infa.lt

Citata iš Alan Watts kalbos:“gyvename ne pagal paradigmą, jog obuolys yra ne tik obels dalis, bet ir jos simptomas ( sergančios obels sergantys obuoliai)… Gyvename, tikėdami, jog obelis yra ideali, tik obuoliai suprastėjo, netikę pasitaikė, kaip koks prakeikimas“ – t.y. kad čia žmonės tik tokie blogi, pasaulis pats – gamta, Žemė, Visata – tobulas, idealus ir geras, o jei dar žmones išnaikinti, tai rojus jau kaip ir grįžtų į mūsų gyventas platumas…

Pagaunami, kaip visada, čia esame iš dvejų pusių. Įsivaizduokit akimirkai, koks siaubas, jeigu ne žmonės pasaulį tokiu baisiu padarę, bet pasaulis toks baisus yra, ar tokiu tapęs, ir todėl mus, žmones, tokius vis ir veda, derlių po derliaus… Tada dingsta bet kokia viltis ir lieka tik numirti?… Jau nekalbant apie tokią hipotezę, kad gal žmonės dar ir visai nieko būtų, jei tokioj prakeiktoj vietoj kaip šitas pasaulis, nebūtų gimę… Šita teorija jau ir visai nepopuliari.

O tuo tarpu žmonės, kuriems įteigta, jog sugadintas pasaulio stovis ( ypač gamtos, aplinkos, klimato ir pan.) yra jų kaltė, tą kaltę pasąmonėje visą laiką ir nešiojasi. Kiekvienas psichoterapeutas pasakys, jog to išdava bus – žmogus nesigins skriaudžiamas, nesipriešins puolamas, nes tikės, jog tai jo užtarnautas likimas, jis yra nusikaltęs, jį turima teisę bausti.

Ne visai tas pats, bet panašu yra „išmokto, nusižiūrėto , į galvą įkalto neįgalumo sindromas“.

Vaikai paprastai gimsta ir auga, nesijausdami nei maži, nei menki, nei bejėgiai. Priešingai, jie jaučia, jog gali viską – tapti kosmonautu, čempionu, išradėju, genijumi… Tik suaugusieji su juo elgiasi, kaip su nieko negalinčiu ir bejėgiu: visiškos laisvės jausmas vaikystėje įgauna bejėgiškumo pavadinimą… Kaip tada jautiesi, kai esi laisvas, jei laisvė nelaisve vadinasi?

Daug filosofų, tarp jų ir F.Nyčė ir M.Heidegeris, tvirtino: laisvė yra žmogaus buvimas pasaulyje. Kokiu būdu pasaulyje esame? – esame būdami laisvi, savo laisve jame būname… Laisvės nepajutę, laisvai jame nejudėję, nekūrę mirštame, taip ir negyvenę, pasaulyje iš tikro ir nebuvę.

Vaikystės visagališkumo jausmą jau minėjom – jei pavyksta su juo ir išaugti, toks žmogus žino, jog jis yra, yra vertingas, geras, todėl rezultate, reikšdamas savą laisvę – kadangi turi daugybę neigimais neblokuotos energijos – bet jis ją dar reiškia ir moraliai – jis savaime nedaro, ką darytų blogas žmogus. Nes jis yra geras ir tokiu yra motyvuotas išlikti.

Tokių tiesiai išaugusių laisvų žmonių, kuriančių gyvenimą, ateitį ten, kur jie eina ir viskuo, ką jie daro, yra labai reta.

Nors, laisvė yra nesunaikinama, kol žmonės Žemėje neišnaikinti, bet ją galima iškreipti, kanalizuoti ne ta vaga.

Kas dažniausiai ir padaroma: jei vaikas išauginamas, jam įteigus, jog jis yra blogas – o tai padaryti labai lengva, smerkiant ne vieną ar kitą vaiko poelgį, bet patį vaiką ( ne „blogai, kad sudaužei vazą“, bet „pažiūrėk, sudaužei vazą, koks tu blogas vaikas…neklausai, nenusėdi vietoj, viską gadini, mamai darai rūpesčius…“). Tai tokiais užauga daugiausia žmonių, jaučiantys, kad jie turi patys sulaikyti, suvaržyti, sukontroliuoti save, nes kitaip pridarys blogų dalykų, rūpesčių, žalos… O jie jau ir taip blogi. Todėl reikia viską daryti pagal įstatymus ir nurodymus, pagal taisykles, leisti atsakomybę prisiimti kitiems, sekti paskui tuos, kurie žino geriau.

