infa.lt

theintercept.com

Slaptuose kariniuose dokumentuose, kurie pakliuvo į leidinio The Intercept reporterių rankas, yra surinkti duomenys apie tai, kaip Obamos administracija sudarinėja teroristų, kuriuos reikia likviduoti Jemene ir Somalyje, sąrašą ir naikina juos būtent pagal šį sąrašą. Šie dokumentai – beprecedentė galimybė prasiskverbti į sprendimų priėmimo procesą, esantį nepilotuojamų lėktuvų atakų bei kitų operacijų užkulisiuose. Tai – aukos pasirinkimas, jo patikrinimas ir patvirtinimas visuose ginkluotų pajėgų lygiuose ir Baltuosiuose rūmuose, o proceso kulminacija – asmeninis prezidento leidimas likvidacijai.

Šie dokumentai paimti iš vieno 2013 metų Pentagono tyrimo, kuriuo buvo vertinamas žvalgybos ir sekimo technologijų – pagrindinio Jungtinės specialiųjų operacijų terorizmu įtariamų asmenų likvidavimo Jemene ir Somalyje 2011 bei 2012 metais kampanijos vadovybės elemento – efektyvumas.

Šis Pentagono Žvalgybos valdybos, žvalgymo bei rekognoskavimo darbo grupės atliktas tyrimas nušviečia, o kai kuriais atvejais ir paneigia oficialią administracijos versiją, pagal kurią neva kampanija nukreipta prieš teroristus, keliančius tiesioginę grėsmę JAV. Jame teigiama, kad atvejai, kai teroristus pavykdavo paimti į nelaisvę, buvo reti, taip pat jame yra informacijos apie taip vadinamų taškinių smūgių sudavimą atskiriems asmenims, kurie elgėsi įtartinai.

Leidinys The Intercept gavo dvi šio tyrimo versijas: 2013 metų vasario mėnesio smulkią prezentaciją ir apibendrinimą, atliktą 2013 gegužę, į kurį įeina skaidrė, kurioje matomas vadovybės kelias, vedantis į finalinį leidimo suduoti mirtiną smūgį išdavimą.

Obamos administracija nenorėjo viešinti netgi teisinio pagrindimo, leidžiančio nepilotuojamiems lėktuvams atakuoti – jau nekalbant apie biurokratinės struktūros detales, pateikiamas tuose dokumentuose. Jemene nepilotuojamų aparatų atakas atlieka ir CŽV, ir Jungtinė specialiųjų operacijų vadovybė, tačiau apie jų kampanijas nebuvo gauta beveik jokios informacijos.

„Visuomenė turi teisę žinoti, kas priima tuos sprendimus, kas sprendžia, kuri auka yra teisėta, ir kuo grindžiamas šis sprendimas“, – pareiškė Amerikos pilietinių teisių sąjungos direktorius teisės klausimais Džamilis Džaferis (Jameel Jaffer).

Pentagonas ir Nacionalinio saugumo taryba atsisakė atsakyti į klausimus dėl šio tyrimo, taip pat ir apie karinių nepilotuojamų lėktuvų naudojimą apskritai. Nacionalinio saugumo tarybos atstovai taip pat nepranešė, ar nuo to laiko, kai buvo atliktas šis tyrimas, pasikeitė likvidacijos patvirtinimo sąrašas.

Du žingsniai link žmogžudystės

2013 metų gegužės mėnesio skaidrėse pavaizduotas leidimo likvidacijai išdavimo procesas, susidedantis iš dviejų pakopų. Pirmoji – nuo taikinio „nustatymo“ iki „veikimo“, antroji – nuo „leidimo“ iki „veikimo“. Kaip rodo skaidrės, žvalgybos darbuotojai iš Jungtinės specialiųjų operacijų vadovybės 48-4 darbo grupės, kartu su kitomis žvalgybos agentūromis, pateikia argumentus vieno ar kito asmens likvidavimui, taip sudarydami savotišką aukos „beisbolo kortelę“, kuri „perduodama į aukščiau esančius vadovybės ešelonus ir galiausiai nueina iki prezidento“.

