infa.lt

nuotr. infa.lt

Gerbiami skaitytojai, siūlome jūsų dėmesiui straipsnį iš rusrand.ru tinklapio, kuris buvo skirtas Rusijos auditorijai, tačiau paralelės su Lietuva tiek akivaizdžios, jog nutarėme išversti ir pateikti jį jums.
Redakcija

Atimk iš tautos bendrą tikslą ir ji iš karto pavirs minia. Pakeisk jos bendras vertybes ir tikslus iliuzija apie individo apsisprendimo teisę ir laisvę, ir gali ją imti plikomis rankomis. Manipuliuok ja kaip kekše.

1991-1993 metais, kriminalinės revoliucijos metu, nauja Rusijos valdžia kontroliuojama vakarų „patarėjų“ prasuko išradingą manipuliaciją. Daugiamilijoninei tautai buvo pasakyta: jūs laisvi, džiaukitės! Dabar nėra jokio bendro tikslo, jūsų niekas nieko neverčia daryti, neveda į jokį komunizmą, darykite ką norite! Jums niekas nenurodys, jūs patys sau šeimininkai, džiūgaukite! Ir tauta džiūgavo, įtikėjusi save esant laisvu paukščiu.

Bet greitai suvokė, kad ji jau ne tauta, o nuskurdusi minia. Tačiau buvo jau vėlu. 1993 metų Konstitucijoje, parašytoje diktuojant tiems patiems „patarėjams“, kriminalinė valdžia įstatymų straipsniais įteisino draudimą grįžti prie bendrų tikslų ir vertybių, atsisakant Rusijos valstybėje teisės į ideologiją ir cenzūrą. Štai tokia ta laisvė su pančiais ant rankų ir kojų. Tiksliau – dvasioje.

Apsukri manipuliacija vyko tame, kad nesant nominalios ir vieningos skelbiamos ideologijos, realiai Rusijoje pradėjo dominuoti totalitarinė ir žiauriausia žmonijos istorijoje ideologija, veikianti ne sąmonę, o pasąmonę.

Vartojamojo liberalizmo (aukso veršio) ideologija, kurios pagrindiniais principais tapo – „imk iš gyvenimo viską!“, „žmogus žmogui vilkas!“, „kas nedraudžiama, tas leidžiama“, „nebūk lūzeriu“, „gyvenk gražiai!“ ir t.t..

Šios ideologijos vertybės – kraštutinis individualizmas, parazitizmas, pinigų garbinimas, visaleidžiamumas, ištvirkimas, neišprusimas, chamiškumas ir pan. – ant kiekvieno žmogaus ėmė lietis ištisą parą, ir iš visų pusių: iš TV ekranų, laikraščių, radijo, skelbimo lentų, visur ir iš visur, iš kiekvienos rozetės. Muzika, literatūra (tiksliau, jos apgailėtini likučiai), žurnalistika, filosofija (tiksliau, jos parodija), internetas ir kitokios masinės informacijos priemonės – viskas, viskas absoliučiai persigėrė laukiniu liberalizmu ir tik juo. Tokio visiško smegenų praplovimo pasaulinėje istorijoje nežinojo nei viena tauta.

Bet koks, kažkada vieningos, atskirtos ir suvaržytos tautos bandymas kaip nors susivienyti už bendras tradicines vertybes ir atsisakyti svetimų ir primestų nuostatų, suduždavo į konstitucinį ideologijos draudimą.

Pačius atkakliausius, kurie nenorėjo paklusti naikinančiai liberalizmo ideologijai paženklino totalitarinio mąstymo vergais ir beviltiškais marginalais, bei patalpino į informacinę blokadą. Lygiagrečiai sukūrė ir kuria daug kišeninių opozicinių partijų, kuriomis painioja žmonių sąmonę ir kiršina vienus patriotiškai mąstančius piliečius su kitais (stačiatikius su komunistais, rusų tautybės su kitataučiais ir pan.).

Nuveda žmones į šalį nuo akivaizdžiai tradicinių rusiškojo pasaulio vertybių, susivienijimas apie kurias yra vienintelė galima išeitis iš šios aklavietės. Nuveda, kadangi labai bijo, nes mūsų pamatinės vertybės yra tiesiogiai priešingos liberalioms: kolektyvizmas – individualizmas, dvasingumas – materializmas, altruizmas – egoizmas, darbštumas – parazitizmas, moralė – pasileidimas ir pan.

Gavosi paradoksali ir kiaurai persmelkta melu situacija: Rusijoje ideologijos nėra, tačiau imk iš gyvenimo viską! Bendro tikslo tautai nereikia, tačiau kurkime „demokratiją“! Visiška šizofrenija, kurios fone šiuolaikinis Rusijos žmogus atrodo sutrikęs ir pasimetęs.

