infa.lt

Smegenys gali viską išgyventi ir „suvirškinti“. Ir iš visko išgauti patirtį ateičiai. Iš visko, išskyrus pažeminimą. Apie tai pasakoja psichologė Anna Kirjanova.

Pažeminimas tuo ir skiriasi – reakcija be atsako. Pažeminti galima tik su sąlyga, kad žmogus negali atsakyti. Todėl žeminami vaikai ir tie, kas dėl tam tikrų aplinkybių yra priverstas nutylėti ir kentėti. O vėliau – verkti ar atvirkščiai, kvailai šypsotis, kažką sau murmėti, eiti kur akys mato su akmeniu širdyje…

„Tai nieko, nieko… Pamanykit – pažemino prie visų. Netrenkė juk. Arba apskritai, pažemino akis į akį – niekas nesužinos. Nieko baisaus!“

Tai baisu – būtent po pažeminimų įvyksta suicidas ar psichikos sutrikimai. O, jei psichika tvirta, nuosėdos lieka visam gyvenimui. Ir žmogus viskam pasiruošęs, kad užmirštų pažeminimą – o jis niekaip neužsimiršta, būtent todėl, kad tai pati didžiausia ir skausmingiausia psichologinė trauma.

Pažemino viršininkas; pažemino pasitarime; uždavinėjo žeminančius klausimus ir darė žeminančias pastabas; Žemino ligoninėje, parduotuvėje, įstaigoje.. ir teko kentėti – nebuvo kur dėtis.

Poetas Rubcovas irgi buvo pažemintas brolių-rašytojų: išvyko garlaiviu paplaukioti, visi po kajutes išsivaikščiojo, o Rubcovą koridoriuje apgyvendino – jis gi skurdžius girtuoklis iš vaikų namų, jam pilnai normalu koridoriuje plaukti! Tiesa, rašytojai nuolat klausinėjo – ar patogu Rubcovui?

Ir jis atsakydavo –  taip, esą visai patogu. Dėkoju! O po to kaip pradėjo gerti karčiąją; ir neužilgo pražuvo. Nors jam ir buvo patogu koridoriuje, tikriausiai – tačiau siaubinga širdyje…

Ir vienintelis būdas susidoroti su pažeminimu – vis tik atsakyti. Net jei ir priklausai nuo šių žmonių – vis tiek atsakyti ramiai ir adekvačiai. Todėl, kad jokie pinigai ir taikūs santykiai nekompensuos pažeminimo traumos – ji išliks visiems laikams.

Ir, kuo labiau jus pažemino, tuo aukščiau pakėlė savo savivertę – kaip sūpuoklėse, kur vienas viršuje, kitas – apačioje. Reikia koja atsispirti ir pakeisti poziciją, vi stiek kitos išeities nėra. Ir pasakyti, jog koridoriuje miegoti nepatogu – tai net idiotui suprantama. Gauti įžūlius laiškus – bjauru. Klausytis įžeidimų – nepriimtina.

Ir nueiti, atsigulti vyriausiojo rašytojo kajutėje ant lovos – štai čia patogu. O kas bus po to – ogi, kaip taisyklė, visiškai nieko. Tie, kas žemina – bailūs niekšingi žmoneliai. Ir vargu ar jie sukaups tiek drąsos, kad nuvytų jus nuo lovos ar toliau tęstų įžeidimus.

Kai tik bus atsakomoji reakcija – nebus pažeminimo, štai kame dalykas. Mušti nereikia. Bartis nereikia. Aiškinti reikia, kaip patarė Visockis. Patogiai gulint ant lovos – pridėsiu aš…