infa.lt

nuotr. © Arvydo Daunio | infa.lt

Jau nuo senų laikų šis klausimas aptariamas visose visuomenėse – ar galima moraliu vadinti tikslą, jei jis buvo pasiektas nusižengiančiais ar net priešingais moralei būdais?

Ar valstybės savarankiškumas, galia ir įtaka, pasiekti per mirtis, išdavystes bei sąjungas su priešais yra viso to vertas?

Ar žmonės, kurie stovėjo prie politinės galios ir sprendimų svertų, siekdami valstybės gerovės plačiąja prasme, nors dėl jos buvo paaukota daug gyvybių, patirta daug kančių, išdavysčių ir išsiskyrimų, – ar tokie žmonės gali būti vadinami moralūs bei tapti pavyzdžiu ateities kartoms?

Reikia turėti omenyje, kad tų žmonių laimėjimai tolesnėje perspektyvoje tapo visos valstybės laimėjimais, iškėlusiais ją į galios viršūnes ateityje…kuri šiandien jau yra mūsų valstybės praeitis.

Kalbu apie mūsų karalių Vytautą, kitus LDK valdovus, visus kurių tikslas buvo šalies didybė. Jie stovėjo aukščiau tų moralės normų, kuriomis vadovavosi jų laikmečio žmonės.

Moralė buvo skirta prastuomenei, siekiant normalizuoti jos tarpusavio santykius, bajorams garbės ir privilegijų kodeksas, o karaliams – valstybės interesai, kurių siekiant visos priemonės ir būdai buvo tinkami bei moralūs, nors su apačių morale neturėjo nieko bendro.

Kalbant apie šiandienos Lietuvą situacija kiek kitokia.

Valstybė neturi anei jokio tikslo ir degraduoja visomis prasmėmis. T.y. prarandama ne dėl kažkokių nesėkmingų veiksmų, siekiant valstybinės reikšmės tikslų, o dėl tikslo ir kryptingų veiksmų nebuvimo.

Moralės normomis kaip ir anksčiau, daugumoje atvejų, remiasi „apačios“, besipiktinančios „išsigimusiu ir nemoraliu“ elitu, kuris kartais užsimiršęs, kad neturi karaliaus statuso, staiga ima ir išrėžia, jog, cituoju: „Moralė ne šio pasaulio dimensija“. Na argi ne karališka?

Tiems, kurie šio skirtumo nemato, priminsiu – dabartinis politinis elitas nesprendžia nieko. Tai yra, asmeniškai neprisiima jokios atsakomybės. Jis sako – įstatymai tokie, bet nutyli, jog jis pats tokius įstatymus ir priėmė, kad apsaugotų save nuo atsakomybės, apie kurią bijo ir pagalvoti.

Mūsų ankstesni „nemoralūs“ valdovai, vis tik buvo tiek moralūs, kad visa atsakomybė už valstybės nesėkmes guldavo ant jų pečių, o sėkmė reikšdavo visos valstybės laimėjimą.

Prisiminkime Vytauto kovas, ir politines, ir mūšio lauke. Mes žinome, kad visa tai priskiriama konkrečiai jam, niekas neprisimena jo patarėjų – atsakingas valdovas.

Dabartiniai gi, moralūs politikai, valstybės laimėjimus, sakykim, išsiderėjus iš ES struktūrinių fondų išmokas – privatizuoja ir paverčia savo ir savo klano asmeniniais laimėjimas, įsisavinant tas ES lėšas.

Oficialiai skelbiama, jog Lietuva iš ES gavo tiek ir tiek naudos Eurais, tačiau nutylima į kieno kišenę tie visi eurai subyrėjo. Eilinis pilietis neturi nė menkiausios galimybės kažkokiu būdu prasibraut prie tų €urų maišų.

Jam palikta tik žinia, jog „Lietuva gavo“, o jam, galbūt, po kažkurios Seimo sesijos bus padidintas MMA. O dabar jis turi darbą ir tegu džiaugiasi. Nes neturėdamas darbo neturėtų ir kuo užsimokėt už internetą, kuriame galėjo perskaityti tą džiugią žinią, kad „Lietuva gavo“.