Tuo tarpu, aiškus ir tikslus tikslų nustatymas, išsakytas ir išreikštas sąžiningai, be kabliukų, – tai būtina sąlyga bet kokios sveikos sistemos egzistavimui. Ir juolab tokiai sudėtingai socialinei sistemai, kaip šalis.

Apžvelkime šį tvirtinimą valstybės valdymo pavyzdyje. Šiuolaikinis valstybės aparatas neturintis strateginio supratimo apie tai, dėl ko jis veikia ir kur juda, panašus į automobilį be vairo. Variklis vargais negalais veikia, automechanizmai juda, kažką daro, procesai vyksta, tačiau nesuprantama kur link jis juda, ir atitinkamai – kaip vairuoti.

Kai tokiame valstybės aparate atsiranda problema ir būtina ieškoti sprendimų, vienintelis kriterijus, kuriuo vadovaujamasi – tai efektyvumas. Tačiau, šis kriterijus labai neaiškus ir efemeriškas. Ir nenuostabu, kad dažniausiai valstybės aparate, efektyviu problemos išsprendimo būdu tampa korupcinis mechanizmas.

Paprastai kalbant, jei klojant kelią tau lengviau pasidalinti pusės metro pločio asfalto juosta nuo kiekvieno kilometro su viršininku, kad pastatyti likusius penkis metrus kelio, nei pereiti visas instancija ir gauti iš to paties viršininko leidimą statybai, tai tu geriau su juo susitarsi draugiškai, kad ir koks sąžiningas ir padorus bebūtum. Ir būsi laikomas efektyviu vadybininku.

Todėl dažnai net padorūs žmones, patenkantys į valstybines struktūras, priversti žaisti pagal tas pačias korupcines taisykles. Ir tokios padėties neištaisysi draudimo (baudžiamaisiais) metodais.

Korupcija – tai ne kokia nors liga, užkrėtusi valstybės aparatą iš išorės – tai natūralus sudedamasis, betikslio valstybės aparato komponentas. Tik aiškiai nustatyti ir valstybės išreikšti tikslai gali korupciją padaryti svetimkūniu, kurio nors ir negalima visiškai sunaikinti, tačiau galima apriboti jo paplitimą.

Skirtumas tarp valstybės, turinčios aiškiai nustatytus tikslus ir be jų, grafiškai pavaizduotas schemoje, nubraižytoje Problemų analizavimo centro ekspertų.

Šiuolaikinė Rusijos valstybė, ribojama išskirtinai tik techninėmis funkcijomis, atrodo lyg iškastruota. Atkirtę nuo jos tikslus ir vertybes, sumanytojai pasmerkė Rusiją aklam egzistavimui ir trypčiojimui vietoje. Tačiau sudėtingai socialinei sistemai bet koks trypčiojimas – tai degradacija. Ką mes ir stebime 20 metų (paskutinius 10 su sveikimo elementais).

Tačiau, reikia suprasti, kad iš tikrųjų valdymas šitoje sistemoje egzistuoja, ir jis sąmoningai veda ją link žlugimo. Kaip ir oficialiai nesančios, tačiau realiai egzistuojančios ideologijos atveju, taip ir Rusijos valstybės valdymo centras, nors ir ne oficialiai, tačiau realiai taip pat egzistuoja. Jis neoficialiai įtakoja aparatą, tačiau yra jo rėmų ribų. Iš esmės – tai slaptas išorinis valdymas, vykdomas netiesiogiai, tačiau ypač kietai. Nuo 1993 metų Rusijai vadovaujama iš išorės per ištisą mechanizmų sistemą: elito formavimą, priklausomybę nuo dolerio (CB), masinį sąmonės formavimą, ofšorus ir kitus, finansinių aktyvų išvedimo iš Rusijos jurisdikcijos būdus, ir pan.

Apibendrinant, galime daryti išvadą, kad Rusija turi kastruotą valstybės valdymo sistemą, iš išorės valdomą mažumos interesams atstovaujančios, totalitarinės (nors ir nepaskelbtos oficialia) liberalios ideologijos pagalba. Vienintelis būdas valstybei ir šaliai pasveikti – tai atsisakymas ideologijos draudimo ir susivienijimas apie tradicines rusų vertybes, visiškai priešingas liberalioms.

Ta galimybė sutvirtinti tautos teisę į vienijimąsi – tai 1993 m. Konstitucijos pakeitimas ir Rusijos tautai vieningos vertybių sistemos įtvirtinimas naujoje Konstitucijoje, taip pat teisinės atsakomybės už šių vertybių pažeidimus ir anti-vertybių propagandą įvedimas.

Kiekvienas iš mūsų atskirai nepajėgus įveikti liberalios-kompradorinės sistemos – pasveikimas įmanomas tik suvienijus jėgas ir kuriant valstybės sistemą, viešai deklaruotų vertybių ir tikslingų krypčių pagrindu.

Atminkite: arba jie mus, arba mes juos. Jokio kito pasirinkimo nėra.

Eduardas Birovas

vertė: Edita S.

šaltinis: sarmatas.lt