infa.lt

Jis išstatomas apžiūrai miesto, kaimo centre, kokia nors nederama išvaizda, kankinamas, suplėšomi jo drabužiai, žodžiu šitas viešas išstatymas tampriai susijęs su teatru

Teatro ontologija.

Tai štai, teatras, theatre, sudarytas nuo graikiško žodžio, theomai, t.y. regėti, iš čia terminas reginys, pats tiksliausias teatro sąvokos analogas, tai yra reginys, nuo žodžiu regėti, rega, stebėjimas, dėl to, kad theomai reiškia būtent regėti, regėjimą, matymą iš vienos pusės ir su pavyzdžiui, gėda, gėdijimas – tai išstatymas apžiūrėjimui, kuriam gresia vieša gėdinga bausmė.

Jis išstatomas apžiūrai miesto, kaimo centre, kokia nors nederama išvaizda, kankinamas, suplėšomi jo drabužiai, žodžiu šitas viešas išstatymas tampriai susijęs su teatru, su regėjimu, su matymu, ir čia, taip dar vienas žodis kuris kilęs iš šios šaknies theomai, graikiško, tai theorea, t.y. teorija, iš esmės tai ne vien sąskambis, tai yra sąvokos vienybė, ir aš tuoj paaiškinsiu kodėl.

Theorea graikų kalboje reiškia taip pat regėjimą, tą patį regėjimą, taip pat reginį, dėl to iš tikrųjų teorija ir teatras yra labai artimi dalykai – ir ten, ir ten, ir teatre ir teorijoje mes regime t.y. vykdome theomai aktą, mes regime, mes žiūrime, bet prie ko, kuo tai susiję su teatru?

Kai aktoriai kažką vaizduoja scenoje kur kiti juokiasi arba verkia ir filosofas ar mokslininkas, kuris sudaro kokias nors abstrakčias, teorines konstrukcijas, čia labai svarbu atkreipti dėmesį į pojūčių organų hierarchiją, su kuria ir turėjo reikalą senovės graikai, pas kuriuos gimė ir filosofija, ir praktiškai sinchroniškai teatras, t.y. teatras ir filosofija jie bendraamžiai.

Senovės Graikijoje jie atsiranda daugmaž tuo pačiu laiku, pilnavertė filosofija ir theorea kaip pagrindinė protinė įžvalga, pagrindinis filosofijos metodas ir teatras. Žinomi Eschilas, Sofoklis, Euripidas ir kt. klasikinis teatras, tai daugmaž tas pats istorinis ciklas.

Ir taip, theorea kuri yra filosofijos ar regėjimo pagrindas yra susijusi su teatru, tai štai labai įdomu kodėl aukščiausias pikas filosofijoje, regėjimo, protinės įžvalgos, kontempliacijos lotyniškai, kodėl ji susijusi su teatru?

Tai savo ruožtu turi labai gilų įsivaizdavimą, pirmiausiai: Aristotelis sakė, kad jutiminiai organai išdėstyti hierarchijos principu, t.y. vieni mūsų pojūčiai labiau kilnūs , kiti mažiau, tie kurie labiau kilnūs, tie turi didesnį santykį su būtimi, ir štai mes prieiname prie teatro ontologijos, o tie kurie mažiau kilnūs, tie yra tolėliau nuo būties ir esmės, ir vis labiau, ir labiau materialūs, yra 5 jutimo organai, bent jau graikai taip juos išdėstydavo, naudodavo tokį asamblaž, naudojant Deliozo terminą jutiminiams organams, aukščiausiu jutiminiu organu buvo rega, kodėl?

