infa.lt

Neseniai Lietuvos prezidento, Gitano Nausėdos patarėjas pranešė, kad Rusija sutiko apsikeisti šnipais „dviem už tris, nes norėjo užtikrinti savo agentų, sulaikytų Lietuvos žvalgybos, išlaisvinimą, rašo polskieradio24.pl portalas.

Nikolajus Filipčenko, vienas iš pakeistų rusų, buvo FSB karininkas, turintis papulkininkio laipsnį. Kaip rašo žiniasklaida, jis stengėsi gauti prieigą prie tarnybos, kuri saugo svarbiausius politikus, kad sudėliotų „blakes“ reikalingose vietose. Tuo tikslu jis bandė užverbuoti prezidento saugumo pareigūnus.

Sergejus Moiseenko, savo ruožtu, domėjosi NATO misija patruliuojant Baltijos šalių oro erdvę, perduodavo informaciją apie Lietuvos kariuomenės dalyvavimą operacijose Afganistane ir atskirų padalinių dislokacijos vietas, taip pat apie tai, kaip Lietuva naudojasi nepilotuojamais orlaiviais. Rusai buvo nuteisti atitinkamai 10,5 ir 10 metų kalėjimo.

Lietuvos prezidento patarėjas Vytautas Jonas Žukas pažymėjo, kad Lietuvos piliečiai Rusijoje buvo sulaikyti ir nuteisti vėliau nei Rusijos piliečiai Lietuvoje. Jo manymu, Maskva tai padarė norėdama gautų žmones, kuriuos būtų galima apkeisti į savo darbuotojus.

Šnipų mainai vyko praėjusią savaitę, vėliau ėmė atsirasti papildoma informacija šia tema. Rusai paleido lietuvį Aristidą Tamošaitį, Eugenijų Mataitį (turintį Rusijos ir Lietuvos pilietybes), taip pat Norvegijos pilietį Frode Berg, kurį rusai apkaltino bandant išgauti informaciją apie Rusijos branduolinius povandeninius laivus.

Pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto darbuotoju Nerijumi Maliukevičiumi.

„Polskie Radio“: Kaip jūs vertinate šnipų mainus tarp Lietuvos, Norvegijos ir Rusijos? Ar jūs vertinate šį įvykį Baltijos regiono saugumo kontekste, ar, jūsų nuomone, čia svarbesni kiti aspektai?

Nerijus Maliukevičius: Nuo tam tikro momento jau buvo galima daryti prielaidas, kad mainai įvyks. Rusijos kaliniai keletą metų buvo Lietuvos kalėjimuose. Savo ruožtu pas rusai buvo lietuviai. Tačiau visos operacijos sudėtingumas buvo beprecedentis: tai nebuvo tik mainai tarp Lietuvos ir Rusijos, joje dalyvavo ir Norvegijos pilietis.

Matome, kad NATO narės sugeba padėti viena kitai, bendradarbiauti. Incidentas taip pat rodo aukštą žvalgybos aktyvumo lygį šiame regione.

– Ar svarbus pats mainų momentas? Ar tai galėjo nutikti kitu metu?
– Padėtis neatrodo tokia, kokia buvo keičiantis kaliniams tarp Rusijos ir Ukrainos, kai jie kalbėjo apie politikos sušvelninimą Maskvos atžvilgiu. Čia nematau politinio konteksto. Tokios operacijos buvo vykdomos šaltojo karo metu tarp vakarų ir rytų blokų šalių. Prisimename, kad Vokietijoje buvo vadinamasis šnipų tiltas – Glienicke tiltas.

Dabar, kaip bebūtų paradoksalu, mes vėl tam tikru mastu, bent jau žvalgybos ir šnipinėjimo pasaulyje, atsidūrėme Šaltojo karo realijose. Tuos pačius mainus, kurie anksčiau vyko kažkur Rytų ir Vakarų Berlyno pasienyje, mes dabar matėme Rusijos ir Baltijos šalių pasienyje.

Esti Kohver (Eston Kohver) istorija, kurį rusai pagrobė pasienio zonoje, o paskui 2015 metais apkeitė į Rusijos pilietį Rusijos ir Estijos pasienyje, sulaukė didelio rezonanso.

Dabar mainų operacija,, kaip pranešama, buvo vykdoma Rusijos ir Lietuvos pasienyje. Tai iliustruoja, jog kalbant apie žvalgybos sritis, esame naujo šaltojo karo realijose.

– Ką manote apie rusų žvalgybos veiklą Baltijos regione. Ten auga karinė veikla, ar tas pats vyksta žvalgybos srityje?

– Matome, kad Kremlius daugiausia dėmesio skyrė žvalgybos potencialo kaupimui regione: jis investuoja į technines priemones, taip pat į žmones.

Pažvelgę į šių dviejų Rusijos agentų istoriją, jų interesų sritį, galite suprasti, kas pirmiausia domina Kremlių. Vienas iš FSB pareigūnų bandė gauti informaciją, pasiklausant Lietuvos politinių lyderių, Lietuvos prezidento pokalbių.

Antrasis domėjosi NATO misija saugant Baltijos šalių oro erdvę ir rinko informaciją apie Lietuvos karinį potencialą.

Būtent į šias sritis Rusijos karinė ir užsienio žvalgyba sutelkia savo dėmesį. Tai buvo sudėtinga operacija.

Svarbu, kad ji sėkmingai baigėsi. Tai parodo, kaip glaudžiai bendradarbiauja Aljanso nariai: jie atsižvelgia į sąjungininkų interesus, padeda vieni kitiems tokio pobūdžio mainuose, kaip tai darė Lietuva ir Norvegija.