infa.lt

Žydų pogromai: Interviu su šokiruojančios knygos autoriumi

Žydų pogromai: Interviu su šokiruojančios knygos autoriumi

09 spalio
01:01 2015

newsweek.pl

paveikslėlis

Newsweek Polska: Jano Tomašo Groso (Jan Tomasz Gross) knyga „Kaimynai“ pasirodė prieš 15 metų. Visus tuos metus mes (lenkai) gyvenome tikėjimu, kad žudynės Jedvabne, per kurias lenkai nužudė 300 savo kaimynų žydų – siaubingas, tačiau vienetinis įvykis.

Miroslavas Tryčikas: Ši knyga sukėlė diskusijas apie lenkų dalyvavimą holokauste. Grosas smulkiai aprašė tai, kas atsitiko Jedvabne, tačiau, pirmiausia informacija „išsikerojo“, dabar mes žinome dar daugiau. Antra – jis nesutalpino tų įvykių į regiono kontekstą. Tokiu būdu susiformavo mitas apie Jedvabną. Kai važinėjau po Podlesę, tikėdamasis rasti liudininkų, dažniausiai girdėdavau tai: „Nereikia prisiminti, jūs iš mūsų miesto padarysite dar vieną Jedvabną“.

Savo knygoje „Mirties miestai: kaimyniniai žydų pogromai“ jūs aprašote dar 13 gyvenviečių, kuriuose vyko tragiški įvykiai.

– Tai tik ledkalnio viršūnė. Trejetą metų aš nagrinėjau 1944-1946 metų teismo procesų, kurių tikslas buvo „nuteisti kaltus dėl taikių gyventojų ir karo belaisvių žudynių bei persekiojimų“, duomenis ir galiu išvardinti 128 gyvenvietes šiandieninės Podlesės teritorijoje (abipus Lenkijos ir Baltarusijos valstybinių sienų), kur lenkai savarankiškai ar bendrai su vokiečiais rengė žydų pogromus.

Visur buvo taip pat, kaip Jedvabne?

– Apie Groso knygą sukasi keletas mitų. Pavyzdžiui, toks, kad pogromas Jedvabne buvo spontaniškas galvą pametusios minios agresijos protrūkis, kurią įbaugino trys lenkai banditai, o veiksmas vyko prižiūrint vokiečių kareiviams. Skaitydamas teismo procesų dokumentus, įsitikinau, jog pogromai buvo kruopščiai planuojami.

Kas tai darė?

– Lenkai. 1939 metų rugsėjo 17 dieną pagal Molotovo-Ribentropo paktą Podlesę užėmė TSRS. Ten atsirado stichinis partizaninis judėjimas, liaudies pogrindis, neturėję jokio sąryšio su Armija Krajova. Tokių būrių – su savo hierarchija, struktūra, ginklais ir antikomunistiniais įsitikinimais buvo daugybė. 1941 metų birželio 22 dieną, kai Trečiasis reichas užpuolė TSRS, rusai atsitraukė, o tomis teritorijomis pravažiavo vokiečiai, keletui valandų apsistoję kai kuriose gyvenvietėse. Jie įsakė suformuoti vietos valdžią ir nuvažiavo toliau, į frontą prie Minsko. Toje niekieno žemėje valdžią į rankas paėmė partizanai, kurie subūrė milicijos, liaudies draugovių skyrius – apie juos Grosas neužsimena visiškai.

Partizanai jautėsi esą atsakingi už tvarką tose teritorijose.

– Ir manė, jog privalo susitvarkyti su žydais ir tais žmonėmis, kurie bendradarbiavo su tarybomis. Jie leido įsakymus, draudžiančius slėpti žydus, o jiems patiems buvo draudžiama vaikščioti keliuose.

