infa.lt

letemps.ch

O ką, jei prancūzų vyriausybei rytoj teks siųsti kariuomenę siekiant iškeldinti tūkstančius praradusių viltį patekti į Angliją migrantų, kurie šiandien gyvena Kalė „džiunglėse“.

Jeigu tektų spręsti pagal kasnakt (beveik) vykstančių susidūrimų faktus tarp teisėsaugos pajėgų ir žmonių grupių, bandančių jėga prasibrauti į krovininių automobilių, vykstančių į Duvrą ir Folkstouną krovimo zonas, tokio baisaus scenarijaus pilnai atmesti negalima.

Nežiūrint į pastiprinimą ir ašarines dujas, policininkams tampa vis sunkiau kontroliuoti įėjimus ir išėjimus šiose lūšnynuose, kurie pasklido nusėtose šiukšlėmis smėlio kopose priešais jūrą. Nuo 4500 iki 6000 žmonių gyvena ten baisiausiomis Europoje antisanitarijos sąlygomis ir be stogo virš galvos. Nuo darganos jie gelbėjasi po brezento ir plastikinių paketu dangalais, kuriuos kiaurai perpučia Šiaurės jūros vėjai. Priėjo iki to, jog lapkričio 2 dieną, teismas, į kurį kreipėsi eilė labdaringų organizacijų, įpareigojo prancūzų valstybę įvykdyti bent minimumą darbų, reikalingų tam, jog gyvenimas „džiunglėse“ taptų žmoniškesnis.

Dabar, kai Europos vadovybė susirinko Maltoje aptarti migrantų paskirstymo klausimus, Kalė iliustruoja blogiausią scenarijų: neteisinė zona, į kurią vietos valdžia pernelyg ilgai užmerkdavo akis tikėdamasi, jog apverktinos gyvenimo sąlygos išgąsdins naujus migrantus. Tačiau dabar situacija paaštrėjo tiek, jog niekas jau nebepajėgia pasiūlyti sprendimo.

Kai mes praleidome ten vieną naktį rugsėjo mėnesį, stovėję A16 plente policininkai prisipažino, jog jie „daugiau nebeturi priemonių tam, kad įsikišti“. Jie turėjo omenyje gaujas sudarytas iš jaunų žmonių (afganų, sudaniečių, eritrėjiečių, efiopų, irakiečių), susiburiančių į klanus ir nesiruošiančių sėdėti sudėjus rankas.

Praėjus dviem mėnesiams, nežiūrint į naujieną apie greitą naujo centro skirto 1500 žmonių atidarymą ir migrantų pervežimą į pasiruošusius juos priimti prancūzų municipalitetus, situacija tik pablogėjo. Kalė rajone oficialiai budi 1800 prancūzų policininkų. Šis, atrodytų didelis skaičius iš tiesų ne toks ir didelis, turint omenyje pareigūnų pasiskirstymą ir kintantį grafiką.

Artėjanti žiema, regioninių rinkimų kampanija prieš gruodžio 6 ir 13 rinkimus (joje aiškiai dominuoja Nacionalinis frontas ir Marin Le Pen) ir fizinių barjerų sustiprinimas (tinklai, sienos, užtvaros su įtampa) uostų prieigose ir Eurotunelyje, pavojingai pakėlė įtampos laipsnį.

„Kiekvieną kartą, kai kuris nors politikas kviečia išsiųsti sau ekonominius migrantus iš „džiunglių“, tai neišvengiamai veda link nemalonumų“, – pasakoja „Gydytojų be sienų“ darbuotojas. Jis jau pavargo nuo to, kai praktiškai visi kandidatai, net kairieji, žada iškeldinti didžiąją daugumą nelegalų. Tačiau tai aklavietė. Tarp stovyklos gyventojų tik nedaugelis gali pretenduoti į pabėgėlio statusą. Tai yra, žvelgiant teoriškai, išsiųsti galima praktiškai visus. Tačiau kaip ir kur? Ir kaip numaldyti aplinkinių namų gyventojų pyktį, gyventojų, kurie tapo šios nekontroliuojamos žmonių masės susikaupimo priverstinėmis aukomis?

Dar viena nerimą kelianti „džiunglių“ savybė, apie kurią pamiršta prancūzų spauda – tai jų ribų nebuvimas. Tai bendruomenių konfliktų, reketo, prievartos, o taip pat iliuzinių vilčių, kurias pakursto neaiškios labdaringos organizacijos, priežastis.

Jeigu atmestume dieninį „Žiulio Ferri“ centrą (vietos ten skirstomos vaikams ir moterims), į Kalė stovyklą jau ne pirmas mėnuo gali laisvai patekti bet kas. Neretai nakčiai ten apsistoja automobiliai su angliškais numeriais: oficialiai jie teikia pagalbą ir dalija drabužius.

Keletas šeimų atidarė ištisą parą veikiančias parduotuves. Sklinda patys įvairiausi gandai. Neviltis nuodija viską. O prancūzų VRM viltys nepasiteisino: kuo mažiau galimybių patekti į Angliją (būtent ten nori patekti dauguma migrantų), tuo darosi sudėtingiau sulaikyti „džiunglių“ gyventojus.