O jei vaikas užauga tikrai blogų tėvų rankose, tai tie ne tik visą savą blogį ant vaiko suprojektuoja, jį keikdami, mušdami ir bausdami, bet ir įteigia, jog jis pats dėl viso šito kaltas, nes jis toks blogas, kad viso šito ir nusipelnė. Vaikas užauga, žinodamas esąs beviltiškas.

Jis ne tik pats nesistengia kažkiek kontroliuoti savo elgesio moraline prasme, bet netgi tiesiog leidžia tam visam blogiui, kurį savyje yra įtikintas, kad turi, laisvai ir skleistis( o dar ir įniršis dėl tokios vaikystės prisideda) – nepopuliaru apie tai kalbėti, bet tokios rūšies vaikai gali ramiai vogti, kankinti, žudyti, tiek gyvūnus, tiek vienmečius, tiek suaugusius ar senus žmones… Ir kalbėti apie tai gali nei nemirkteldami.

Tiesiog, jie yra laisvi nuo moralės ( ji juose nesusiformavo) ir ta laisve naudojasi, kaip žmogui yra normalu naudotis laisve.

Gal dabar matosi bent kiek aiškiau, kas žmonijos ateitį kuria daugiausiai, kai tokią laisvę iš prigimties tikrai turime visi.

***

Prieš kelias dienas buvo Sylvijos Plath gimtadienis, vėl ji šypsojosi iš nuotraukų, jauna ir graži… Bet niekas niekam nepasivargino paaiškinti, tai kodėl tada jinai nusižudė? Ir tada lieka ir jos gyvenimas, ir per ankstyva mirtis kaip ir perniek, jei niekas iš to nieko nepradeda geriau suprasti ir nepasimoko… O pasakyti buvo galima štai ką:

Sociologė ir psichoanalistė Nancy Chodorow yra rašiusi, jog yra tokia mamų rūšis, kurios dukrai vaikystėje nesuteikia reikiamo saugumo ir stabilumo jausmo, būdamos šaltos ir per atstumą jų atžvilgiu, o dukroms užaugus, situacija tampa atvirkštinė, motina dukrai neleidžia atsiskirti ir individualizuotis gyvenime… Tada jos ima dukras naudoti kaip narcizistinį savęs pačios prailginimą, perkeldamos į jas savo jausmus, svajones ir net kūno pojūčius. Kaip kokiame tai psichotiniame „tu esi aš, aš esu tu“ žaidime…“

Kai vaikas – dukra – šitaip užauga, be perstojo laikoma kito asmens – mamos – psichinėje priklausomybėje, tai jai ir toliau gyvenime reikia kito žmogaus šalia, nes tik jame matydama savo atspindį, kaip veidrodyje, ji gali tikrai žinoti, kad egzistuoja… Jai pačiai jos nebelieka, kai ji nemato savo atspindžio šalimais esančiame ir jos gyvenimą aktyviai formuojančiame žmoguje. Tokiu atveju nepaprastai sunku yra išgyventi , likus vienai, atrodo, geriau su bet kuo, kad tik ne vienai – trūksta saviorganizacijos mechanizmų asmenybėje, ji nesusiformavus, neatsiskyrus, kaip individas…

Mama Silvijos niekada negyrė už tai, ką ji pasiekė, kas tai bebūtų… Mama girdavo patį pasiekimo faktą – logiška, nes vaikas, kuris siekia pagyrimo, pripažinimo, gero žodžio, liks su tavimi, kol jo negaus.

Todėl, jei negaus niekada, tai liks su mama visada. Ką ir norėta pasiekti… Nes turbūt baisiausia tokiai motinai yra galimybė, kad ją vaikas „paliks“, užaugęs, nueis gyventi savą gyvenimą. Ir tada ji liks galutinai viena. Netgi jau be savo gyvenimo…Tokia mama dukrą paleidžia tik ištekėti. Mieliausiai už tokio paties žmogaus, kaip ir ji pati – į patikimas rankas atiduoda, taip sakant. Ir tada prasideda viskas iš pradžių, antru ratu…

Tiesa sakant, Sylvijos Plath problematika buvo dar sudėtingesnė, bet liekant prie vaikų užauginimo temos, kiek tėvų nori vaikų ne sau patiems, kad turėti ką mylėti, ką auklėti, kuo didžiuotis ar kas juos senatvėje kad žiūrėtų, bet dėl paties vaiko? Dėl to, kad nori naują žmogų į pasaulį atvesti, kad smalsu, koks jis bus, kuo taps? Kad bus gera ant širdies, jį link to tapimo savimi gyvenime palydėjus?… Vienetai, toks būtų atsakymas. O gal ir iš viso, tokių tėvų nėra.