Šį žvalgybos duomenų apie kandidatą likvidacijai paketą Jungtinės specialiųjų operacijų vadovybės darbo grupė perduoda vadovybei, atsakingai už regioną: Jemeno atveju tai – Centrinei vadovybei, Somalio – Jungtinei JAV oro pajėgų Afrikoje vadovybei, vėliau paketas patenka į Štabų viršininkų komitetą ir tik tada Gynybos ministrui. Tuomet kandidatūrą svarsto aukštų patarėjų grupė, žinoma kaip Nacionalinio saugumo tarybos viršininkų komitetas, bei jų pavaduotojai, kuriuos visus kartu vadina Pavaduotojų taryba.

Skaidrėje, kurioje atvaizduotas kelias, vedantis prie žmogžudystės, matosi, jog, nors ir Obama asmeniškai palaimina kiekvieną konkrečią auką, jis visiškai neprivalo duoti leidimo kiekvienam konkrečiam smūgiui, nors anksčiau ir buvo skelbiama, jog prezidentas asmeniškai „deda savo parašą“ po smūgiais, suduotais už Afganistano ir Pakistano ribų. Be to, skaidrė patvirtina 2012 metų Obamos pareiškimą, kad „galiausiai aš esu atsakingas už visą procesą“.

Egzistuoja daugybė ataskaitų apie tą biurokratinę struktūrą, kuri atsakinga už nepilotuojamų skraidančių aparatų atakas, ir beveik visose ataskaitose pažymimas įtakingo Obamos patarėjo Džono Brenano (John Brennan) (CŽV vadovas nuo 2013 m.) ir pagrindinių administracijos juristų vaidmuo priimant sprendimus dėl to, ką reikia likviduoti. Kaip teigia gandai, ėmus vadovauti Brenanui aukos rinkimo procesas buvo sukoncentruotas Baltuosiuose rūmuose, išstūmęs vaizdo konferencijas, kurias kažkada rengdavo Štabų viršininkų komitetas bei sustiprinęs Nacionalinio antiteroristinio centro vaidmenį žvalgybos veiklos organizavime. Vėliau, kaip teigia kai kurie pranešimai, Baltieji rūmai sustiprino savo įtaką atskiriems smūgiams Jemene.

Tyrimo metu Jungtinė specialiųjų operacijų vadovybė privalėjo įvykdyti įsakymą dėl kurio nors teroristo likvidacijos per 60 dienų nuo prezidento pritarimo. Kad suduotų smūgį, darbo grupė turėjo gauti Geografinės karinės vadovybės leidimą, taip pat tos valstybės, kurioje yra auka, ambasadoriaus ir CŽV skyriaus viršininko leidimą. Tuo atveju, kai auka yra labai svarbi ar įtakinga – kaip, pavyzdžiui, su „Al Kaeda“ susijęs islamo šventikas Anvaras al-Avlakis (Anwar al-Awlaki), turintis Amerikos pilietybę – „suduoti smūgiui reikėjo gauti aukšto pareigūno leidimą“, kaip teigė papulkininkis Markas Makerlis (Mark McCurley), buvęs drono pilotas, kuris dalyvavo operacijose Jemene ir neseniai išleido savo prisiminimų knygą. „Kad būtų priimtas sprendimas, reikėjo daugelio juristų pagalbos ir pereiti didžiulį kiekį visų lygių patikrinimų. Mes turime labai plačią vadovybės grandinę, ir daugelis šios grandinės grandžių nuodugniai seka visą procesą nuo pradžių iki galo, tai yra – iki smūgio sudavimo“. Buvo manoma, jog valstybės, kurioje yra auka, vyriausybė taip pat turėtų duoti savo leidimą. „Vienas balsas prieš – STOP“, – pažymima skaidrėje.