Naikinimo akcijos buvo suplanuotos ir nusikalstamos. Viskas prasidėjo 1941 metų liepos 5 dieną Vonsoše, kuriame buvo 1700 gyventojai, 700 jų – žydai. Liepos 6 dienos naktį, kaimą apsupo specialiai akcijai atrinkti lenkai. Vienas pogromo dalyvių vėliau teismui pasakojo: „Juzefas L. liepė man eiti Vonsoše už daržinių, į rugių lauką ir stebėti kur slėpsis žydai, kadangi jie bėgs tuo keliu. Tu juos grąžinsi, o mes jau su jais susidorosime“. Toliau jis pasakojo, jog „nuėjo ten nešinas pagaliu, išlaužtu iš tvoros“. Taigi, akcija turėjo vadovus, jie dalino įsakymus, skirstė žmones miestelio pakraščiuose ir laukuose, visur, kur galėjo pasislėpti žydai. Vieni turėjo vežimais išvežti kūnus, kiti – užpilti smėliu kraujo dėmes. Savo parodymuose liudininkai pažymėjo, jog žudikai naudojo iš anksto paruoštus ginklus: metalu kaustytas lazdas, spyruokles su svarmenimis… Norint paruošti tokius daiktus, reikia laiko, plano ir idėjos.
Laidojo kūnus pačioje geriausioje vietoje: giliame prieštankiniame griovyje, kurį dar Raudonoji armija buvo iškasusi. Vėliau tokia pati veiksmų schema buvo pakartota Radzilove, Jedvabne, Ščiučine, Grajeve, Raigrude, Geniondze ir kitose regiono gyvenvietėse.

Kas buvo tie žudikai?

– Reikėtų paneigti mitą, kad žudikai buvo valstiečiai, beraščiai žmonės, kažkokios masės. Milicija, kuri organizavo ir inspiravo žudynes, buvo sudaryta iš vietos elito: gydytojų, verslininkų, ikikarinių policininkų. Iš žmonių, kurie buvo gerbiami, kurių buvo klausomasi. Raigrude vyriausiasis buvo L., senovės graikų kalbos mokytojas, kuris po eilinių žudynių ilsėjosi, šnekučiuodamasis su dvasininku arba į popierių sukdamas savo mėgstamas senovės istorijos knygas. Branske viskam vadovavo ikikarinės Lenkijos valstiečių partijos vietos skyriaus lyderis, Ščiučine – mokyklos direktorius.

Įvykių Jedbavne vadai laikomi broliai Laudanskiai, Groso knygoje jie vaizduojami kaip primityvūs monstrai. Tačiau jie buvo vietos elito atstovai: jie puikuojasi fotografijose kartu su Lomžos vyskupu, o tai daug ką sako apie jų visuomeninę padėtį. Jie vadovavo statybų firmai, statė mokyklas, bažnyčias. Kai Jedvabne ieškojo daržinės žydams sudeginti, tai tam, kuris atiduos savo, jie pažadėjo suteikti medienos naujos daržinės statybai. Ir pažadą ištesėjo.

Daugelis liudininkų jūsų knygoje teigia, jog pogromai buvo rengiami vokiečių įsakymu – jie grasino, kad, jei lenkai atsisakys tai daryti, tai jie sudegins visą kaimą. Vokiečiai buvo Radzilove, Jedbavne, Suchovolėje, Kolne… O jūs vis tiek tvirtinate, kad žydus žudė lenkai.

– Vokiečiai kiršino, grasino, o kartais tik užsimindavo. Jie siekė, kad lenkai žudytų patys, norėdami sulaukti propagandinio efekto ir parodyti, jog netgi slaviškos tautos savo žemėse nori atsikratyti žydų.

Daugelyje pasakojimų apie pogromus girdisi pastebėjimai, jog vokiečių nusikaltimų metu tose gyvenvietėse nebuvo. Ten, kur jie pasilikdavo, elgėsi pasyviai, fotografuodavo.

Po karo lenkai suformavo mitą, jog jie neturėjo kitos išeities, kitaip juos būtų sušaudę. Tačiau iš tikro vokiečiai valdžią į savo rankas tose vietovėse paėmė tik vėlyvą rudenį. Visą 1941-ųjų vasarą tvarką palaikė lenkų milicija, kuri galėjo padėti žydams, tačiau to nepadarė. Atvirkščiai: Geniondze jie perdavė vokiečiams žydų sąrašą sušaudymui. Branske vokiečių postą sudarė 3-4 žmonės. Iš miesto bėgo 800 žydų, o karą išgyveno tik kelios dešimtys. Likusius lenkai išžudė aplinkiniuose miškuose.

Manoma, jog pogromai vyko porą dienų, neapykanta išblėso ir gyvenimas vėl grįžo į savo vėžes. Kiek gi jie tęsėsi iš tiesų?

– Daug dienų, netgi savaičių, o nusikalstama atmosfera augo palaipsniui. Pradžioje milicija, ar liaudies patruliai areštuodavo žydus, kurie bendradarbiavo su tarybinėmis karinėmis pajėgomis. Tai buvo ženklas, jog žydus žudyti galima greitai, be teismo, ir nieko už tai nebus. Po to prievarta peraugo į atskirus incidentus. Česlavas Laudanskis (Czeslaw Laudanski) smogia į veidą atsitiktinai sutiktam gatvėje žydui, kažką sušaudo už miesto, kažką skandina šulinyje. Prasideda pirmieji naktiniai padegimai, kuriuos lydi žydų turto plėšimai. Vėliau lenkai teismui pasakojo: „Naktį girdėjau riksmus, bet išeiti bijojau“.

