infa.lt

O taip! Laikai keičiasi taip greitai, jog akivaizdžiai pastebimas tampa ne tik techninis, bet ir moralinis civilizacijos progresas. O tai reiškia, kad atėjo momentas atlikti etinių vertybių reviziją pagal XXI amžiaus realijas.

Pirmasis apie tokį fenomeną, kaip „vertybių revizija“ jau V amžiuje prabilo tūlas šventasis Augustinas. Skaitinėjo jis sau Bibliją, pasiekė tą vietą, kur šventasis protėvis Lotas ištvirkavo su savo dukterimis ir pagrįstai susimąstė: „po velnių, ką yra?“ To priežastis buvo ta, kad senovės Romoje, kurioje gyveno šv.Augustinas, incestas buvo laikomas labai jau nepadoriu dalyku. Kaip ir girtavimas, kurio, nors ir klestinčio, dorovingi ir garbingi piliečiai visai nepalaikė. Ir išvis, kokio tik Biblijos herojaus nepaimsi – beveik visi ištisiniai žudikai, melagiai ir sukčiai.

„Kodėl taip?“ – rypavo savo „Išpažintyje“ šv.Augustinas, – „kodėl mūsų protėviai elgėsi kaip kaulės, o mes dabar juos gerbiame ir garbiname?“ Juoba kad ir jų elgesys neužsitraukdavo Dievo rūstybės, kurios kitiems Jis visai negailėjo, plačiais mostais sėdamas ligas, rupūžes iš dangaus, žaibus ir kitas savo nepasitenkinimo išraiškas.

Ir būtent tada šv.Augustinas pirmasis žmonijos istorijoje priėjo išvados, kuri sukėlė ištisą psichologinę revoliuciją tiek V-ame,  tiek XXI-ame amžiuose: „epocha sąlygoja savo moralę“.

Kitais žodžiais, pasirodė, kad nėra jokių nekintamų būties dėsnių, bendražmogiškųjų vertybių, amžinų Gėrio ir Blogio aksiomų. O yra tiesiog „laikmečio reikalavimai“ ir labiausiai jiems pritinkantis žmonijos elgesys. Šv.Augustinas, būdamas šventiku, savaime suprantama, manė, kad moralinių epochų kaita – tai išimtinė Kūrėjo valia, kurios tikslo suvokti mums neduota. Tiesa, jokių techninių progresų ir visuomenės raidos dėsnių šv.Augustinas neėmė domėn, nes savo laiku jis tiesiog net negalėjo įsivaizduoti tokius egzistuojant.

Tačiau jis atnešė žmonijai naują įprotį, o gal tiesiog madą – fiksuoti ir stebėti vertybių lūžio momentus. Tuos periodus, kai išorinių jėgų veikiamos pradeda deformuotis ir lūžti, rodos, tokios nepajudinamos taisyklės. Kai ištisas kartas atskiria naujos psichologinės sienos, ir mes stengiamės savo galvelėse dar išsaugoti tas ūmiai pasenusias vertybes, kuriu pagrindu išaugome, ir bandyti suvokti naują, visiškai naują moralę, kuri pergalingai užima vis didesnes teritorijas ir mūsų primityvią pasaulėžiūrą stumia į kampą…

Būtent viename iš tokių momentų – akivaizdaus pokyčių laikmetyje mes dabar ir gyvename. Būtent dabar vyksta tas eilinis staigus perėjimas nuo visuomeninio, klaninio, epinio sąmoningumo į individualizuotos bei „atomizuotos“ visuomenės sąmoningumą – nors pati šio lūžio istorija apima jau pastaruosius penkis amžius.

Štai kaip kinta pasaulio pasaulėžiūra ir idealai:

