidimą gyventi, pasikvies pas save tėvus ir brolius, ves ir prigimdys vaikų.

Štai taip atgimsta sena daina: „drebėkite, susenę kaulai!“.

25. Migrantas dergia šeimininkui ant galvos lygiai tiek, kiek tas šeimininkas jam tą leidžia. Šiuolaikinis tolerantiškas europietis bijo duoti pastabą migrantui, bijo nors kažkiek užgauti svečią – kitatikį – tai pats ir kaltas, kai tampa niekinamas ir terorizuojamas.

Ne migrantai pribaigs Europą. EUROPĄ PRIBAIGS „EUROPIETIŠKOS VERTYBĖS“. Jos panašios į narkotikų perdozavimą, kai kaifo perteklius įtraukia organizmą į saldų mirties miegą.

26. Išeitis ne tik griežtai laikantis kvotų ir uždraudžiant nelegalią migraciją. Tik griežta atvykėlių asimiliacija gali apsaugoti mūsų pasaulį. Pakantumas priimtinas tik tuomet, kai atvažiuojantieji nepavaduoja tavęs .

27. Priėmus dešimt milijonų europiečių-krikščionių migrantų – šiuolaikinei Europai iš viso nekiltų jokių problemų, tai būtų tik buitinis ir laikinas klausimas.

Europos politikai pakaitomis su geranoriško kvailumo ir veidmainiškumo mišiniu nenori pripažinti, kad problema – būtent svetimoje ir agresyvioje tapatybėje.

Prometėjus sustambėjo ir tapo geras tiek, kad nusprendė maitinti savo kepenimis visus maitvanagius, o jie su pasitenkinimu laukia skaičiuodami, kiek ilgai jiems užteks viso kūno.

28. Kai savisaugą pradedama vadinti fašizmu – vadinasi valdžioje vilkai avies kailyje. Jų kalbos, kaip avies – o mirties dantys neišvengiamai vis labiau artėja.

Fašizmas pasikeitė į stebėtiną antifašizmo formą. Jeigu fašizmas siekė išnaikinti kitas tautas – tai šiuolaikinis antifašizmas siekia sunaikinti savo nuosavą tautą, tame tarpe ir su svetimų pagalba.

Jeigu fašizmas sprendė savo uždavinius ginklu ir krauju – tai šiuolaikinis antifašizmas (neo-antifašizmas) sprendžia savo uždavinius glamonėmis ir šokoladu.

Bet rezultatas pasiekiamas mirtinas! Metodo efektyvumas sužavėtų fašizmo tėvus! Minkštai ir tikslingai malšinant pasipriešinimą įskaitant ir bet kokį kitokio pobūdžio mąstymą, neo-antifašizmas vykdo savo tautos genocidą – aiškindamas tautai, kad tame jos laimė ir laisvė. Tauta nyksta fiziškai – skambant laisvės ir žmogaus teisių himnui. Jėzuitų ordino įkūrėjas mirtų iš pavydo.

29. Taigi. Reikalas ne migrantų jėgoje – o Europos įsikalbėtame bejėgiškume. Jėgos kiek tik nori – o dvasios, valios, aistros – nėra.

Iškovojusi viešpatavimą kontrkultūra – tik išankstinis civilizacijos griūties atspindys (taip buvo visais laikais).

Šiuolaikinės moralės žlugimas – tai idėjinis civilizacijos suirimas, po kurio greitai ir neišvengiamai paseks realus subyrėjimas, politinis-ekonominis (ir taip buvo visais laikais).

Ir, kai Europa verčia save, verčia savo tautas, visais būdais malšindama savisaugos instinktą, kur jis dar yra, pakeičiant save migrantais – atleidžiant jiems chamiškumą, agresyvumą, įžūlumą, nedrįstant užgauti jų išvešėjusios savimeilės, suteikiant dėmesį į jų interesus, pamirštant savus piliečius – piliečius ne pagal pasą, o pagal gyvenseną, kultūrą, likimą – tai tik mirties šauksmo įkūnijimas, trauka į savižudybę.

Kultūros, moralės, šeimos griovimas, parazitų skatinimas, iškrypimų prilyginimas normai, asmeninės sėkmės ir malonumų absoliutizavimas pirmiausia – ir kaip rezultatas fizinis susinaikinimas – dėl viso to musulmonų visuomenė bendrai paėmus ir musulmonų migrantai atskirai, nei kiek dėl to nekalti.

30. Kas tvirtai nutarė numirti– tam niekuo nepadėsi.

Mes mylime ir gerbiame ne šiuolaikinius europietiškus impotentus išsigimėlius – bet jų didžius protėvius, sukūrusius pačią puikiąusią, galingą ir didingą civilizaciją žmonijos istorijoje.

Artimiausi metai pateiks galutinį rezultatą: nugaiš Europa su savo išsigimusia samprata apie pasaulį, kurį ji vadina „europietiškomis vertybėmis“ ir taps musulmoniška – ar dar ras savyje jėgų pasiųsti šiuos kliedesius kur toliau.

O kol kas – musulmonų pabėgėliai važiuoja jos pribaigti.

parengė: Remigijus Sinkevičius