infa.lt

bbc.com

Sakoma, kad: kiaulės knisasi ir miega fekalijose. Kiaulės prakaituoja, kaip kiaulės. Kiaulės – purvini gyvūnai. Kiaulės patinas (jis gi kuilys arba kriuksius) gali jausti orgazmą pusvalandžio bėgyje.

Iš tiesų: geriausiai daugumos šių stereotipų kilmė paaiškinama blogomis laikymo sąlygomis. Laukinėje gamtoje šernai nemiega fekalijose ir nesiknisa jose. Jie išsivolioja molyje, bet tik todėl, jog tai – puikus būdas atsivėsinti kūną, kai karšta. Naminės kiaulės dažnai būna rausvos spalvos, tačiau jas tokiomis padarėme mes, žmonės. Patinai gali išskirti sėklą keletą minučių iš eilės.

„Aš nevalgau gyvūnų, kurie neturi vidinio švaros poreikio, kad bjaurėtųsi nuosavomis fekalijomis“. taip kalbėjo Džiulsas Vinfildas (Jules Winnfield), banditas iš filmo „Bulvarinis skaitalas“ (kurio vaidmenį atliko Samuelis L. Džeksonas (Samuel L. Jackson), aiškindamas, kodėl jis nevalgo kiaulienos.

Jei Vinfildas apie kiaules būtų žinojęs šiek tiek daugiau, galbūt jis nebūtų taip skubotai ir arogantiškai pasisakęs apie jas.

Triušiai, pavyzdžiui, mielai prarydavo savo fekalijų granules, kad dar kartą per savo virškinimo sistemą pervarytų blogai įsisavinamus žolės patiekalus.

Ir niekam nekyla mintis grubiai pasisakyti apie ilgaausius ir pūkuotus graužikus.

Racionas ir higiena

Laukiniai šernai, pradinė tolima giminė, iš kurios mes išvedėme namines kiaules, – visaėdžiai gyvūnai, neišrankūs maistui.

Nepaisant to, 90% jų raciono sudaro augalinis maistas, todėl vargu ar jie išsiskiria kokiu nors ypatingu pomėgiu savo fekalijoms.

Jeigu naminė kiaulė karts nuo karto pradeda kramtyti ekskrementus, tai greičiausiai vyksta dėl to, jog jos gyvenamoji vieta užversta nevalomais nešvarumais nepalieka jai kito pasirinkimo.

O štai laukinių šernų banda, gyvenanti Zoologijos sode Bazelyje. Šveicarijoje, pagarsėjo savo švarumu ir išrankumu maistui.

Gyvūnams duodavo obuolių skilteles išvoliotas smėlyje. Vietoje to, kad jas tuoj pat ėsti, šernai jas sudėdavo ant upelio, tekančio jų voljere, kranto, po to dėdavo vaisius į vandenį ir prieš ėsdami skalaudavo juos stumdydami šnipais pirmyn ir atgal.

Šernai tokios procedūros nedarytų su švariais obuoliais. Net gi tada, kai jie buvo labai alkani, jie rasdavo laiko nuplauti savo maistą.

Neskaitant jų maistinių pomėgių, kiaulės turi „purvino gyvūno“ reputaciją bendrąja prasme.

Šernai iš tikrųjų voliojasi molyje, tačiau greičiausiai jie tai daro gelbėdamiesi nuo karščio.

Reikalas tame, jog kiaulės neturi funkcionuojančių prakaitų liaukų. Apie tai reikia prisiminti kiekvieną kartą, kai Jūs iš ko nors išgirsite tvirtinimą, jog jis arba ji „prakaituoja kaip kiaulė“.

Toks fiziologinis ypatumas reiškia, jog kiaulėms kyla didelė perkaitimo rizika, o drumstas molinis vanduo išgaruoja gerokai lėčiau, nei švarus.

„Kiaulė, kaip ir bet kuris kitas gyvūnas, stengiasi sau sukurti patogias sąlygas, – Sako Gregoras Larsonas (Greger Larson) iš Oksfordo universiteto, Jungtinėje Karalystėje. – Jeigu reikia išsivolioti purve, kad pasijaustų vėsiau, vadinasi, taip tas ir turi būti. Gali būti, jog kiaulės galėtų surasti ir kitą sprendimą, tačiau tam nesudarytos sąlygos, nes žmonės laiko jas gan ankštose kiaulidėse“.

Molio sluoksnis ant odos gali turėti ir kitą tikslą, pavyzdžiui, atlikti kremo, saugančio kūno paviršių nuo nudegimo, funkciją, arba priemonė atbaidanti vabzdžius, tokius kaip uodai ir pan.

Kai kiaulė į ką nors trinasi, valydama nuo savęs sudžiūvusį molį, tai gali būti veiksmingas būdas atsikratyti erkių ir kitų parazitų.

Paradoksas tame, jog išsivoliojusios purve jos valo, o ne tepa savo kailį.

Vertėtų prisiminti, jog ružavas, beveik be plaukų gyvūnas, kurio vaizdas iškyla mintyse, išgirdus žodį „kiaulė“, – tai palyginus nesena žmogaus inovacija.

Ir naminės kiaulės, ir jų laukiniai giminaičiai, šernai – visi jie porakanopių neatrajojančių gyvūnų šeimos nariai, moksliškai vadinami suidae, t. y. „kiaulės“.

Plati giminė

Šią šeimą sudaro daugiau nei tuzinas rūšių, nuo karpočio iki nykštukinės kiaulės; tarp jų yra babirusa (gyvūnas su didelėmis iltimis, gyvenantis Indonezijos saloje Sulavesis.

Genetiniai duomenys liudija, jog žmonės prijaukino laukinius šernus du kartus. Tam buvo panaudotos dvi paveldimos linijos – viena Azijoje, o kita Europoje.

Šiuolaikinių šernų protėvių atskyrimas prasidėjo maždaug prieš vieną milijoną metų, t. y. gerokai prieš jų prijaukinimą, kuris įvykio maždaug prieš 9 tūkstančius metų.

Nepaisant ilgo egzistavimo laikotarpio atskirai, azijiniai ir europiniai laukiniai šernai turi visiškai vienodą maskuojamąją spalvą.

To negalima pasakyti apie naminių kiaulių veisles. Genetinis jų odos kodas įvairus ir yra daugybės atspalvių bei piešinių.

Šios įvairovės mes pasiekėme mažiau nei per 10 tūkstančių metų, sako Larsonas. Straipsnyje, išspausdintame 2009 metais, jis ir jo kolega parašė, jog „žmonės atrinko retas mutacijas, kurios būtų pasmerktos greitam išnykimui laukinėje gamtoje“.

Ir pabaigoje reikėtų sugrįžti prie dar vieno populiaraus mito – apie tai, jog kiaulės patinas, kuilys, sugeba jausti orgazmą 30 minučių.

Pirmiausia ką reikia pasakyti: mums nežinoma, kokius jausmus patiria patinai, taip pat ir patelės, kai jie poruojasi. Taip, kad bet kokios kalbos apie „orgazmą“ yra vaizdinių išvadų pobūdžio.

2012 metų ataskaitoje apie kuilius, turinčius pačius aukščiausius rodiklius, pažymima, jog jų sėklos išsiveržimas trunka vidutiniškai 6 minutes. Beje, buvo sakoma, jog vienam patinui sėklos išsiveržimas truko 31 minutę.

parengė: Edita Sabaitė