infa.lt

wolfstreet.com

Nuolat girdisi klausimai apie artėjančią „dolerio baigtį“; kai kurie jau dabar mėgaujasi artėjančiu grandioziniu įvykiu. Atsirado ištisa pramonė, kuri dirba tam, jog paruoštų žmones tam momentui, kai doleris „mirs“. Jos motyvas kažkuo primena draudimą – tai viltis, jog tikrovėje nieko panašaus neprireiks.

Tačiau reikia nepamiršti, jog doleris egzistuoja ne šiaip pats sau, o yra žmogaus rankų kūrinys, popierinė valiuta. Su doleriu valdo, manipuliuoja, juo remia nesąžiningus žaidimus. Jis yra apskaitos objektas, kaupimo ir operacijų pravedimo įrankis (nors ir bjaurus).

Tol, kol doleris yra naudingas, pasaulio galingieji laikys jį paviršiuje. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje su doleriu atsitiks tas pats, kas jau vyksta nuo tada, kai prieš 100 metų jį valdyti ėmė FRS: jo vertė vis labiau kris.

Doleris „šiandien stiprus“? Ach, kokia ironija!

„Stiprus doleris“ sėja chaosą besivystančiose ekonomikose. Vyriausybės, korporacijos ir net eiliniai šių valstybių žmonės skolinosi doleriais, siekdami sutaupyti iš procentų. Dabar, kai jų valiutos dolerio atžvilgiu žlunga, šias skolas aptarnauti tampa daug sunkiau. Jų turėtojams gresia rimti nuostoliai, jei jie nesulauks dar vienos pagalbos.

„Stiprus doleris“ smaugia Amerikos eksportą ir prisideda prie importo augimo. Amerikos korporacijos drąsiai šią aplinkybę naudoja, pateisindami savo negausias pajamas ir pelnus.

Dolerio santykis su kitomis valiutomis nuolat yra veikiamas manipuliacijų. Dolerio kurso kilimas ir kritimas priklauso nuo milijono dalykų, tame tarpe nuo centrinio banko spaudimo ir vedamos monetarinės politikos.

Tikroji dolerio vertė? To geriau nematyti!

Tikrąją dolerio vertę atspindi jo perkamoji galia pačiose JAV. Ir tas vaizdas siaubingas.

Jei kalbėtume apie vartojimo prekes ir paslaugas, tai už vieną dolerį ne daug ką ir be nupirksi. Kažkada jo užtekdavo apmokėti nakvynę viešbutyje. Po infliacijos dešimtmečių atsirado Motel 6, kur standartinis numeris kainavo 6 dolerius. Taip buvo aštuntajame dešimtmetyje, bet dabar žmonės net neprisimena, iš kur atsirado šis pavadinimas.

Per visą mano gyvenimą iš viso buvo trys ketvirčiai – finansinės krizės metu – kai publikuojami duomenys rodė, jog dolerio perkamoji vertė iš tikro auga. Visą likusį laiką dolerio vertė tik krinta, kartais neapsakomai staigiai, kartais gana ramiai.

Jei kalbėtume apie aktyvus, tai čia reikalai gali būti dar liūdnesni. Šiuo metu reikia išleisti 1,2 milijonų dolerių, norėdami nusipirkti vidutinį būstą San Franciske (kad ir butą su dviem miegamaisiais daugmaž pakenčiamame rajone). 1993 metais toks pirkinys kainavo 250 tūkstančių dolerių. Esmė ne tame, kad butai tapo didesni ir geresni, paprasčiausiai doleris nuvertėjo kitų aktyvų atžvilgiu.

Tas pats nutiko su akcijomis, obligacijomis, klasikiniais automobilių modeliais, meno kūriniais – už dolerį beveik nieko nebenupirksi.

Tačiau doleris turi bjaurią savybę viską apversti aukštyn kojom ir smarkiai brangti kitų aktyvų – kad ir tų pačių akcijų ir nekilnojamo turto, atžvilgiu. Toks dalykas žmones nervina; jie vadina tai „katastrofa“ ir bando atsikratyti tokių aktyvų. Tuomet dolerio paklausa kyla ir jis vėl įgauna perkamąją galią.

Žudanti dolerio hegemonija tarptautinėje prekyboje

Kaip žinome, doleris pasaulyje dominavo kaip prekybos operacijų valiuta, to pavyzdys yra naftos doleris. Euras, be kita ko, buvo sukurtas dar ir tam, kad sugriautų dolerio hegemoniją ir nuverstų jį nuo pjedestalo.