Kai pogromininkai ėmė labiau pasitikėti savo jėgomis, pradėjo žudyti dienomis. Ščiučine, kaip nurodo Leonas K., „Vincentijus R. ir Dominykas D. puldinėjo žydus su peiliu, tai vyko sekmadienį, žmonės ėjo namo iš bažnyčios“. Niekas nereagavo. Po to, naktį, paskelbė: „Kas turi drąsos, eime mušti žydų“. Prasideda masinės žudynės: Vonsošo gatvėse ir namuose buvo nužudyta 1200 žmonių, Ščiučine – 100. Tuomet dažniausiai pasirodydavo vokiečiai, išduodavo leidimus pogromams, arba laimindavo susiklosčiusią situaciją, pareikšdami, jog žydų įstatymai neliečia, todėl juos galima žudyti. Kai kuriose gyvenvietėse pogromai nebuvo vienkartiniai: Geniondze žydų naikinimas tęsėsi dvi savaites, kiekvieną naktį.

Kaip į masinius pogromus reagavo gyventojai?

– Ilgainiui prievarta ėmė atrodyti tokia kasdieniška, jog to niekas nebeslėpė. Vienas liudytojas iš Vonsošo pasakojo, kaip du gyventojai buvo „gana smarkūs žudikai. Vidury dienos jie vaikščiojo atsiraitoję rankoves su peiliais rankose, kuriais pjovė žydus“. „Vincentijus R. nužudė žydą, kurio pavardės neprisimenu, matant visiems Ščiučino gyventojams“, – liudijo kitas.

Ar tiesa, jog žydus taip terorizavo, jog jie pagalbos kreipėsi net į vokiečius?

– Tuo sunku patikėti, tačiau taip buvo Grajeve, Jedvabne, Geniondze. Ten vietos milicija užrakino žydus vyrus daržinėje ir ėmė užpuldinėti likusias be apsaugos moteris. Tik per vieną naktį – 1941 m. liepos 21-ąją – lenkai nužudė 20 žydų: kažkam smogė laužtuvu, kažką pakorė, kažkurio nenorėjo paslėpti kaimynas ir neatidarė durų… Vokiečių miestelyje nebuvo, jie tūnojo netoliese esančioje Osoveco tvirtovėje. Sekančią dieną vilties netekę žydai sumokėjo vokiečiams, kad šie atvyktų į Geniondzę ir patruliuodami juos gintų. Mechanizmas veikė taip: sumokėkite, kitaip mes leisime lenkams jus žudyti.

Liudijimuose taip pat sutinkama ir prievartavimų tema. Koks buvo jų mastas?

– Žydžių prievartavimas buvo normalus dalykas. Liudytojai pasakoja apie grupinius prievartavimus: namuose, parkuose, skveruose, prie bažnyčių, gatvėje. Niekas nekreipė dėmesio. Lenkė iš Geniondzo prisimena: „Frančišekas K. prievartavo jaunas keturiolikmetes žydes, kieme pati esu mačiusi kraują“. Viena moteris pasakojo, jog jos kaimynas prievartavo žydes. Tačiau ji tai pasakojo taip, tartum sulaukėjimą matė ne pačiame prievartavimo fakte, o tame, kad tai buvo žydės: jos manymu tai dar blogiau, nei naudotis prostitučių paslaugomis.

Randami sadizmo aprašymai iš Vonsošo, Kolno, kur moteris vertė nuogas lakstyti gatvėse. Geniondze žydus išvijo „ganytis pievoje“ – vertė valgyti žolę. Helena A. pasakojo, jog Raigrude matė, kaip lenkas „daužė stiklus, o po to vertė žydus basomis per juos eiti į ežerą maudytis, plakdamas juos virvėmis“. Suchovolėje žydus suvarė į upę. Iš Jano V. parodymų sužinome, kad „visi subėgo pažiūrėti, kaip skandina tuos žydus“. Žudymas buvo laikomas spektakliu.

Ką naudojo žudynėms?