Praktikoje bendradarbiavimo lygis su vienos ar kitos valstybės vadovybe priklausė nuo aplinkybių. Somalio Nacionalinio saugumo ministras Abdirizakas Omaras Mochamedas (Abdirizak Omar Mohamed) leidiniui The Intercept papasakojo, jog Somalio prezidentą ir saugumo ministrą JAV informuodavo „kartais laiku, kartais jau prasidėjus operacijai, tačiau dažniausiai mes gaudavome pranešimą iš anksto“. Jis teigia, jog neprisimena tokio atvejo, kada Somalio valdininkai būtų prieštaravę prieš smūgio sudavimą, tačiau pažymi, kad jeigu jie būtų prieštaravę, tai JAV, jo manymu, nebūtų pažeidusios Somalio suvereniteto.

2011 metais – o tyrimas prasideda būtent tais metais – Jemeno prezidento Ali Abdulos Saleho (Ali Abdullah Saleh) vyriausybė pergyveno krizę. Arabų pavasario metu susidūręs su protestais, prezidentas paliko Jemeną 2011 metų birželį, po to, kai teroristinio akto metu buvo sužeistas. CŽV ir Jungtinė vadovybė padidino savo nepilotuojamų lėktuvų aktyvumą, o tai suteikė džiaugsmo Saleho įpėdiniui Abdu Rabu Mansurui Hadi (Abdu Rabbu Mansour Hadi).

„Tai niekada nebuvo derinama su Salehu. Ir kai tik prezidentu tapo Hadi – 2012 metų kovą – mes gavome progą žinoti, kas vyksta“ iki nepilotuojamų skraidančių aparatų atakų pradžios – taip teigia buvęs aukštas Jemeno valdininkas, dirbęs Saleho ir Hadi vyriausybėse.

Šiandien, kai Jemeno sostinė yra husių sukilėlių grupuočių rankose ir yra nuolat bombarduojama iš Saudo Arabijos pusės, administracijos juristai, matyt, bendro chaoso fone nesivargina užklausti apie dronų atakas.

„Dabar, manau, jie netgi nesirūpina, kad reikia kažkam pranešti. Dabar nėra nieko, kuris būtų įpareigotas ką nors kalbėti“, – pažymėjo vienas buvęs Jemeno valdininkas, pageidavęs neviešinti savo vardo dėl vykstančios betvarkės ir to fakto, kad jis jau nebedirba vyriausybėje.

Bušo ir Obamos administracija tvirtino, jog 2011 metų rezoliucija, pavadinimu „Leidimas panaudoti ginkluotas pajėgas“ leidžia persekioti Al Kaedos bei jos atšakų narius, kur jie bebūtų.

Pentagono tyrimas liečia tik tas operacijas, kurios pakliūna į šios rezoliucijos veiklos zoną. Tačiau tyrime taip pat nurodoma, kaip rinktinės likvidacijos kampanijos skiriasi nuo tradicinių mūšių bei pažymima, jog šis regionas yra „už aktyvaus ginkluoto konflikto ribų“, kuriuo apsiriboja „leidžiami JAV veiksmai“.

Obamos administracijos valdininkai sakė, jog be to, kad aukos turi būti Al Kaedos ar su ja susijusių grupuočių nariais, jie privalo kelti rimtą grėsmę JAV. 2013 metų gegužę, susidūrę su spaudimu ir būtinybe atvirai pripažinti dronų karą, o taip pat atsakyti už taikių gyventojų gyvybes, Baltieji rūmai paviešino mirtinų antiteroristinių operacijų vykdymo principus, kurie iš pirmo žvilgsnio dar labiau juos (dronų karus – vert. pastaba) ribojo. Savo kalboje Obama teigė, jog priemonių bus imtasi tik tų žmonių, kurie kelia „nuolatinę tiesioginę grėsmę Amerikos žmonėms“ ir kai jų neįmanoma paimti į nelaisvę, atžvilgiu. Smūgis bus suduotas tik kai bus „beveik visiškai aišku“, kad niekas iš taikių gyventojų nežus ir nebus sužeistas.

