infa.lt

Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo

Ilgą laiką vienas labiausiai slėgusių dalykų buvo žmonių kaita.

Pavydėdavau tiems, kurie turi draugų, su kuriais bendrauja nuo darželio, kurių santykiai tęsiasi dešimtimis metų ar kurie reguliariai susitinka su giminėmis prie bendro stalo.

Mano gyvenime žmonės kaip vėjo sūkuriai – pasirodo ir dingsta.

Laikiau tai kažkokiu defektu, nepilnavertiškumu, nemokėjimu išsaugoti ryšių.

Dažnai galvodavau, kodėl aš nesugebu būti kaip tie, kurie dešimtimis metų kartoja tuos pat vardus ir turi tūkstančius bendrų prisiminimų: pirmasis bučinys, pirmieji pasimatymai, pirmasis seksas, pirmasis vaikas. Melas. Darbas. Gyvenimas.

Kodėl mano prisiminimai kaip mozaika, sudėta iš skirtingų žmonių, skirtingų vyrų, skirtingų bučinių ir skirtingų istorijų. Kodėl tiek nestabilumo, tiek… refleksijos, graužaties. Ilgesio.

Ilgesys yra blogiausia, kai kažko nelieka tavo gyvenime. O to žmogaus žymė lyg tatuiruotė – neužtrinsi.

Ir staiga vieno baisaus gaisro liepsnoje pamatau atsakymą. Mano gyvenime būna tie, kurių tuo metu reikia. Kurie mane kažko išmoko, kuriems aš galiu kažkuo padėti.

Žmonės – ne daiktai, kuriuos galima patalpinti į lentynėlę, nors būtent toks požiūris laiko su draugais, su kuriais nebėra apie ką kalbėtis, ar dar blogiau – su sutuoktiniais, kurie erzina lyg sena užstrigusi plokštelė ir kurių gražiąsias savybes seniai užgožę ydos.

Kažkada ta mergina parsivedė mane į savo namus, nes aš neturėjau, kur eiti.

Po dešimties metų pasikvietė į savo vestuves tam, kad man išrėžtų, jog praradau save ir – dar svarbiau – tam, kad padėčiau ištverti vieną baisiausių siaubų jos gyvenime.

Ji man priminė, kas aš esu. Aš jai priminiau, kiek ji sugeba.

Ir tai žmonės, kurie dešimt metų beveik nebendravo.

Berods imu įsisąmoninti dar vieną svarbią pamoką – žmonės yra tada, kai jų reikia ir tiek, kiek reikia. Jie yra laisvi ir gali bet kada pasitraukti, lygiai kaip bet kada sugrįžti.

Tai, kad kažko neliko, nėra bausmė.

Tiesiog gyvenimo srovės pasuko skirtingomis kryptimis – galbūt laikinai, galbūt visam laikui. Ne tai svarbu.

Svarbu tai, kas buvo ir ko tai išmokė.

Ačiū visiems kada nors buvusiems. Ačiū esamiems. Ačiū būsimiems.

Tik jūsų dėka aš galiu augti.

šaltinis: lidzita.lt

daugiau šios autorės įrašų: Lidžita Kolosauskaitė