– Viską, kas kaime ar miestelyje pakliūdavo po ranka: pjūklus, lazdas, durtuvus, kirvius. Kas žudė mėsininko kuolu, pasakojama, kad lenkai „vertė žmones gultis aukštielninkus, pridėdavo prie kaklo kastuvą ir koja įspausdavo. Ir viskas, žmogaus nebelikdavo“. Vaikams gailėdavo kulkų, juos žudė trankydami į grindinį, sieną. Radzilove milicininkas, taupydamas kulkas, bandė viena kulka nušauti 10 vaikų, sustatęs juos į eilę. Žuvo ne visi, kai kuriuos palaidojo gyvus.

Judančios žemės, po kuria užkasti dar gyvi žmonės, motyvas dažnai sutinkamas liudininkų parodymuose.

– Lenkai, neturintys tokios patirties, mokėsi masinio žudymo. Pirmuosiuose pranešimuose teigiama, jog žmones skandino šuliniuose, tvenkiniuose, drenažo grioviuose. Vėliau paaiškėjo, jog žudyti žmones gatvėse ir išvežti jų kūnus už miesto nepatogu. Ėmė kasti duobes aplinkiniuose miškuose ir laukuose bei vesti aukas ten. „Feliksas B. paėmė durtuvą ir ėmė durti po kaire mentimi kiekvienam žydui iš eilės, žmonės, buvę su juo, sudaužydavo kastuvais jiems galvas (…), po to juos užberdavo žeme“, – tai pasakojimas iš Raigrudo. Pasirodo, jog daug pigiau ir efektyviau yra deginti žmones daržinėse.

Pasibaigus pogromams, vokiečiai organizavo getą. Kas juos valdė, jei, kaip jūs teigiate, pačių vokiečių tose teritorijose nebuvo?

– 1941-1942 metų sankirtoje vokiečiai miesteliuose suformavo savo administraciją, kartu ir taip vadinamą hilfspolizei, policijos rėmėjus, kurie iki tol buvo liaudies draugovininkais ir parodė iniciatyvą žudynėse. Tuo jie užsitarnavo okupantų pasitikėjimą. Dalis tokių žmonių stojo tarnauti vokiečiams, o kita dalis, susitvarkę su žydais ir komunistais – į Armiją Krajovą arba į Nacionalines karines pajėgas (dešinioji pogrindinė Lenkijos pasipriešinimo judėjimo karinė organizacija, veikusi Antrojo pasaulinio karo metu ir jam pasibaigus). Ščiučino liaudies draugovėje tarnavęs R. įstojo į vokiečių policiją ir buvo paskirtas 1942 metų pradžioje įkurto geto komendantu. Jis suorganizavo ištisą moterų žydžių samdymo sistemą darbams valstiečių laukuose.

Žydus pavertė valstiečiais?

– Įbauginti, pažeminti, netekę artimųjų žmonės buvo išnaudojami kaip pigi darbo jėga Ščiučine, Raigrude, Geniondze. Vietiniai valstiečiai kreipdavosi į Lenkijos miliciją, kuri turėjo absoliučią valdžią žydams ir samdė juos darbui. Valstiečiai mokėjo lenkams, o tie turėjo dalintis su vokiečiais. Mokėjo kiaušiniais, sviestu, benzinu, iš žydų pavogtomis brangenybėmis. Pasakojimuose tiesiog jaučiamas pasitenkinimas, kad žydą galima buvo paversti vergu, tai buvo savotiškas kerštas.

Kodėl jūs apskritai ėmėte skaityti šiuos dokumentus?

-Tai mano asmeninė istorija. Mano šeima kilusi iš Podlesės, mano mylimas senelis gyveno kaime prie Terespolio. Aš gyvenau Vroclave ir važinėdavau ten atostogauti. 2011 metais tame kaime, pora šimtų metrų nuo mūsų namo, rado masinę kapavietę. Pajutau, jog mano vaikystės Arkadija atsidūrė kapuose. Mane stebino, kad senelis niekada man nesakė apie tuos kapus, juk negalėjo apie juos nieko nežinoti. Senelis buvo antisemitas, kaip beje ir mano tėvas, „žydai“ jam buvo kalti dėl visų pasaulio bėdų. Ir visada šiltai atsiliepė apie vokiečių karininkus, kurie nakvojo jo troboje. Senelio ir tėvo jau nebebuvo, taip kad ėmiau ieškoti informacijos archyvuose.

Ir ką ten radote?