2005 metais euro zonoje nestigo galimybių. Dar kiek, ir naftos, parduodamos Saudo Arabijoje, kaina bus nustatoma eurais, prekyba atsisakys dolerio. Tačiau praėjo ne taip ir daug laiko, bet euro skola sužlugdė šiuos ambicingus planus. Vis dėl to euras tapo antrąja pagal dydį prekybos valiuta pasaulyje.

SWIFT ataskaitoje, pateiktoje rugsėjo 1 dieną, teigiama, jog liepą 43,6 procentų pasaulinių apmokėjimų buvo vykdomi doleriais; 28,5 procentų – eurais. Šie skaičiai kinta gana dažnai – buvo mėnesių, kai euro dalis viršijo dolerio dalį. Trečiuoju buvo britų svaras (8,7 procento), ketvirtuoju – Japonijos jena (2,9 procentų). Ir pagaliau penktąją vietą užėmė Kinijos juanis (2,3 procento). Juanio naudojimas didėja, ypač Azijoje, tačiau kol kas tai – lašas jūroje.

Šitaip prekybos operacijų „dedolerizacija“ iš tikrųjų vyksta, tačiau labai jau lėtai. Netgi tada, kai po kelerių metų doleris bus išstumtas iš pagrindinės prekybinės valiutos vietos, jis vis tiek liks pirmajame trejete dėl Amerikos ekonomikos dydžio.

Doleris niekada nebuvo vienintele rezervine valiuta

Rezervinėmis valiutomis laikomos tos valiutos, kuriomis vyriausybės ir centriniai bankai saugo pakankamą kiekį savo valiutų rezervų. Doleris čia užima pirmąją, euras – antrąją vietą.

2015 metų 1 ketvirtyje, valiutinių rezervų sudėtyje doleris užėmė 64,1 procento, pakilęs nuo 2013 metų 61 procento minimumo. Tačiau ramiame praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje ir pabaigoje, dar prieš atsirandant eurui, dolerio daliai teko apie 71 procentą.

Pirmajame ketvirtyje euras nuo savo viršūnės, kurią siekė 2009 metais – 27,6 procentų, nukrito iki 20,7 procento. Skolų krizė net tik sunaikino Graikijos ekonomiką. Ji sutriuškino ir didėjantį centrinių bankų pasitikėjimą euru. Jei kaip nors būtų atsitikę, kad skolų krizė nebūtų užklupusi, euras jau būtų pasiekęs paritetą dolerio atžvilgiu, tačiau tai liko tik neišsipildžiusia euro architektų svajone.

Japonijos jenos dalis išaugo iki 4,2 procentų. Tai aukščiausias lygis nuo 2002 metų, kaip tai bebūtų paradoksalu, kadangi Japonijos bankas pažadėjo atlikti jenos devalvaciją ir gana sėkmingai tai darė. 1995 metais jenai teko 6,8 procento.

Britanijos svaras atsidūrė ketvirtojoje pozicijoje (3,9 procento). Kanados doleris ir Australijos doleris pasidalino penktąją vietą – abu po 1,9 procento.

Kinijos juanio tarp jų nėra, bet galiausiai ir jis bus įtrauktas į patikimų rezervinių valiutų sąrašą. Palaipsniui juanis ims atsirasti centrinių bankų balanso ataskaitose. Gal šie pokyčiai vyksta ir labai lėtai, tačiau jie vyksta.

Dėl vieno dalyko galime būti tikri: artimiausioje ateityje nei euras, nei juanis negalės nurungti dolerio rezervinių valiutų kovoje.

Tačiau čia doleris ir sustoja.

Grynųjų pinigų istorija eina į pabaigą – jiems buvo paskelbtas tikras karas. Vyrauja elektroniniai atsiskaitymai, jaunimas grynųjų netgi nebesinešioja. Tokiems, kaip aš mielas širdžiai anoniminis atsiskaitymas grynais jiems neturi jokios prasmės. O po lovos čiužiniu paslėptos šimto dolerių kupiūros tik spaudžia šonus. Taigi, kada nors doleriai, kaip grynieji pinigai, iš tikro „pražus“.

O kaip gi visa kita? Rugpjūčio neramumų rinkoje metu man paskambino buvusi kolega. Mes seniai nebuvome bendravę, todėl paklausiau jos, kaip jai sekasi. „Kaip Dow,– atsakė ji. – Kol kas laikomės, tačiau iki ankstesnių aukštumų toli“.

Toks bus ir ilgalaikis dolerio likimas.

parengė: Darius Dimbelis