Net įvedus šias naujas taisykles juristai, ypatingai žmogaus teisių gynėjai, bandė užginčyti Obamos administracijos poziciją – JAV yra įsivėlusi į ginkluotą konfliktą su Al Qaeda Jemene ir Somalyje – o taip pat ir principus, kuriais privaloma vadovautis dronų atakų metu. Kiti gi tvirtina, jog įvertinus tai, kad dronų atakų metu žuvo šimtai tų šalių gyventojų, negalime teigti, jog šie principai yra taikomi griežtai.

„Manau, jog galime kelti klausimą, kaip griežtai yra laikomasi kai kurių reikalavimų“, – sakė Dženifer Daskal (Jennifer Daskal), Amerikos universiteto jaunesnioji profesorė, Justicijos ministerijoje dirbusi 2009-2011 metais. – Vyrauja įsitikinimas, jog neįmanoma, kad nežūtų nė vienas nekaltas žmogus – argi šie reikalavimai yra vykdomi? Ir ką reiškia „suimti neįmanoma“? Kaip stipriai reikia stengtis?“

Lieka neaišku, ar tyrimas atspindi tuos gegužę paviešintus principus, kadangi juose nėra smulkiai aprašyti tie kriterijai, pagal kuriuos yra nustatomi kandidatai likvidacijai, o tik kalbama apie tai, jog turi būti „grėsmė Amerikos interesams arba personalui“.

Nacionalinio saugumo tarybos atstovas nepaaiškino, kodėl standartai, nurodomi tyrime, skiriasi nuo principų, paviešintų 2013 metų gegužę, tačiau pažymėjo, kad „šie principai galioja iki šiol“.

Kaip teigia Amerikos pilietinių laisvių apsaugos sąjungos Nacionalinio saugumo projekto direktorė Hina Šamsi (Hina Shamsi), dviejų mėnesių laikotarpis yra per daug laisva sąvokos „nuolatinė tiesioginė grėsmė“ interpretacija.

„Jei jūs turite leidimą likviduoti per du mėnesius, tai yra ženklas, jog tas ar kitas žmogus yra taikinys, nepriklausomai nuo to, ar jis tiesiogiai dalyvauja kariniuose veiksmuose“, – teigė Šansi.

Skaidrėje, iliustruojančioje leidimo išdavimo eigos etapus, visiškai nėra kalbama apie galimus būdus paimti auką į nelaisvę. Greičiausiai manoma, jog tokios diskusijos yra kandidato likvidacijai nustatymo etapo dalis, tačiau faktas, kad jų nėra skaidrėje liudija tą žiaurią realybę, kuri stovi už oficialių Obamos administracijos teiginių, jog jiems labiau tinka būtent paėmimas į nelaisvę: atvejai, kai aukos buvo paimamos į nelaisvę yra ypač reti.

Vienas iš grafikų, pateikiamų tyrimo medžiagoje, rodo, jog 2011 ir 2012 metais paėmimai į nelaisvę sudaro tik 25 % nuo bendro operacijų skaičiaus Afrikos rage – visas jas vykdė užsienio saugumo tarnybos. Vienos jų metu, kurios vėliau tapo gerai žinomos visuomenei, 2011 metų balandį Adeno įlankoje amerikiečių kariai į nelaisvę paėmė „Aš Šabaab“ vadą Achmedą Abdulkadirą Varsame (Ahmed Abdulkadir Warsame) ir pristatė teismui į Manhataną. Tačiau gali būti, jog šios operacijos nėra Pentagono tyrime, kadangi ji vyko jūroje.