GYVENTOJŲ MOBILUMAS

Praeities idealas

Dar Charlesas Dickensas savo „Deivide Koperfilde“ šaipėsi iš senutės, kuri labiau už viską didžiavosi tuo, kad per savo 90 metų trukusį gyvenimą nebuvo išvykusi toliau kaip per 10 mylių nuo savo namų, kuriuose gimė. O juk ta senutė įkūnijo patį seniausią dorovinį principą – prieraišumą prie savo žemės („šalies, kur kapuose miega didvyriai“). Dabar mus stebina tie žiaurūs ir keisti senovės graikų rašiniai apie svetimšalius bei valkatas, kaip ir Tomo Moro „Utopijoje“ eilutės apie tai, kad bet kuris, kas tik pabandys išvykti iš savo miesto be neatidėliotinos būtinybės ir be vyriausybės leidimo, bus paskelbtas nusikaltėliu. Bet esmė ta, kad tais laikais, kai nebuvo nei pasų su nuotraukomis, nei daktiloskopijos, nei telegrafo, anei interneto, bet kuris atėjūnas buvo potenciali grėsmė – nekontroliuojama, neapskaityta ir neįsipaišanti į tvarkingą visuomenės matricą. Svetimšalis nebuvo prisirišęs prie savo žemės lopinėlio, miesto, turto ar savo reputacijos, jis galėjo pasivadinti bet kuriuo vardu ir pasisavinti bet kurį titulą, jis galėjo meluoti, vogti ir praktiškai be jokios bausmės sukčiauti. Duoklė? Mobilizacija? Įstatymai? Kaip galima atėjūną priversti paklusti visam tam, jei jis bet kuriuo momentu gali susirinkti savo negausią mantą ir išnykti horizonto rūke? Visuomenė negalėjo kontroliuoti valkatų (čigonų ir pan.), ir todėl jų bijojo bei juos naikino – nuo pat priešistorinų laikų iki industrializacijos pradžios.

Dabarties idealas

Iš esmės mes  visi esame palikuonys tų žmonių, kurie visais būdais stengėsi išvengti pokyčių ir nepatogumų. Todėl net ir dabar mūsų tarpe gyvena daug žmonių, kuriems sunku ir nepatogu keisti ne tik valstybės, bet ir miestus, arba išvis – gimtųjų miestų rajonus. Pirmasis nostalgijos požymius dar XVII amžiuje aprašė šveicarų gydytojas Johannas Hofferis, gydęs kareivius ir studentus tikrąja to žodžio prasme mirštančius nuo ilgesio gimtiesiems namams. „Imigranto psichozė“ – taip nostalgiją vadino XIX amžiaus psichiatrai, visuotiniai pripažinę, kad nostalgija tampa rimta problema bet kuriai visuomenei: visos tos pasikorusios kaimo auklės, išprotėję fabrikų darbininkai, nusišaunantys kareiviai, depresijoje paskendę rusų emigrantai… Bet šiandien perdėta meilė namams tapo nereikalingu balastu. Šiandien mobilumas – tai didi ir skatinama savybė. Šiai dienai reikalingi darbuotojai, kurie per savaitę apgyvendins kokį nors Silicio slėnį dykumoje ir, reikalui esant, jį taip pat operatyviai ir paliks. Šiandien korporacijai kur pas prasmingiau laikyti vieną vadybininką, kuris pusryčiauja Majamyje, o vakarieniauja Kuala Lumpūre, nei tuziną nuolatinių atstovybių su gauja veltėdžių. Turizmo verslas, reklama, masinė kultūra – visi iš kailio neriasi, kad įtikintų šiuolaikinį žmogų tuo, kad kelionė – tai nuostabu, o sėdėti vienoje vietoje, dantimis įsikandus į gimtuosius berželius – ribotumas ir lūzerio ženklas. „Tu jau tris metus niekur nebuvai išvažiavęs? Kas išvis su Tavimi darosi?“

DAUGIAVAIKIŠKUMAS

Praeities idealas

Žinoma, klaidinga būtų manyti, kad daugiavaikiškumas visada buvo skatinamas. Greičiau jau sūpuoklių judesiu kintantis požiūris. Trūkstant resursų, gyventojais perpildytuose regionuose, aplinkoje, kurioje neskatinama dalintis nei žeme, nei kapitalu, nei resursais daugiavaikiškumas buvo vertinamas neigiamai – infanticido (t.y., vaikų žudymo) mada skaičiuoja jau šimtus tūkstančių metų. Ir visgi dauguma dabartinių ideologijų atsirado ekspansijos pagrindu, genties ar tautos plėtros aplinkoje, kai daugybė vaikų buvo laikoma pozityviu reiškiniu („ir tavo palikuonių bus tiek daug, kiek yra smėlio smiltelių dykumoje“). Vaikų apsuptų patriarcho ar matronos įvaizdis buvo laimės archetipas, o bevaikiškumas ar mažas vaikų kiekis buvo laikomi aukščiausiųjų jėgų nemalonės ženklu.