– Dokumentų, susietų su nusikaltimais prieš žydus, esančių Bialystoko Nacionaliniame tautinio atminimo institute, būklė atspindi istorikų ir prokurorų susidomėjimą tais įvykiais. Kai aš ėmiau tuos dokumentus, man sakė: „kam juos skaityti, tos istorijos jau aprašytos“. Iš archyvo dokumentacijos matėsi, jog kai kurie parodymai buvo skaitomi pirmąkart.

Nesusisteminti, ne pilnai aprašyti, praktiškai apipeliję… Užtat, jei imtume dokumentus apie „prakeiktus kareivius“ (ginkluoto antitarybinio ir antikomunistinio pogrindžio, veikusio penktajame ir šeštajame dešimtmetyje, dalyviai), tai šie profesionaliai sutvarkyti, laminuoti, aprašyti iki paskutinės pavardės, gyvenvietės, padalinio.

Iš teismo dokumentų aišku, jog 80 % bylų, iškeltų žmonėms, kurie Antrojo pasaulinio karo metais padarė nusikaltimus prieš žydų tautybės Lenkijos piliečius, baigėsi išteisinimu.

Mitas apie taikią ikikarinę daugiatautę simbiozę šiuose rytiniuose pasienio miesteliuose, žlugo. Parodymai demonstruoja, jog lenkai nieko nežinojo apie savo kaimynus žydus, dažnai jie net nežinojo jų pavardžių! Kai jų prašydavo išvardinti žuvusių pavardes, jie naudodavo pravardes: „Morka“, „Petražolė“. Tai rodo, kad tuos žmones jie gretino tik su jų veiklos, kuria jie užsidirbdavo pragyvenimui, pobūdžiu. Šiuo atveju – prekyba daržovėmis.

Kai vykstu į gimtąjį Augustovą, pravažiuoju miestus, kuriuos jūs paminėjote. Tačiau nei mokykloje, nei namuose apie pogromus niekas nepasakojo.

– Todėl, kad mes išstūmėme šias žudynes iš atminties ir ištrynėme pėdsakus. Raigrude, miške, kur sušaudė 40 žydų, po karo vietos gyventojai iš pradžių įkūrė vietą, kur utilizuodavo gyvulių kaulus iš skerdyklos, o po to – šiukšlyną. Memorialinės lentos ten iki šiol nėra. Kalbama, jog identifikuoti masinės kapavietės neįmanoma, nes žmonių kaulai persimaišė su gyvulių. Nenoriu jūsų nuliūdinti, tačiau Augustove taip pat vyko pogromai.

Prieš pradedant man skaityti šiuos dokumentus, aš buvau miesto aktyvistas, skautas, mokytojas, nuolatos norėjau atlikti kažką, kas žmones ir visuomenę padarytų geresniais. Tačiau nuo tada, kai ėmiau po keletą valandų per dieną skaityti tuos parodymus, netekau tikėjimo žmogumi.

O kas nutiko jūsų kaimui?

– Pasirodo, ten žudė žydus iš Terespolio, esančio netoliese. Kartą senelis padovanojo man monetų kolekciją ir sidabrinį laikrodį. Aš labai apsidžiaugiau, gavęs tokią dovaną, tai artimi man daiktai. Tačiau dabar uždaviau sau klausimą: iš kur valstietis, kurio pagrindinis turtas buvo karvė arba arklys, gavo karališką laikrodį? Arba monetų kolekciją iš įvairių pasaulio kampelių ir sidabrinius caro laikų rublius?

Ir ką į tai atsakėte?

– Gali būti, jog senelis dalyvavo žudynėse. Gali būti, jog jis atkasinėjo kapus, arba dalyvavo pogromuose. Aš nesigilinau į tai, neužteko ryžto. Tai šventa man vieta, mano Arkadija. Tačiau aš parašiau knygą apie žydų pogromus. Prie senelio norėčiau sugrįžti kitoje knygoje, kol kas jai kaupiu jėgas.

Parengė: Darius Dimbelis

1 Atsiliepimas

  1. siaubas    -  2015-10-10, 09:32

    Siaubas kazkoks. Kaip zmones gali taip nusirist? Matyt visas auklejimas tik labai plona dresuros plevele kuri lengvai plysta kai pasireiskia vidiniai zveriski instinktai. Labai paveike bet vis tiek aciu.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar 2019-ieji atitiko jūsų lūkesčius, ar iš valstiečių to ir tikėjotės?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Žydų pogromai: Interviu su šokiruojančios knygos autoriumi* - nuoroda: https://infa.lt/3394/zydu-pogromai-interviu-su-sokiruojancios-knygos-autoriumi/