Ar tai ne paaiškintų, kodėl tokių nelaisvų žmonių visuomenė esam? Kodėl daugų daugiausia galim pasakyti, ko gyvenime nenorim, nuo ko pabėgtume, jei galėtume… Bet bėgtume link ko? Kokia tada būtų mums tinkama ateitis ar situacija, jeigu dažnas be save ribojančių, slegiančių, žeidžiančių aplinkybių, prie kurių prisitaikė, augdamas, jaučiasi niekas? Tuščia vieta, erdvė be tikslo, vertės ir prasmės?

Apie Aną Kareniną D.Bykovas kalbėdamas sakė, jog „pabėgti tai ne problema. Pabėgti tai mes pabėgsim… Tik kas toliau? Kaip, dėl ko gyventi toliau?“ – beprasmybė žmogų užmuša greičiau, nei laimės nebuvimas.

V.Franklis yra ne tik sakęs, jis visą savo teoriją yra sukūręs tuo pagrindu, jog žmogus gali pakęsti bet ką, jei tik žino, dėl ko, jei ne tik mato tame prasmę, bet ir tiki ja, laiko ją vertinga… Ir nuleidžia rankas, kai pasijunta „dalyvaujantis pjesėje, parašytoje idiotų.“ – O kol kas gyvename visuomenėje, kur siekiama tikslų visą laiką, jie užsibrėžiami ir pasiekiami… na ir kas?

Ką pasiekti tikslai tenkina, jei už jų nestovi prasmė?

***

Bet kuris išmintingas žmogus pasakys, siekiant vieno ar kito tikslo, visada reikia visada taikytis aukščiau. Tada viskas gal ir nepavyks, tačiau tai, ko norėjai, bus tikrai tavo. V.Sundakovas mėgsta sakyti „ne namą statyk, jei neturi kur gyventi, ne kaip nuomą sumokėsi rūpinkis. Statyk visą miestą… O tame mieste vieta tau tai jau visada atsiras“. Psichoterapeutai netgi formulę išvedė šitam tikslui: nori n, tai siek n+1

V.Kovaliovas išvardina visą sąrašą: jei norima išgyventi, reikia siekti saugumo; kai ieškoma saugumo – reikia siekti užmegzti soc.ryšius, siekti meilės… Ieškant meilės, svarbiau yra turėti už ką gerbti save -pagarba, vėlgi, galima, kai žmogus siekia išreikšti save ir tai jam pavyksta… Vadinasi augi, vystaisi.

Peraugi pats save – transcendencija – ką ir norėta pasiekti.

Pas daug ką iš mūsų šita grandinė vaikystėje aktyvuojama per anksti, išsirutulioja labai greitai – pvz, kai tėvai neturi kantrybės užsiimti su vaiku, neturi jam laiko, vis sako,“ daryk pats, suprask pats, pasirūpink pats“… Kitais žodžiais tariant, užauk greičiau, kad su tavimi būtų kuo mažiau vargo… Tai vaikas ir užauga. vysto socialinius kontaktus už šeimos ribų, ima reikšti save, reikalauti būti gerbiamas kaip žmogus. Ir tada prasideda konfliktai su tais pačiais tėvais, kurie norėjo kuo greičiau pabaigti vargą vaiką auginant, bet paleisti jo į gyvenimą irgi nesiruošia: jis turi tvarkytis pats su savimi kaip suaugęs, bet likti jų vaikas.

Tai gerai, jei tai jau būna vaiko paauglystėje ir ilgai laukti iki oficialios laisvės nereikia…

O jeigu vaikas auga tokioj psichologinėj aplinkoj, kur jau būdamas kokių dešimties ar dar jaunesnis, yra priverstas tapti pakankamai savarankiškas? – Tada likęs buvimo vaiku laikas jį slegia kaip pančiai: rodosi amžinybė praėjo ir jokios vilties išsivaduoti nebėra… Kaip tam eksperimente, kur šunis ant elektrinės plokštės talpino ir šokais per kojas duodavo… Paskui atrišo, kad galėtų pabėgti, bet tik vienas ar du dar pabėgo. Likę liko kentėti toje pačioje situacijoje, kad ir nepririšti. Nes buvo praradę viltį.