Dabarties idealas

Žinoma, padorūs žmonės padoriose valstybėse niekada neteigia, kad septyni milijardai – tai daugiau, nei pakankamai. Ir niekada nezys, kad tie, kurie gimdo dešimt vaikų, o po to gauna pašalpas, iš tiesų ne atlieka pareigą visuomenei, o žaidžia genetinėje loterijoje, besidaugindami sąskaita tų, kurie leidžia sau gimdyti vos porą palikuonių, tačiau maitina juos patys, ir be to, atsega nemažą dalį nuo savo uždarbių tų beviltiškų chronių ir debilų vaikų išlaikymui. Tokias pastabas XIX amžiuje dar galėjo sau leisti koks sociologas-filosofas Malthusas, tačiau šiandien jos skambėtų siaubingai nekorektiškai. Todėl tėvus, norinčius daugintis, visuomenė spaudžia kitais būdais. Vaikų gimdymas formaliai tarsi ir skatinamas, tačiau iš tėvų yra reikalaujama daug jėgų ir išlaidų savo vaikučiui auginti. Dauguma draudimų, susijusių su tėvų elgesiu vaikų akivaizdoje, daug kartų išaugę reikalavimai užtikrinti vaikų saugumą, vystymąsi ir priežiūrą sąlygoja staigų naujagimių skaičiaus kritimą Vakarų visuomenėse. Ir ką padarysi, jei į statistinę mašiną gali sukišti tris, maksimum keturias vaikiškas kėdutes, para turi tik 24 valandas, o tinkamai aptarnauti visus tris vaikus neužtenka nei laiko, nei jėgų? Prie viso to, visuomenė kur kas aršiau puola tuos „neatsakingus“ ir „blogus“ tėvus, nei prasigėrusius pašalpinius daugiavaikius. Nes šiuolaikinės visuomenės idealas – du vaikai vienai moteriai. Tačiau gaunantys geriausią priežiūrą ir patį geriausią išsilavinimą. Ne kiekybė, kaip sakoma, o kokybė!

TĖVAI IR VAIKAI

Praeities idealas

Griežtas auklėjimas buvo laikomas vieninteliu teisingu auklėjimu. Vaikas buvo laikomas „nežmogumi“, jo teisės buvo minimalios, jo interesai – paskutinėje eilėje. Visiškas paklusnumas tėvams – moralinis idealas, o  nedrausmingi ir maištaujantys vaikais buvo blogiausia bausmė už tėvų nuodėmes. Tais laikais, kai šeimos ir giminės egzistavimui buvo reikalinga vieninga fizinė jėga, o senolių išgyvenimui buvo reikalinga aktyvi jaunimo parama, toks požiūris turėjo prasmę. Ir, svarbiausia, kai švietimas iš esmės vyko vidiniame šeimos rate ir iš esmės rėmėsi tradicija bei senolių patirtimi, tokia etika buvo neišvengiama ir atrodė vienintelė teisinga. Jaunieji privalėjo tylėti ir klausyti, paklusti ir gerbti, tęsti ir paveldėti. Jaunuolis, grubiai bendraujantis su seniu, atrodė blogiausias iš žmonių, pagarba tėvams įėjo į pagrindinius visų be išimties religijų įstatymus. Jaunesnis paklūsta, vyresnis priima sprendimus ir rūpinasi. Juk lig šiol mes mokome savo vaikus nesiginčyti su vyresniaisiais.

Dabarties idealas

Šiuolakiniame pasaulyje naujos žinios dauginasi geometrine progresija, o švietimas pavirto kažkuo panašiu į apsilankymą „Norfoje“: „nagi, pabandykime, vaikučiai, išsirinkti tai, ko mums iš tikrųjų reikia!“ Deja, bet senis šiandien – tai, greičiausiai, net ne išminčius, o supelijusi būtybė, kuri nepajėgia susitvarkyti mygtukų ir apsų savo smartfone (jei išvis tokį turi!). Lanksčiam, mobiliam ir dinamiškam pasauliui yra reikalingi jauni smegenys (arba bent jau tokiais apsimetantys). Be to, seniams yra mokama pensija, jų paslaugoms – globos namai, o ir dirbti šiandien jie gali kur kas ilgiau, nei tais laikais, kai jau 40-metis siųsdavo savo brandžius sūnus rausti žemės, pats skirstydamas turtą. Daugelį tūkstančių metų menanti socialinė-emocinė piramidė „jaunimas- senimas“ visiškai prarado savo prasmę. Patirtis nuvertėjo, pavirsdama į sustabarėjimą, prieraišumas ir pagarba tėvams iš savaime suprantamo bei įprasto požiūrio pavirto „nebrendylos“ požymiu. Priekaištauti kvailai motinai ir niekinti tėvą-agresorių tapo gero tono ženklu.