Tyrime nėra duomenų apie bendrą atakų ar mirčių skaičių, tačiau jame teigiama, jog „palyginus mažai teroristų atitinka likvidacijos kriterijų“ ir kad 2012 pabaigoje buvo leista likviduoti tik 16 teroristų, esančių Jemeno teritorijoje ir tik keturis Somalyje.

Nežiūrint į gana didelį aukų skaičių, patekusių į likvidacijos sąrašą, 2011 ir 2012 metais amerikiečių kariai Jemene atliko 54 atakas, panaudodami nepilotuojamus skraidančius aparatus, kurių metų žuvo 293 žmonės, tame tarpe 55 taikūs gyventojai – tai duomenys, kuriuos surinko Žurnalistinių tyrimų biuras. Somalyje buvo įvykdytos mažiausiai trys atakos, kurių metu žuvo šeši žmonės.

Kai kurias atakas Jemene greičiausiai atliko CŽV, kuri nuo 2011 metų vidurio siuntė lėktuvus į Jemeną iš bazės Saudo Arabijoje ir, kaip teigia gandai, turi nuosavą likvidacijos sąrašą ir veikimo principus. Be to, yra taip pat aišku, jog amerikiečių kariai kartais pridarė žalos daugybei nekaltų žmonių bandydami likviduoti vieną ar kitą įtakingą teroristą. Pentagono tyrime aprašoma spėjamo Al Kaedos nario, vadinamo „Andžafu“, medžioklė – greičiausiai tai yra Fahdas Salehas al-Andžafas al-Haritis (Fahd Saleh al-Anjaf al-Harithi) – kurį, kaip pranešama,kaip ir „Andžafą“ likvidavo 2012 liepą. Nesėkmingai suduotas smūgis į Haritį tų metų balandį baigėsi dviejų „priešų“ žūtimi. O naujienų reportažuose buvo skelbiama, jog žuvo trys „kovotojai“.

Didžiulis atakų skaičius, kurios tapo žinomos, taip pat gali būti priskiriamos prie teroristų medžioklės Jemene, kur į aukų sąrašą galė pakliūti žmonės tik remiantis įtartinos elgsenos požymiais. 2012 metais administracijos valdininkai pranešė, jog prezidentas Obama pritarė smūgiams Jemene į nežinomus asmenis, pavadinus juos „teroristinių atakų prevenciniais smūgiais“ (TADS) ir pareiškė, jog jie buvo gerokai taiklesni, nei CŽV organizuota teroristų medžioklė Pakistane.

Tyrime kalbama apie dronų ir lėktuvų-šnipų naudojimą „tinklo, suteikiančio TADS galimybę, kūrimo darbams“ – matyt, turima omenyje sekimo ir ryšių technika, reikalinga teroristų medžioklei. Lieka neaišku, kokia valdžia kontroliuoja tokius smūgius, kurie savo ruožtu prieštarauja administracijos teiginiams, jog JAV žudo tik „ypač svarbius“ teroristus.

Beveik visiškai tikri

Kaip teigiama Baltųjų rūmų 2013 m. paviešintoje medžiagoje, sprendimas likviduoti vieną ar kitą žmogų turi remtis tiksliais žvalgybos duomenimis ir turi būti vykdomas tik tuomet, kai arti nėra taikių piliečių. Smūgio sudavimui privalu „beveik visiškai įsitikinti, jog teroristas yra nurodytoje vietoje“ ir „kad niekas iš taikių gyventojų nebus sužeistas arba nužudytas“.

Pentagono tyrime smūgio sudavimo taisyklės aprašomos kiek kitaip: ten nurodoma, kad teroristo likvidacijos metu turi būti „žema žalos aplinkai tikimybė“ – tai yra mažas gyventojų potencialių aukų skaičius. Ten taip pat sakoma, jog remiantis žvalgybos duomenimis reikia būti „beveik visiškai tikriems“, jog teroristas yra nurodytoje vietoje ir nėra jokių „prieštaringų duomenų“. Priešingai, nei Baltųjų rūmų pareiškime, čia „beveik visiško tikrumo“ principas nėra naudojamas taikių gyventojų atžvilgiu.