Problema yra ne tai, kad viltį prarandame.Problema, kad pasistengiame netgi užmiršti, užblokuojame atmintyje patį vilties praradimo faktą… Manome save esant nepaprastai pozityviais (kompensacijai), gyvybingais, siekiam tikslų, kuriam planus, ir nematome, jog visa tai yra niekai, nesiskaito, jei pasąmonėje tyliai mirštame iš nevilties… Neturime sau jokios ateities numatę, nes nematome tam prasmės.

Toks savęs nežinojimas yra ir daugelio ligų priežastis. Ir gydyk jas negydęs, kol žmogus iš esmės neatgaus, neįžiūrės prasmės, dėl ko jam norėsis, bus verta gyventi, tol esminio pagerėjimo jo sveikatoje nebus. Remisija vadinama, kai liga atsitraukia, žmogus lieka gyventi: kai susigrąžinama gyvenimo misija.

Po poros mėnesių vėl bus Naujieji, vėl skaitysim horoskopus, ieškosim pranašysčių, prognozių, kokie sekantys metai bus, ką atneš. Ir tik pasakyk žmogui, kad kokių metų norėsi, tokie jie ir bus. kaip gyvensi, ką darysi, kokiu būsi, tokie bus ir tavo metai – iš karto prarandi susidomėjusį klausytoją. Mieliausiai dauguma nori, kad ne tik viskas jau būtų nulemta ir nieko nebūtų galima padaryti, kad tai pakeisti, bet ir iš viso, nieko daryti nereiktų, maždaug „ar darysi ką, ar ne, vis tiek bus tas pats rezultatas“

Žodžiu, kol kas sistema bando dirbtinai išskirti iš žmonių masės ateities darytojus, o likusius, kaip tik pagal jų norą, palikti tos ateities vartotojais: socialinių liftų laikas daug maž praeina, vidurinė klasė nyksta, lieka pora procentų labai turtingų, kurių vaikams bus paliktas ne supaprastintas – elitinis – išsilavinimas, be pažymių, be egzaminų streso, su išplėstinėm universitetų programom ir galimybe studijuoti nors ir visą gyvenimą, jei tik nori… Ir likusi masė, kuri ne tik išsilavinimo, ji amato jau padoriai nebebus išmokoma. Tada iš jų jau tikrai nebeiškils ateities kūrėjų?

Esmė yra panaikinti konkurenciją?

***

Aš nesakau, kad tuose elitiniuose dvejuose procentuose turtingiausių ir geriausias sąlygas turinčių žmonių negali gimti tie, kurie būtų verti būti žmonijos vadais ir jos ateities lėmėjais: mokslininkai jau seniai įrodę, jog geresnėse gyvenimo sąlygose žmonės yra geresnės sveikatos, gyvena ilgiau, ir, jei turi tam polinkį, gali išsimokslinti ir išsivystyti į labai iškilias asmenybes, kaip koks nors Levas Tolstojus, Nikolajus ir Jelena Rerichai ar Alberto Santos- Diumont.

Tik tiek, kad jie gal nebus tokie tvirti, kaip tie, kurie vargo matę ir gyvenimą pažįsta iš apačios. Ir kuriems viso žmogiško išradingumo reikėję, kad gyventi, kaip norėtų, ir kaip turėtų galėti gyventi kiekvienas iš mūsų. Todėl „Žiedų valdovo“ siužetinė schema irgi aktuali: Minastirito valdytojas turi du sūnus, bet žmonių pasaulį iš esmės apginti jie yra netinkami, jiems tai neskirta. Tai rolė vienišam klajūnui iš niekieno žemių, kai tik jis pasiryžta tą rolę vykdyti, save tam skirti, tą atsakomybę prisiimti.

Liaudies visame tame irgi reikia, žinoma, nes kažkas turi nunešti ir sunaikinti žiedą, kad pagaliau būtų įmanomos tikrojo, tinkamo valdovo dienos. „Ir tebūnie jos palaimintos“ kaip sakė Gandalfas.