ŠEIMA, GIMINĖ IR KLANAS

Praeities idealas

Mestis į bedugnę dėl gimtosios Romos garbės? Prarasti viską, išskyrus šeimos garbę? Tradicinis šeimos vaizdas – daugiavaikės ir išsišakojusios, sukomplektuotos protėvių dvasiomis ir trečios eilės bobutėmis-senmergėmis – tas galingas kūnų, sielų ir likimų konglomeratas buvo jauno žmogaus moralinė atrama, tiesiogiai ir netiesiogiai susitelkusi už jo pečių. „Ir tas, kas įžeis Motiejų, mes iššūkį visam Makabėjų klanui!“ – argi tai juokingai skamba? Garbinga šeima, priklausymas galingam ir šlovingam klanui buvo laikoma didele vertybe. Žmogus retai vertino save kaip „save“, jis jautėsi klano dalimi, nemirtingos bendrijos paveldėtoju ir tradicijų tęsėjų. Būtent toks grupinis susitarimas buvo vienintelis būdas išgyventi tose epochose, kurios egzistavo iki vidaus degimo variklio atsiradimo. Kaip nepadėti giminaičiui – neapmokėti jo skolų, neįtaisyti į tarnybą, nepasidalinti su juo grūdais, nepripiršti jam nuotakos? Ir netgi buitiniame lygmenyje didžiulės daugiasluoksnės šeimos laimėdavo: valgiui pagaminti reikėjo užkurti ne dvidešimt, o vieną krosnį, tegu ir milžinišką – tai ženkli ekonomija. Jei vaikus prižiūri iškart daug moterų, o arklius – daug vyrų, visiems darbo lieka mažiau, o pelno – daugiau. Todėl didelės šeimos, kuriose vyravo solidarumas visada laimėdavo prieš vienišius. Ir mokėjimas paaukoti savo egoistiškus „aš“ interesus šitos galingos bendrijos labui visada buvo laikoma gėriu.

Dabarties idealas

Tau 30 metų, o Tu vis gyveni su savo tėvais? Kokia gėda! Kodėl Tu rūpinies savo broliu? Juk jis toks pat svetimas, iš esmės, žmogelis, be to, ne už tą komandą serga. Vyresnieji vaikai – tai ne auklės, jie neprivalo prižiūrėti tų, kuriuos dar kažkas kažkodėl ir pagimdė. Kas priėmė į darbą savo dėdę, a? Juk tai jau nepotizmas! „STT? Noriu jums šį tą pranešti, kaip geras Lietuvos pilietis, chi-chi…“ Kaip atsikratyti uošvių, įkyriai lendančių pas mus į namus dukart per mėnesį? Taip, šiuolaikinėje visuomenėje toks reiškinys kaip klanai ir didelės šeimos tapo skausmingu balastu, konfrontuojančiu su „atomizacija“, plastiškumu ir įvairove. Štai draugystė – tai gražu ir efektyvu! Komandos šiame gyvenime turi būti sudaromos iš žaidėjų, artimų dvasia, o ne genais, „ir kraujas tapo vandeniu“. Sulaukus 18-os išvykti iš namų į kitą pasaulio kraštą, atsiriboti nuo artimųjų ir geriausiu atveju siųsti jiems kalėdines atvirutes („Seasonal greetings!“) – štai kokį elgesį skatina šiuolaikinė visuomenė. O tokie praeities reliktai, kaip, pavyzdžiui, bobutės, besirūpinančios anūkėliais ir besistengiančios kaip nors padėti jaunoms šeimoms, tapo neigiamu edukologijos elementu ir geriausiu atveju – karikatūriškais personažais, be gailesčio išjuokiamais mamų ir psichologiniuose forumuose.

