infa.lt

„Maitinimasis, fizinis aktyvumas, o taip pat traumuojantys išgyvenimai: visa tai keičia genų funkcijas ir gali daryti įtaką ateities kartoms“, – rašo austrų leidinyje Kurier gydytojas, neonatologijos profesoriusг Georg Simbruner.

„Mums pasakojo, jog genai apsprendžia mūsų gyvenimą. Bet yra kai kas, kas išeina už genetikos ribų ir vaidina svarbesnį vaidmenį mūsų gyvenime, nei paveldimi genai – tai epigenetika. Ji tiria tai, kaip nuskaitomi, identifikuojami ir reguliuojami genai.

Genai – tai DNR dalys, apsprendžiančios, panašiai kaip statybos planas, žmogaus išsivystymą ir jo savybes. Jie sudaro nepasiduodantį poveikiui, perduodamą paveldėjimo keliu genomo tekstą (…)

Tačiau traumuojantys įvykiai, išgyvenimai nėštumo metu, gyvenamosios aplinkos sąlygos ir mūsų gyvenimo būdas gali keisti mūsų genų aktyvumą ir yra savotiški pasiduodantys pakitimams atsiminimai“, – rašoma straipsnyje.

„Todėl mes – nesame savo genų marionetės ar vergai. Mes galime daryti jiems atitinkamą įtaką, – pabrėžia Georg Simbruner. – O būtent, mes pasirenkame tai, kokie genai yra nuskaitomi, kurie veikia dažnai, o kurie retai”.

„Tokie epigenetiniai pakitimai apima tris kartas. Mažame Overkalix kaime, kuris XIX amžiuje buvo praktiškai atkirstas nuo likusio pasaulio, metai iš metų kildavo sunkumai apsirūpinant maistu.

Mokslininkai ištyrė tuometinių kaimo gyventojų anūkų mirčių priežastis: paaiškėjo, jog žmonių išgyvenusių vaikystėje pertrūkius maitinimosi srityje pagal schemą „nuo gerų metų į blogus“, rizika susirgti ir mirti nuo širdies-kraujagyslių ligų buvo 10 kartų aukštesnė, nei žmonių, kurių seneliai ir močiutės vaikystėje išgyveno pakitimus abiem kryptimis (blogi metai po geru ir geri po blogų)“.

„Gyvenime būna periodų, kurių metu žmogus yra ypač jautrus energetiniams pakitimams – tai maždaug trys mėnesiai iki pradėjimo (nėštumo), buvimo motinos gimdoje periodu prieš gimstant, pirmieji metai po gimimo ir lytinio brendimo metu (…).

Pavyzdžiui, jeigu tris mėnesius iki pradėjimo būsimi tėvai maitinasi daug riebalų turinčiu maistu, tai gali lemti medžiagų apykaitos sutrikimus pirmojoje palikuonių kartoje (…).

Nėštumo metu besivystančio kūdikio epigenetinius pakitimus įtakoja pirmiausiai stresas ir motinos ligos, jos maitinimasis, o taiup pat toksinių medžiagų vartojimas, pavyzdžiui, nikotino“, – rašoma straipsnyje.

Svarbią reikšmę tarp viso kito turi ir sportas: vieno iš tyrimų dalyviai trijų mėnesių eigoje treniravo tik vieną koją. Tame, jog būtent ant tos kojos susiformavo didesnė raumenų masė, nebuvo nieko neujo.

Nauja buvo tai, jog iš esmės pasikeitė genų aktyvumas: 5 tūkstančiuose DNR taškų buvo aptikti epigenetiniai skirtumai tarp treniruotų ir netreniruotų raumenų.

„Taip pat epigenetiniams pakitimams įtaką daro neigiama patirtis, sužeidimai, traumos, kančios. Pavyzdžiui, pas išgyvenusius Holokaustą žmones buvo aptikti epigenetiniai pakitimai, pavertę juos visam likusiam gyvenimui atsparesniais stresui ir ne tokiais jautriais, lyginant su kitais žmonėmis – jų geno, didinančio jautrumą stresui, aktyvumas buvo susilpnintas.

Pas jų palikuonis, atvirkščiai, egzistavo priešinga epigenetinė modifikacija: šio geno aktyvumas buvo padidintas, ir jie buvo jautresni stresui“.

„Mes daugiau negalime teisintis tuo, jog visame kame atsakingi mūsų genai, reziumuoja autorius. – Mes perduodame mūsų epigenetinius pakitimus mūsų palikuonims. Mes esame atsakingi už savo sveikatą, savo gyvenimo būdą, savo ir savo palikuonių gyvenimą“.