Pasak Aristotelio, todėl, kad mes iš pradžių matome žaibą, o tik po to mes girdime griaustinį, tai kas matoma iš didesnio atstumo, tai kas pagaunama greičiau, tai yra arčiau dievų pasaulio, greitų ir lengvų, o tai ką mes girdime vėliau, tai ką mes priimame arčiau savo kūno, tai labiau susiję su gyvūnijos pasauliu, akmenimis, vegetatyvinėmis, mineralinėmis būties šaknimis, dėl to, būtis jos švariame, dieviškame vaizde labiau susijusi su rega. Jutimų hierarchija eina taip:

Iš pradžių eina rega, po to klausa, dėl to, kad griausmą mes girdime antroje eilėje, toliau eina uoslė, uoslė nuo aukuro, aukuro dūmas glūdi graikiškos sąvokos Dievas pagrinde, THEOS, tai neturi bendros reikšmės, tai tik sąskambis su theomai, tai ne apie regėjimą, tai apie aukojamo gyvūno aromato įkvėpimą, t.y. dievas mums atsidengia kitoje aukuro pusėje, nuo jo sklinda dūmas, ir štai, dievas, jis ten, jis atviroje erdvėje, viršutinėje pusėje, iš kitos dūmo pusės, kuris prieš jį, tai trečias pojūtis.

Ketvirtas jutimas tai lytėjimo pojūtis, kurį mes priimame kaip prisilietimą, tik tada kai to šaltinis yra šalimais, prie mūsų, o kvapą mes galime pajausti iš anksto, ir paskutinis pats žemiausias pojūtis yra skonis, štai žiūrėkite, kaip pas mus yra, kokia apversta hierarchija, mes tai pagrinde pradedame nuo to, kas skanu ar ne, po paragavimo, lytėjimo pojūtis, po to jau kvapai, losjonai, kvepalai, na o jau tai ką mes girdime ar matome mes paliekame paskutinėje eilėje.

Pas senovės graikus buvo atvirkščiai, ir čia iškyla labai įdomus momentas, kaip ši jutiminio pasaulio hierarchija, o juk ši jutiminio pasaulio dalis vadinasi estetika, kas tai yra estesis? Tai pojūtis, iš tikrųjų sąvoka apie estetiką, tai yra sąvoka apie pojūčių pasaulį, apie jo organizaciją, tai štai estetinė jutiminio pasaulio organizacija, statoma pagal šią hierarchinę vertikalę, ir čia įdomiausia, o kas, ką iš šių jutimų labiausiai sieja su būtimi, labiausiai sieja su tuo, kas yra iš tikrųjų ir čia nedviprasmiška šių jutimų hierarchija nurodo į tai, kad pirmiausiai yra tai, ką mes matome, antroje eilėje yra tai, ką mes girdime, trečioje ką mes užuodžiame, ketvirtoje – kas mus liečia ir penktoje eilėje tai, ką mes ryjame ir kalbame apie tai, kas yra mūsų viduje.

Ir štai tai reiškia, kad skonis yra mažiau nei prisilietimas, kvapas yra daugiau nei prisilietimas sekančiame lygmenyjeje, dar labiau, dar daugiau būties yra garse, o aukščiausia būtimi yra matymas, iš čia mums tampa aišku, kodėl theorea, kodėl theoria, kodėl protinė įžvalga, kodėl kontempliacija iš tikrųjų tai ir yra santykis su būtimi, t.y. per theoriu, per regėjimą, per mūsų sugebėjimo matyti būtį akcentavimą, mes ir priartėjame prie jo esmės.

Aristotelis tuo ir apsiriboja – jutimine hierarchija jis ir užbaigia estetinių struktūrų, kurios susijusios ne tik su estetika bet ir su filosofija, ir su ontologija, ir su gnoseologija, apžvalgą.

O štai Platonas, Aristotelio mokytojas, pateikia dar labiau, jau visai galutinai aiškų paveikslą, todėl, kad maksimalia būtimi pagal Platoną apdovanotos idėjos.

Idėjos tai tam tikros kartą įkūnytos esybės, kurios yra visų mūsų pasaulio daiktų vaizdiniai, estetinio pasaulio, tokio kūniško pasaulio, t.y. jutiminio pasaulio. Tai yra pagrindinė Platono idėja, mokymas apie idėjas, idėjos egzistuoja amžinai, jos pavyzdžiai, jos projektuojamos į tapsmo pasaulį ir pagimdo daugybę įvairiausių daiktų, kurie jau laikini, kurie priklausomi gyvybės ir žūties, ir mirties dėsniui, o idėjos egzistuoja amžinai.