VERSLO DINASTIJOS

Praeities idealas

„Meistriškumas šlifuojamas nuo lopšinės“, kadaise sakė Henry Fordas. Batsiuvio sūnus žaidžia su odos atraižomis, riterio sūnus – kardu, brahmano sūnus mokosi šventųjų tekstų pertraukose tarp motinos krūties žindimo. Tu netampi skrybėlininku ar šventiku – Tu gimsti juo, negana to, Tu netgi esi pasmerktas tapti skrybėlininku, likus 200 metų iki Tavo paties gimimo, nes tokia lemtis atsiranda tuo momentu, kai Tavo proproprosenelis smogia plaktuku per vinį, prilaikančią naują iškabą „Reichmanno skrybėlės įvairiausių fasonų ir kitos kepurės iš madingo bebro kailio“. Ir tai prasminga, protinga ir teisinga – užsiimti tuo, kam Tau yra skirtos visos galimybės, paveldėti tėvo amatą ir verslą, cechų sutartis ir profesijos paslaptis. Pameni, kaip Danieliaus Defo Robinzonas Kruzas atgailauja ir mano, kad dešimtmetis, praleistas negyvenamoje saloje – tai dar palyginti lengvas bausmė jam, kvailiui, spjovusiam į tėvų amatą ir panorusiam tapti jūrininku? Ir žinoma, tikru meistru galima tapti tik po ilgų įnirtingo darbo ir begalinio savo įgūdžių šlifavimo metų. Tačiau Tavo pasiūtus batus galėtų nešioti pats Šėtonas: vidpadžiai amžinai išliks kaip nauji.

Dabarties idealas

Žinoma, kai kurioms profesijoms šiuolaikinis žmogus daro išimtį ir pripažįsta, kad tapti smuikininku per tris intensyvių kursų mėnesius Tu taip paprastai netapsi (tačiau galima tapti roko gitaristu – ir užsidirbti milijonus!). Gydytojų taip pat kol kas neštampuoja kaip IKEA veržlių. Tačiau iš esmės šiuolaikinis pasaulis mažai vertina savo amato meistrus. Į japonų šefus, kurie 20 metų mokėsi gaminti suši, šiuolaikinis europietis žvelgia kaip ir kroniką iš Marso. Visą gyvenimą paaukoti ryžių ritinėliui su mėsos gabaliuku? Be to, vienodiems ryžių ritinėliams? Konvejeris, mašinos, automatizacija ir gamybos intensifikacija atvedė iki to, kad žmogus, pasišventęs vos vienam amatui labai rizikuoja. Pavyzdžiui, tuo, kad vieną rytą jis pabus, o jo profesija jau neebegzistuoja, nes daugiau niekas nebesinaudoja aritmometrais, netaiso spausdinimo mašinėlių ir nenešioja kaliošų. Visuomenei šiandien reikalingi žmonės, kurie moka ne tik keisti odą, bet ir kaulus. T.y., akimirksniu persikvalifikuoti, persiorientuoti ir greitai rasti sau naują veiklos sritį. Ir, žinoma, vaikai, atėję dirbti į tėvo firmą, bus be gailesčio išmozoti po biuro sienas draugiškųjų ir žaismingųjų kolegų. Juk tai nesąžininga ir nesportiška!

GARBĖ IR REPUTACIJA

Praeities idealas

„Saugok save nuo mažens“ – labai naudingas patarimas. Tiesa, tik tam, kas visą gyvenimą dirbs negausiame žmonių ratelyje, toje pačioje vietoje, visuomenėje, kur Tave pažįsta kiekvienas šuo (ir pamena, kaip Tu kadaise sviedei į jį akmenį). Žmogus, egzistuojantis uždarame pasaulyje, supranta, kad jis visada rizikuoja amžiams likti tuo durneliu, kuriam visi į šikną spardydavo. Ir jo anūkai Šiknaskyliai šitą istoriją seneliui primins. Todėl geriau jau nusišauti, nei sutepti šeimos garbę. Geriau nusiskandinti, nei gyventi su gėda. Geriau plėšytis per tris darbus, bet visiems sąžiningai grąžinti skolas.