Tyrime kalbama apie tai, jog „privaloma vengti rajonų, kuriuose gali būti šalutinių aukų“ ir kad tai lemia misijos „nesėkmę“, tačiau jame nėra jokių duomenų apie taikių gyventojų aukų skaičių ir jokių netikslios žvalgybos pavyzdžių, kurie būtų lėmę klaidingą likvidaciją.

Pagrindinė Pentagono darbo grupės tyrimo išvada teigia, jog tiksli vietos identifikacija yra svarbiausias likvidacijos, naudojant nepilotuojamus lėktuvus regione dėl apribojimų, kuriuos lemia žvalgybos technika ir prieinamų lėktuvų-šnipų keikis, programos punktas. Kariškiai pirmiausia remiasi radiotechninės žvalgybos duomenimis – jie gaunami iš elektroninių ryšių priemonių – ir didelė šių duomenų dalis ateina iš užsienio valstybių vyriausybių, kurios gali turėti savų tikslų.

Tiksli teroristo identifikacija turi tiesioginį ryšį su taikių gyventojų aukomis: jei nesate įsitikinę dėl savo taikinio, tai greičiausiai jūs žudote nekaltus žmones. Irake ir Afganistane, „kai buvo fiksuojama sukelta žala, 70 % tokių atvejų buvo dėl netikslios identifikacijos“, kaip teigiama Peperdaino universiteto juridinio fakulteto nepilotuojamų skraidančių aparatų ir saugumo eksperto Gregorio Maknilo (Gregory McNeal) darbe.

Dar vienas faktorius – laiko parinkimas: jei baigiasi 60 dienų likvidacijos leidimo galiojimas, analitikai turi viską pradėti nuo pradžių ir iš naujo rinkti duomenis, patvirtinančius likvidacijos būtinumą – taip teigia vienas buvęs aukštas karininkas, prašęs neskelbti jo vardo, kadangi jis neturi teisės aptarinėti slaptos informacijos. Tai savo ruožtu gali priversti karius kuo greičiau suduoti smūgį, kad spėtų išsilaikyti leistino laikotarpio ribose.

Smūgio, suduoto Jemene 2012 metų rugsėjį, kurį tyrė organizacijos Human Rights Watch ir Open Society Foundations, metu žuvo 12 taikių gyventojų, tame tarpe trys vaikai ir nėščia moteris. Operacijos metu nebuvo likviduotas nė vienas kovotojas ir Jemeno vyriausybė turėjo apmokėti žalą, tuomet kai JAV net nesiteikė paaiškinti, kaip tai atsitiko.

„Tų žmonių, kurie žuvo dronų atakų metu motinos, tėvai, broliai ir seserys nori žinoti kodėl, – sakė Amritas Singchas (Amrit Singh), vyresnysis karo juristas iš Open Society Justice Initiative. – Tačiau mums nepaaiškino, kodėl tie žmonės pakliūna į atakų židinius, daugeliu atveju net nepasiūlo kompensacijos, ir niekas nieko netiria“.

Šių metų pavasarį Baltieji rūmai buvo priversti pareikšti, jog sausį du įkaitai, laikomi Al Keados kovotojų Pakistane – amerikietis ir italas – žuvo dronų operacijos metu. Bandydamas paaiškinti šios tragedijos priežastis, Baltųjų rūmų atstovas naudojosi principų, kurie neleido išvengti tragedijos, formuluotėmis: įkaitai žuvo nežiūrint į „beveik visišką įsitikinimą“ ir „beveik nuolatinio stebėjimo“ duomenis, kurie rodė, jog smūgio sudavimo metu jų ten nebuvo.

Parengė: Darius Dimbelis