infa.lt

theamericanconservative.com

„Nejaugi geri laikai baigėsi visiems laikams?“ – 1982 metais guodėsi Merle Haggard savo dainoje.

Pasirodė, jog ne visiems laikams. Iš tiesų, tuo momentu jie jau grįžinėjo – artimiausioje ateityje mūsų jau laukė reiganomika, amerikietiškos dvasios sugrįžimas ir šaltojo karo, nuodijusio mūsų gyvenimus, pabaiga. Tačiau, kas benugalėtų dabar rinkimuose, – demografinės ir ekonominės realijos nesuteikia mums pagrindo optimizmui, teigia straipsnio, paskelbto „American Conservative” portale autorius Patrick Buchanan.

Tarpe tarp 1946 iki 1964 metų gimė 79 milijonai amerikiečių. Tai buvo pati didžiausia, labiausiai išsilavinusi ir sėkmingiausia karta Amerikos istorijoje. Billas Klintonas ir Džordžas Bušas-jaunesnysis, gimę 1946 metais priskiriami jos pirmajai bangai.

Kame gi problema? Įsivaizduokite sau, jog 75 milijonai iš tų 79 išgyvens iki 66 metų amžiaus. Tai reiškia, jog nuo 2030-ųjų į pensiją kasmet bus išleidžiami beveik 4 milijonai „bumerių“. Tai yra, sekančių 18 metų eigoje 11 tūkstančių naujų pensininkų iš šios kartos galės pretenduoti į Medicare programos ir socialinės rūpybos programas.

Pridėkite prie to imigrantus iš tos pačios amžiaus kategorijos, ir turėkite omenyje, jog „bumeriai“ gyvena ilgiau, nei „Didžioji karta“ ir „Tylioji karta“, ir mes gausime greitą bei neišvengiamą išlaidų stambioms socialinėms programoms augimą.

Kad aprūpinti pensininkus žadėtomis medicininėmis garantijomis, teks mažinti išmokas ir lengvatas, ir didinti mokesčius. Prie viso to, mes jau ketvirtą kartą iš eilės susiduriame su savo beveik keturių trilijonų biudžeto deficitų, lygiu daugiau nei 1 trilijonu dolerių. Subalansuoti tokį biudžetą be gynybos ir socialinių programų išlaidų mažinimo nepavyks.

Visur – Kalifornijoje, Viskonsine, Niujorke – mes matome tą patį procesą valstijų lygmenyje. Valdžia įšaldo atlyginimus, mažina pensijas, atšaukia projektus. Kalifornija ir Ilinojus balansuoja ant defolto slenksčio ribos. Tokie miestai kaip Detroitas, Birmingemas, Stoktonas ir San Bernardinas, šį slenkstį jau peržengė.

Jeigu kalbėsime apie nacionalinę gynybą, tai kyla natūralus klausimas – kiek ilgai mes sau leisime švaistyti jai daugiau pinigų, nei visas sekantis dešimtukas šalių kartu paėmus? Ir kaip ilgai mes sugebėsime tęsti daugybės šalių gynybą, esančių pusės pasaulio atstumu nuo mūsų? Kiek dar karų, kainuojančių trilijonus dolerių, panašių į Irako ir Afganistano, mes dar galėsime kariauti už skolintus pinigus?, – klausia straipsnio autorius.

Dar daugiau, didelių nacionalinių projektų epocha mums jau yra pasibaigusi.

Franklinas Ruzveltas turėjo Naują kursą ir Antrąjį pasaulinį karą, Eizenhaueris – kelių statybą, Kenedis – kosminę programą, Lindonas Džonsonas – „Didžią visuomenę“, Reiganas – mokesčių mažinimą ir ginkluotų pajėgų didinimą, Obama – Obamacare. Tačiau mes daugiau nebeturime pinigų tokiems dalykams. Iki paties horizonto tvyro vien skolos ir deficitai.

Europa jau yra ten, kur mes (amerikiečiai) dar tik einame. Senojo Pasaulio pietuose – Ispanijoje, Italijoje ir Graikijoje – ekonomikos politika ima kelti grėsmę visuomeninei tvarkai. Europos šiaurės šalys, savo ruožtu, daugiau nebenori mokėti už svetimas socialines garantijas, teigia Patrickas Buchanan’as.

Įvairių lygmenų valdžia Jungtinėse Valstijose išleidžia 40% nuo BVP, tuomet, kai mokesčių daliai tenka viso 30%. Tai reiškia, jog būtina didinti mokesčius ir mažinti valstybės išlaidas. Vienintelė alternatyva tam – panaikinti skolą, nuvertinus dolerį, kuriuo ji nominuota, su FRS pagalba organizavus didžiulę infliaciją.

„Tačiau apiplėšti savo kreditorius galima tik vieną kartą. Po to daugiau niekas nebeduos tau skolon“, – reziumuoja autorius.

Egzistuoja ir dar viena aplinkybė, apie kurią retai kalbama. Darbuotojai ateinantys pakeisti „bumerių“, didele dalimi priklauso mažumoms. Juodaodžiai ir lotynų amerikiečiai dabar sudaro 30% gyventojų skaičiaus ir ši dalis toliau greitai didėja.

Daugelyje miestų šių dviejų mažumų atstovų, nebaigusių mokyklų, dalis artėja prie 50%, o pas daugelį tų, kurie vis tik baigia, matematikos, skaitymo ir natūraliųjų mokslų žinių dalis išlieka septintos, aštuntos ar devintos klasės lygmenyje. Ar gali jie jie į dabartinę ekonomiką įdėti tokį patį indėlį, kaip „bumeriai“ stojamuosiuose 1960 ir 1970 metų testuose parodę vos ne geriausius rezultatus šalies istorijoje? Globalioje perspektyvoje mūsų akademiniai rodikliai rieda link Trečiojo pasaulio lygmens.

Dabar visi kalba apie tai, kaip padidinti testų rezultatus. Tačiau, nežiūrint į rekordines ir toliau augančias investicijas į švietimą, skaičiuojant kiekvienam besimokančiam, niekas kol kas nežino, kaip to pasiekti.

Be to, bumeriai pagrindinai gimdavo šeimose, kuriose tėvas ir motina gyveno santuokoje ir kartu, – lotynų amerikiečių erdvėje nesantuokinio gimstamumo koeficiantas sudaro 53%, o juodaodžių amerikiečių – 73%.

Tarp baltaodžių skurdžių ir darbininkų šis rodiklis dabar pasiekė 40% – tai yra, beveik dvigubai viršijo juodosios Amerikos lygmenį buvusį 1965 metais, kuriais Pat Moinyhan publikavo savo ataskaitą apie juodaodžių šeimos krizę.

Prie viso to, tarp nesantuokinio gimstamumo ir narkotikų vartojimo, mokyklos nelankymo, nusikalstamumo ir patekimo į kalėjimą koeficientų egzistuoja akivaizdi koreliacija.

Kai kuriuos iš mūsų dažnai kaltina tuo, jog mes, kaip piemenėlis iš pasakos, visą laiką šaukiame: „Vilkai, vilkai!“ Tačiau nereikėtų pamiršti, jog kartą vilkai atėjo iš tiesų.

Patrick Buchanan – knygos „Didysis sugrįžimas: kaip Ričardas Niksonas pakilo po pralaimėjimo ir sukūrė naują daugumą“ (The Greatest Comeback: How Richard Nixon Rose From Defeat to Create the New Majority) – autorius.