Dabarties idealas

Taip, internetas atsimena ilgam, ir Tavo nuotrauka su pliušiniu Hitlerio kostiumu dar ilgai puoš Tavo biografiją. Tačiau širdies gilumoje Tu žinai, kad visiems tai iš esmės yra pochuj. Per daug įvykių, per daug žmonių ir personažų, per daug skandalų. Koks skirtumas, kas kam ką pasakė ar padarė – viskas šiaip ar taip praeis ir užsimirš. Juoba kad visada atsiras tie 5 procentai, kurie pasakys, kad pliušinis Hitleris – tai „cool“, ir pasiūlys Tau vietą kompanijoje, ranką ir širdį (kaip, pvz., žudikui Breivikui). Taip, malonu turėti nepriekaištingą reputaciją, tačiau labai dėl jos pergyventi šiandien visai nebūtina.

LYČIŲ VAIDMUO

Praeities idealas

Stiprus ir drąsus vyriškis, ryžtinga šeimos galva ir jos maitintojas. Ne žmogus – uola! Baudžiantis priešus ir pamaloninantis draugus. Šalia jo – kukli, nuolanki, geraširdiška žmona. Namų šeimininkė, kuri visur ir visada paklūsta savo šeimininkui ir nuolankiai siuvinėja kilimėlius, laukdama, kol tas grįš iš Kryžiaus žygių. Ideali kombinacija. Ne visada veikianti, tiesa, net ir praeityje, tačiau iš esmės labai prasminga. Sprendimus priima tas, kas atneša mamutienos arba pinigus, ant antrosios pusės pečių – tik reprodukcijos klausimai ir šiokie tokie namų ūkio elementai. Todėl protingi tėvai auklėdavo berniukus bebaimiais ir aktyviais, o mergaites – paklusniomis ir nuolankiomis. Juk vyrui teks maitinti savo šeimą ir vaikus, o moteriai – mokėti sulaikyti savo emocijas ir paklusti vado komandoms, be to, ir garantuoti, kad jo maitinami vaikai nešioja būtent jo genus. Beje, tuose visuomenės sluoksniuose, kur moteriai irgi teko daug dirbti ir prisiimti atsakomybę, buvo vertinamos kaip tik „vyriškos“ mergaitės, gerklingos ir stiprios, „kraujas ir pienas“, kaip dabartinė Lietuvos prezidentė. O plonas, išblyškusias ir ramias augino tik valdančiosiose klasėse.

Dabarties idealas

Laikyti pusę darbingos visuomenės išlaikytiniuose? Dar to betrūko! Šiuolaikinei ekonomikai kur kas naudingiau turėti darbingus vyrus ir moteris, ir ji yra sukonstruota taip, kad vienam dirbančiam vyrui išlaikyti visą šeimą  būtų tiesiog neįmanoma. Nuo to laiko, kai techninis progresas minimalizavo lyčių fizinio pajėgumo skirtumus, o medicinos pasiekimai suteikė moterims privilegiją negimdyti penkiolika kartų per savo gyvenimą, seni standartai išsyk žlugo. Auginti iš berniuko agresorių, kuris spręs ginčus kumščiais  yra labai jau neprotinga šiuolaikinėje visuomenėje, seniai atėmusioje iš individo teisę į bet kokią prievartą. O mokyti savo dukterį būti tylia ir kuklia surizikuos tik tie tėvai, kurie a) pasiruošę duoti jau kraičio porą šimtų minimalių atlyginimų, b) parūpins jai vyrą, kuris ją išlaikys, be to, su garantija „visam gyvenimui“. Moterų kuklumas ir vyrų narsa tapo tiesiog žalingu įpročiu. Ir tas, ir anas dabar yra savirealizacijai trukdantys veiksniai.

PABAIGA

Taigi, drauguži, ar Tau patinka dabartiniai moraliniai pokyčiai? Kad ir ką beatsakytum, tiesiog žinok – o koks skirtumas? Juos paveikti Tu neturi jokios galimybės (o tai tik į gera). Todėl Tau vis tiek teks juos priimti. Ir teks išmokti džiaugtis tuo, kad mes gyvensime idealiame individualizuotame pasaulyje, keliausime po įvairias šalis ir kontinentus, gyvensime su laikinais  partneriais, gimdysime vaikus, kurie, geriausiu atveju, taps mūsų gerais pažįstamais, ir per gyvenimą įgysime dešimt profesijų, išgyvendami dešimt likimų. Ir nejaugi visa tai taip jau blogai ir baisu?

šaltinis: elegancija.eu