Jei ateitis yra tokia svarbi, nes visada bus daugybę kartų geresnė už dabartį, jei dėl jos mes pasiruošę dabartyje iškentėti nežinau ką, tai gal tiksliau yra pasakyti, jog mes ateitimi nesirūpiname ir jos kurti nenorime, bet kad mums rankos dreba nuo įtampos ir tiesiog tokios didelės atsakomybės , kokia susijusi su ateities laime, visų klaidų ištaisymu, visų priešų nugalėjimu ir rojaus grįžimu į žemę susijusi, prisiimti tikrai niekas nenori… Nes, o jeigu klaidą kur padarys, įsivaizduok, ar nepavyks kas…

Tik kažkodėl energijos nesuvaldantiems nėra patariama treniruotis ją suvaldyti.

Ne, patariama geriau jos iš viso atsisakyti – nesusitvarkai su norais, tai pratinkis nenorėti nieko ( kai nieko nenorėjimas yra tiesus kelias į depresiją), nesusitvarkai su ateities vizija, tegu tada ji būna, kokia bus… Kokią žvaigždės atneš.

Žvaigždės bendrą palankesnė situaciją tai atneš, daug skubėjimo, iliuzijų, netikrų tikslų, apgaulingų idėjų, kurių prisikūrėme tiek patys sau, tiek mums, kaip visuomenei, jų buvo prigaminta, virsta į dulkes jau dabar… Ir atkris dar labai daug nereikalingo, netiesos, permatysim apgaules, savas blokadas ir išsisukinėjimus, pažinsim, kas mūsų ir tikrai, skirta mums.

Bet vis tiek, kiekvienas pats turim pasirūpinti, kad eitume su laiku koja kojon,… kad tos energijos mus neštų, o ne mus griautų.

Vaikai yra energingi, jauni ir sveiki, nes jiems dar viskas priešaky, dar visos galimybės atviros. Tokiu žmogus gali būti, nesvarbu, kokio amžiaus būdamas, jei tik visas jo gyvenimas dar vis judėjime ir jis dėl to laimingas.

O save (vėl) ištiesinę, atsistatę žmonės, jie įgauna ne tik energiją visam kam, ką savo gyvenime padaryti ar pasiekti ar pakeisti, išauginti nori… Jie keičia ir aplinką tiesiog būdami, gyvendami – kiti žmonės irgi lengviau sveiksta jų kaimynystėje, lengviau randa save, greičiau pildosi ir jų norai. Tokio žmogaus ateitis kuriasi pati savaime – išsirutulioja į laiką jo idėjos ir energija joms įgyvendinti… Tai, ką jis daro dėl savęs, nes taip jis nori ar tai jam įdomu, pasirodo esant naudinga ir kitiems, ir pasauliui – teisinga, atitinka žmonijos vystymosi kryptį – pasaulis tampa toks, koks ir norėtų būti, su juo kartu.

Žinoma, ir rankos reikalingos, kad pasaulį keisti, bet pirmiausia jis turi jau būti pakeistas mintimis.

Silpni žmonės todėl ir yra silpni, kad jie yra dar nepasiruošę būti stipriais… Galima, aišku, ir glaustis, teisingą lyderį pajutus, po jo energijos skėčiu, bet tai dar galėsite padaryti visada. Taikyti reikia aukščiau: o kas, jei tavyje slypi toks pats, tik savęs dar neatpažinęs ir atsakomybės už ateities kūrimą dar neprisiėmęs vadas? Ir tavas įtūžis prieš gyvenimą, pavydas , nepasitenkinimas kitais ir viskuo ir yra ta kūrimo energija, besistengianti bent kažkaip į paviršių išsiveržti?

Jeigu gyvenimo kasdienybėje vegetuojantys bandys tai daryti bent jau sąmoningai jausdami iš viso to malonumą? Niekuo netikintys nihilistai bent ką nors pabandys sukurti, vietoj totalaus neigimo? Profesionalais tapę kovotojai ir protestuotojai ims ginti ir skleisti tiktai tai, kuo iš tikro tiki? Pseudointelektualai ir pseudodvasingieji ras mokytoją, kad pasimokyti kažko iš esmės?

Neatsisakykim galimybės, jos neišbandę – bet kuriuo atveju, neliksime ant visai, kokiais esame dabar -memento mori! Senatvė ir mirtis tyko – tai kodėl nesurizikuoti būti, gyventi, augti į ateitį, vietoje to, kad mesti rankšluostį į ringą be kovos?

Tegu ateitis bus tokia, kokią sukursim patys.

Gaiva Paprastoji