infa.lt

© Arvydas Daunys | infa.lt

Atrodytų, daug informacijos – tai gerai. Mes tampame labiau apsiskaitę, protingesni ir sėkmingesni. Bet kažkodėl pinigų ir proto daugiau neatsirado, o štai draugų ir gyvo bendravimo žymiai sumažėjo. Mokslininkai vis dažniau kalba apie technologijų daromą žalą, konkrečiai, apie skaitmeninį autizmą, kaip apie vieną iš rimtų šiuolaikinių masinės informacijos poveikio pasekmių, rašo Lilija Shirokova, tinklapyje Teach Line.

Kas yra skaitmeninis autizmas?

Autizmas tai nervų sistemos sutrikimas, kuriam esant sutrinka socialiniai įgūdžiai. Autistas negali bendrauti, draugauti ir šypsotis atsakydamas į šypseną

Sąvoką virtualus autizmas į gyvenimą paleido Marius Zamfir. Jis ištyrė dvi kontrolines vaikų grupes (62 vaikus) ir pateikė neraminančias išvadas. Vaikai, kurie žiūrėjo į kompiuterio, televizoriaus ar planšetės ekraną daugiau nei 4 valandas atsiliko vystymesi.

Jie blogiau kalbėjo, , kartodavo vienus ir tuos pačius judesius bei žodžius, vengė žiūrėti į akis ir pagal visus požymius priminė autistus. Kaip gydymas jiems buvo skirtas bendravimas, žaidimai su tėvais ir kompiuterinių įrenginių atsisakymas. Būtent po to tyrimo ir buvo imta kalbėti apie skaitmeninį autizmą – gyvo bendravimo įgūdžių praradimą įtakojant skaitmeninėms technologijoms.

Suaugusiųjų skaitmeninis autizmas

Iki atitinkamo momento buvo laikoma, jog suaugę yra labiau atsparesni skaitmeninio pasaulio įtakai. Tačiau tai nėra tiesa. Andrej Kurpatov, mokslo darbų, susijusių su mąstymo metodologija autorius, šiai temai skiria daug dėmesio. Knygoje „Proto menės. Užmušk savyje idiotą“ (Чертоги разума. Убей в себе идиота), vienas iš paragrafų yra skirtas skaitmeninio autizmo pas suaugusiuosius problemai.

Pasak jo tyrimo, žmogaus mąstymas yra giliai socialus, kadangi evoliuciškai žmonės jungdavosi į grupes pasidalinimui informacija. Šiandien kiekvienas gali per google susirasti atsakymą į bet kokį savo klausimą . Bendrauti siekiant gauti kažkokių žinių nėra būtina. Kuriam galui, kaip sako A. Kurpatov, kentėti šalia savęs kitą žmogų, kai visas žinias galima gauti internete. Tai veda link žmonių susvetimėjimo ir bendravimo betarpiškumo nykimo, ir, kaip pasekmė – autizmo požymių atsiradimo.

Kuo pasireiškia skaitmeninis autizmas?

Jeigu jūs bet kurioje suprantamoje ir nesuprantamoje situacijoje „sėdite“ telefone ir „skrolinate“ ekraną, – tai pretekstas susimąstyti ir patikrinti save ar neinate socialinių įgūdžių praradimo vadinamo „skaitmeninis autizmas” kryptimi.

Ir be to, jeigu:

• jums paprasčiau bendrauti messengeryje nei gyvai;
• jums nuolat kyla noras tikrinti socialinius tinklus, net tada, kai šalia draugai ir šeima ar tiesiog šiaip malonūs žmonės;
• jums paprasčiau atsisakyti bendravimo su žmogumi, nei taikytis prie jo būdo;
• jūs nesidomite konkrečiais žmonėmis ir jie lengvai pakeičiami kitais;
• jums nesuprantama, ką jaučia kitas žmogus, ir jums, bendrai imant, nesvarbu;
• jūs daug laiko praleidžiate internete;
• jūsų realiame gyvenime beveik nėra įvykių ir emocijų.

Jeigu į daugumą šių teiginių jūs atsakėte teigiamai, tai, dėmesio – jūs patekote į skaitmeninius spąstus.

© Arvydas Daunys | infa.lt

Skaitmeninės priklausomybės spąstai

Skaitmeninis autizmas, deja, veda link žmogaus atbukimo. Kiekvieną dieną mes atrandame šiam tvirtinimui naujų įrodymų: viešajame transporte, parduotuvėje, gatvėje, darbe. Efektyvumo didinimo treningų atsiranda vis daugiau, o protingų žmonių – vis mažiau.

Kodėl?

Todėl, kad prarasdami kažkokį įgūdį, mes prarandame dalį aktyvių neuronų.

„Pavyzdžiui, mąstymas […] nėra dalomas į socialinį ir matematinį. Viskas kur kas paprasčiau: mūsų smegenų serveris arba yra išmokytas spręsti sudėtingas užduotis arba ne“.
A. Kurpatov.

Kas vyksta su smegenimis, jeigu mes perstojame vykdyti kažkokias mąstymo operacijas? Impulsas nepereina nuo neurono neuronui, o ryšys tarp jų sugriaunamas kartą ir visiems laikams. Mes ne šiaip prarandame įgūdį, mes prarandame ir tas pačias nervines ląsteles, kurios užtikrindavo mums to įgūdžio realizavimą.