Na ir tai, ką aš pasakiau, ir prie ko čia šiandien theoria, prie to, kad vėl mes kreipiamės į ideologiją, mums idėja yra svetimos kalbos žodis, mes niekada negalvojame ką jis reiškia, arba galvojame bet retai, o iš tikrųjų idėja yra pasyvus priedėlis, nuo to paties termino „orei“(neaiški vieta), matyti, tai yra ta pati reikšmė kaip ir theomai, regėti, t.y. IDĖJA YRA TAI KĄ MES regime ir viskas, iš čia aišku tai, kad, jei tai ką mes matome, YRA, tai ką mes girdime yra žemesniu lygiu, tai ką mes užuodžiame yra dar žemesniame lygyje, tai ką mes liečiame yra dar žemesniame lygyje, o tai ką mes jaučiame viduje kaip skonį, dar žemesniame lygyje,

Šioje vietoje mes suprantame, kaip išsidėlioja gnoseologinė hierarchija ir ontologinė hierarchija, todėl, kad Idėjos pagal Platoną yra tai kas YRA, tai ne žmogaus mintys galvoje, tai yra tai, kad yra visada, mintis ateina ir išeina, arba neateina , bet kuriuo atveju, Platonui, mintys, idėjos tai ne žmogiškos mintys, o tai, ką žmogus mąstymo procese sugeba regėti pačiame būties pike, tai ne paprastas matymas, o tai kažkoks ypatingas matymas, na jam misterijose, elinų misterijose atitinka sąvoka epotelije, dar vienas terminas susijęs su regėjimu, opsija, epiopsija, kada žvilgsnis kreipiamas į būties gylį, kada žvilgsnis kreipiamas į pačią būtį, dievišką, amžiną šviesos sferą, tada įvyksta tam tikras atradimas pačios esmės, to kas yra.

Tik per tą koncentruotą, išskirtinį, įtemptą regėjimą, mes pradedame kontaktuoti su būtimi, būtis ir regėjimas, nenutrūkstamai tarpusavyje susiję.

Toliau mes jau sakome apie regėjimo hierarchija, o čia mums padeda neoplatinikas Plotinas, dėl to, kad jis mano, jog yra teisingas regėjimas, o yra neteisingas regėjimas, teisingas regėjimas yra regėjimas užmerktomis akimis, dėl to, kad ką čia šiame pasaulyje regėti?

Šis pasaulis mus tik išmuša iš vėžių, dėl to regėjimas dalinasi į profaniškąjį, neteisingą regėjimą, na bet vis tiktai labiau kilnų, ir į tikrąjį regėjimą, kuris vyksta užmerktomis akimis.

Ką reiškia užmerktomis akimis, užmerktomis akimis reiškia, kad mūsų žvilgsnis turi būti nukreiptas į mūsų vidų, į mūsų nemirtingą sielą, mūsų archetipą, į mūsų pačių idėją, ir štai tame regėjime, žvilgsnio nukreipime į vidų, bet būtent žvilgsnio, o ne kitos savybės, mes įveikiame kūniško, estetinio matymo ribas, ir pereiname prie protinės įžvalgos, prie ypatingos būties suvokimo formos, kuri susijusi matymu protu, su regėjimu protu, protingu regėjimu, ir „epoptijos“ misterijose, – tai tas momentas, kada dievybė atsiskleidžia tiems kas, neofitams, kurie praeina šį pašventimą, tai yra epoptijos momentas, vėl gi, matymas, regėjimas, aptikimas kokio nors neįprasto daikto, apie kokios nors scenos, situacijos, arba reiškinio, kuris kyla iš principo, iš esmės, – filosofijos tikslu yra būties regėjimas, bet būties regėjimas kaip yra iš tikrųjų, bet nepaprastai sunku, nes dėl to, kad pamatytume būtį savo tikroje esybėje, reikia pereiti erdvių ir terpių realybių ribas, kur būtis išmėtyta daugybėje daiktų, ir tai yra vienybės siekis, toks štai vidinis sąmonės judėjimas, tam, kad matyti, nesantį anaapusinį vienį. Tai ir yra teisingas regėjimas ir teisingas filosofijos tikslas.