Kaip tas pats, apačių morale besiremiantis pilietis, norėjau skaitytojus tiesiog privest prie minties, jog aukščiausią vertę vis tik turi valdovų (elito) siekiami tikslai, kuriuos įgyvendinus kuriama valstybės gerovė, o ne atskirų asmenų (politinio elito mūsų atveju) moralus ir įstatymų nepažeidžiantis, tačiau niekur nevedantis vadovavimas, – vadovavimas ne šaliai, toli gražu, o jos ekonominiams procesams, iš vienur nuimant, o kitur pridedant. Ir, žinoma, nepamirštant savęs. Teisėtai.

Kuo iš esmės skiriasi buvusi Vytauto LDK ir dabartinė LR?

Akivaizdu, jog LDK nors ir nebuvo demokratiška, kaip dabartinė LR, vis tik buvo suvereni valstybė, pati sprendusi savo vidaus ir užsienio politikos klausimus, o jos valdovai turėjo savo valstybės vystymosi viziją, kurios atkakliai siekė. Iki tam tikro meto. Deja.

Dabartinė gi, demokratinė Lietuvos Respublika, kaip bebūtų keista, nuo pat įstojimo į ES ir NATO, nebesiekia nieko, bet kokį suverenumą perdavusi sąjunginiams dariniams Jos elitui nieko nereikia, nes viską gauna prasibrovęs prie lovio rinkimų keliu, kur apsirūpina ir save, ir savo giminę.

Ir maža to, kad nesiekia – atsisako netgi ir to, kas sudarė valstybei galimybę atkurti savo valstybingumą – savo tautinės tapatybės, savo suvereniteto, savo tradicijų ir papročių, kurie lietuvį daro lietuviu. Kad išlaikytų savo gerovę mūsų elitui viso to nebereikia, nes savo gerovę jis, matomai, jau atsiejo nuo savo visuomenės, savo tautos.

Suprantama, kai valstybės elitui nieko nebereikia – apie kokią valstybės viziją ar tikslą galima kalbėt?

Apskritai kyla net klausimas ar sąvoka Lietuvos „elitas“ tinka šiems žmonėms, kurie apsidraudę įstatymais iš visų pusių jau nori apsidrausti net nuo savo visuomenės sprendimų ir iš ekonominės pusės – skirti sau rentas, jei nebus išrinkti į Seimą.

Įsivaizduojate? – Žmonės įvertino, kad jie niekam tikę nevykėliai ir jų neišrinko, o jiems už tai rentas tų žmonių sąskaita? Plintuso lygmens logika. Tikrai ne elito.

Ir va, šioje vietoje vėl grįžtame prie moralės, – sulyginimui, kai praeities valdovai jos nepaisė siekdami valstybės gerovės, o dabartinis „elitas“ – asmeninės. Net galima pasakyti, jog mūsų elitui ji elementariai neegzistuoja. Nei valstybės gerovė, nei, žinoma, moralė.

Remiantis visu tuo, ką parašiau, galima būtų daryti išvadą, kad viskas ir toliau vyks taip pat ir ta pačia kryptimi, jei mes vadovausimės tokiomis moralės normomis, kurios mūsų elitui neegzistuos.

Mes galvosime, kad elitas turi dirbti mums, o jis galvos, jog pagrindinis jo rūpestis yra pasirūpinti savo gerove.

Todėl pirmiausia, kas turėtų būti padaryta – sulygintos būtent moralės sąlygos, iš jų sekančios išvados ir bendri požiūriai, kad visi tai suprastume vienodai – tada ir veiksmai nesiskirs.

Pavyzdžiui:

Elitas nenori dirbti valstybei? – Mes nemokame jo išlaikymui mokesčių. Jis sako, kad nebus iš ko mokėti pensijų? – Mes savo tėvais pasirūpinsime patys. Nebus pinigų gynybai? – Mes nieko nepulsime. Ir panašiai.

Šią kalbą suprastų visi ir reaguotų atitinkamai, jei tai atitinkamai būtų pristatyta. Dabar prasidėjusios kalbos apie senų automobilių apmokestinimą rodo, jog tuoj jos virs darbais, jei mes nesusišnekėsime su savo elitu. Laikas pradėti kalbėti ir susikalbėti.

Tikslai turi būti moralūs, net jei priemonės jų siekiant ir nelabai.

Ir šiandienos tikslas galėtų būti atkurti tokią valstybę, kurioje žmonės norėtų gyventi, kurioje norėtų gimti, kurią norėtų ginti.

O kaimynai aplink – būtų draugiškos valstybės. Tai didelis iššūkis, bet jis vertas bet kokių pastangų ir netgi priemonių.

sekite autorių Facebook

Daugiau šio autoriaus straipsnių