Jeigu mes praradome sugebėjimą bendrauti vieni su kitais, tai dalis neuronų mūsų smegenyse negrįžtamai išnyko. Ar galime mes esant tokioms sąlygoms efektyviai mąstyti?

Kūdikiai šia prasme yra kur kas protingesni, nei mes. Kaip mažylis pasiekia tai, ko nori? Jis atlieka neįtikėtiną protinę veiklą: įsižiūri į mamos veidą, analizuoja jos nuotaiką, nustato su ja akių kontaktą ir visais būdais įtikinėja ją paimti jį ant rankų – jis skleidžia garsus, šypsosi, krenkščia. Jeigu niekas nepadeda, jis imasi užtikrinto būdo – riksmo ir raudų.

Šachas ir matas. Jis jau ant rankų ir jau nerūpestingai šypsosi. „Manipuliacija“, – pagalvosite jūs. „Mąstymas“ – atsakysime mes. Jis galvojo, analizavo ir pasiekė savo, tarp kitko, jam viso tik du mėnesiai. Ar gali suaugęs pasigirti tokiais pasiekimais? Ar gali skaitmeninis autistas turėti pasisekimą visuomenėje, neturėdamas bendravimo įgūdžių?

Žinomas antropologas Robin Dunbar įrodė, jog primato galvos smegenų žievės apimtys priklauso nuo būrio, kuriam jis priklauso narių skaičiaus. Konkrečiai, kuo didesnė jo gentis, tuo daugiau socialinių ryšių jis gali užmegzti, o reiškia – tuo jis yra protingesnis. Tai verčia susimąstyti apie tai, kiek mūsų mąstymui yra naudingas darbas pačiam sau (freelancer) ir ką mes prarandame išbraukdami save iš socialinės hierarchijos.

Antra skaitmeninio autizmo pasekmė – savanoriška vienatvė. Socialiniai tinklai ir messengeriai sukuria bendravimo iliuziją. Tačiau, susitikę su kažkuo, kas nuolat dėlioja „Patinka“ jūsų įrašams, jūs vargu ar surasite apie ką su juo pasikalbėti. Nyderlanduose buvo pastatyta skulptūra „Apimti šviesos“ (Absorbed by light). Už jos hiperrealizmo slypi socialinė kritika šiuolaikiniam žmogui, nesugebančiam bendrauti gyvai.

Kaip netapti skaitmeniniu autistu?

Visuotinai žinomas faktas, jog Steve Jobs neleido savo vaikams naudotis iPad ‘u. Servisų Blogger it Twitter kūrėjai apribojo savo vaikams prieigą prie išmaniųjų telefonų ir planšečių iki 1 valandos per dieną, o Chris Anderson, vienas iš 3D Robotics kūrėjų, draudžia pats sau naudotis išmaniaisiais įrenginiais miegamajame, o taip pat apriboja savo vaikus.

Idėja atsisakyti išmaniųjų telefonų ir pereiti prie mygtukinio telefono ir stacionaraus kompiuterio atrodo patraukli, tačiau mažai tikroviška realiame gyvenime. Yra žinoma, luditų, kurie aršiai protestuoja prieš technologijas ir siunčia laiškus tik valstybės Paštu. Bet ką daryti tiems, kurie nėra pasirengė sugrįžti prie plūgo ir žagrės, o gimtąja tapusi klaviatūra jam pakeitė gamtą?

Ką gi daryti?

• Stebėkite ekrano laiką ir nusistatykite limitą tiems papildiniams, su kuriais daugiausiai praleidžiate laiko.
• Atjunkite pranešimus ir nekrūpčiokite kaskart, kai kažkas uždėjo „Patinka“ jūsų įrašui;
• Tikrinkite paštą sistemiškai, o ne spontaniškai. Pasirinkite tam nustatytą laiką;
• Pašalinkite iš akių telefoną valandą prieš miegą ir 1 valandą atsibudus. Gali būti, jog jums nuobodu gulėti lovoje vienam ir jūs kenčiate. Tai štai, gera naujiena tame, jog, jeigu jūs kenčiate nuo vienatvės – tai jūs tikrai ne autistas.
• Bendraukite su žmonėmis, žiūrėkite jiems į akis, šypsokitės, bandykite suprasti žmogų, sėdinti priešais jus. Ir neieškokite kišenėje telefono tuo metu, – tai galų gale nepadoru.
• Sveikinkitės ir bendraukite su žmonėmis. Ypač lifte, su kaimynais. Ypač su tais, kurie iš jūsų aukšto. Neapsimeskite, jog jūs jų nepažįstate, todėl, kad jie tikrai žino, jog taip nėra.
• Pergyvenkite dėl kitų. Statykite save į jų vietą. Juokitės ir verkite kartu su draugais – tai geriausia profilaktika prieš skaitmeninį autizmą.
• Vertinkite žmones, kurie šalia jūsų. Net, jei pas juos galvoje „tarakonai“, kurie visiškai nepanašūs į jūsiškius.

Skaitmeninės technologijos – tai tik instrumentas darbui, o visam kitam – yra žmogus. Bendrauti su juo, žinoma, kartais būna sunku, tačiau tai puikus treniruoklis mūsų mąstymui.