Kaip tai susiję su Teatru?

Su teatru tai susiję pačių tampriausiu būdu, teatras ir yra ta vieta, kur yra įgyvendinama filosofinė teorija, t.y. theater, theatron, graikiškai, – tai FILOSOFIJOS vieta, tai yra regėjimo vieta, ir vargu ar mes eitume į teatrą, jūs gal ir neateitumėte, bet vargu ar graikai nueitu į teatrą, jei jie ten matytu, kažką įprasto, banalaus, jie eitu ten dėl reginio, o reginio šaltiniu būtų reginio esmė – būties regėjimas, dėl to mes einame į teatrą, senovės graikai eidavo į teatrą tam, kad regėtu būtį.

Iš to seka, kad teatras yra kažkas filosofiško, tai yra protinės regos laukas, ir būtent šia prasme jau vėliau, renesanse arba pas Petroniju mes sutinkame tokius apibūdinimus, kaip mundus universus egzerces chistrionem, lotyniškai, ta prasme visapusiškas pasaulis arba universalus pasaulis, viskas pasaulyje yra aktorių žaidimas, taip išverčiama ši frazė, ir toliau žinoma Šekspyro frazė iš „Venecijos Pirklys“, kad „visas pasaulis teatras, ir žmonės jame aktoriai.

Kodėl yra taip, iš kur ši metafora? Kodėl Šekspyro teatras buvo pavadintas globus? O paprasčiausiai dėl tos priežasties, kad teatras iš tikrųjų, bet kuris teatras ir yra globus, arba mundus, jis ir yra pasaulis, jis ir yra universum.

Žinoma šis universum niekada nebūtų tilpęs tarp jokių sienų, jei jis būtų fizišku, daugybiniu pasauliu, tai yra pasaulio paradigma, tai yra pasaulio idėja, patalpinta teatre, iš čia ir yra jo šventa reikšmė, mes suvedame visą būties pilnumą į vieną mažą sceną, į vieną ribotą laiko tarpą, tai yra būties suspaudimas iki jo koncentruotos išraiškos, natūralu, kad tai reikalauja visiškai unikalios būsenos, teatras savoje pradžioje buvo paslaptimi, buvo idėjų regėjimo aptikimo paslaptimi ir dėl to jis buvo gaubliu, jis buvo pasauliu, tik pasauliu, tik pasauliu labiau realiu, nei pats pasaulis.

Mums atrodo, kad teatras yra gyvenimo atspindys, nieko panašaus, teatras niekada netarnavo pasaulio gyvenimo atspindėjimui, nepasakojo apie paprastus žmones ir apie tai kas su jais vyksta, niekada teatras nebuvo veidrodžiu, teatras buvo šviečiančiu spinduliu, teatras sukurdavo ir sutverdavo pasaulį, teatras užpildydavo gyvenimo turinį istorijai, politikai, kultūrai, teatras tai kosmogonijos vieta, kur mažasis pasaulio embrionas pradeda pradiniuose etapuose atskleisti savo pilnumą.

Tai yra teatras yra absoliučiai filosofinis reiškinys, sakralus reiškinys, kur į tą pastatą, nors ir didelį, amfiteatrą susiveda visa visata, visa visata susipakuoja teatre ir tai įmanoma, kai mes suprantame teatrą kaip idėją, kaip idėjų regėjimo vietą, reginį. Tai yra teatro ontologija tame, kad teatras ir yra būties teritorija.

Parengė Alenas Kostiugovas

Plačiau šaltinyje: https://www.youtube.com/watch?v=5mV-hpYc36o