infa.lt

tęsinys, kitos dalys čia

Taigi, įsivaizduokim, jog kažkokiu stebuklingu būdu esame išskirtiniai, vertingi, turime potencialo ir mums pasiūlo prisijungti prie kažkurios iš valdymo galių – struktūrų sistemų pasaulyje, prie ko gi jungtis? Eiti į Vatikano žvalgybą, Opus Dei, jezuitus ar prie senų katalikiškų aristokratų į Maltos ordiną? Pas įvairiausias sionistų ložes ar Lombardus bankininkus? Pas masonus?… Pas esesininkų palikuonis, eilinį reichą kuriančius – Juodąją saulę? O gal prie kažkokio tradicionalistinio sufijų ordino glaustumėtės, ar iš Šiaurės atėjusių Rusijos saugotojų?… kiniečių

Drakonų? – Juk normaliam žmogui, tai ką gi veikti su visokiais tokiais dalykais – ideologinėmis iškasenomis? Bet nieko labai naujesnio ar modernesnio tai ir nėra…

Net ir nebūdami jokiose jėgos struktūrose, vis tiek, savo gyvenimu ir veikla remiame vieną ar kitą pasaulinį projektą, net ir visai nežinodami kas jį stumia ir kokiu tikslu… Nuo tada, kai pasaulyje, gyvenusiame pagal tradicines vertybes, buvo leistas palūkanų procentas, – tai pasaulis ir nuėjo niekais: žmonės patys nori turtėti iš paskolintų pinigų, bet nepakenčia, kai taip lengvai turtėja kiti, šalia esantys; siekiant sunaikinti tos neapykantos šaltinį, imtos naikinti tradicinės vertybės, paskelbta laisvė visų nuo visko…

Žmonės ne prieš laisvę, tas taip, bet nenori, jog kiti, turtingesni, būtų laisvesni už visus kitus… Kad skolinimasis-skolinimas už palūkanas jau savo atgyveno, išsisėmė, – skolas belieka tik nubraukti, apie tai ne kartą rašyta, ieškoma tam tik preteksto.

Bet kaip gyventi toliau?

Yra trys galimybės:

pirma – grįžti prie nacionalinio projekto, kas pasaulyje intensyviai ir vyksta;

antra – religijas ir ideologijas suplakti į viena – katalikybę, islamą, ekologiją, gyvūnų teises, feminizmą ir pan. ir visam tam kokteiliui palikti vadovauti popiežiui iš Vatikano, jis pas mus profiliuojasi kaip religijos modernizuotojas (biblija atgyveno, LGBT irgi dievo sukurti žmonės ir pan.);

ir trečia – komunizmas, kas reiškia, jog palūkanų procentas lieka egzistuoti, bet pelnas eina valstybei, t.y. kaip ir bendram gėriui… Kol valstybe dar kažkas tikėjo, jog ją galima prilyginti bendruomenei, tai galbūt ta galimybė ir buvo, bet dabar valstybė – jau išryškėjęs jos piliečių priešas ir plėšikas, todėl komunizmo variantui, manau, didelių perspektyvų nesišviečia. Ir niekas kol kas jo neatstovauja, na gal Kinija arčiausiai, bet baltųjų, bijau, jie į savo komunizmą nepriims…

Mano jau minėtas Romanas Vasilišinas žmonijai mato tris realiai siūlomas galimybes:

1. Mėlynasis projektas (atlantistai globalistai trockistai) – transhumanizmas, elektroniniai pinigai, karai, robotai, t.y. žmonijos kapinės – teritorijos tuščios, gamta išlaisvinta, auksinis milijardas klesti;
2. Žydrasis projektas (testamento sūnūs, senieji bankininkai, auksas) mieliausiai liaudį matytų nustumtą į ikikapitalistinį gerbūvio lygį, jokių socialinių institucijų ar profsąjungų, Vikingų laikų etika, klasinė visuomenė – rojus viršuj ir pragaras apačioje, pažiūrėkit į XIX a. vidurio fotografijas – žodžiu, atgal į praeitį, kur mokslo pasiekimai – elitui, o magijos įsigalėjimas – prastuomenei;
3.  Juodasis projektas (Vatikanas, senoji aristokratija, ordinai, fašistinės aspiracijos) – visokiausių rūšių religijų įsigalėjimas, vienu metu ir kasdien, ir sekmadienis, ir Velykos, ir Šabas, ir Ramadanas ir kas tik nori… Agnostikams ir ateistams irgi ką nors pritaikys. Ir gyvens žmonės be perstojo pakylėti, šventiškai, vis aukštyn stiebdamiesi, ir galima bus su jais daryti, ką nori, nieko jie nepastebės, nes po kojom nežiūri…

Yra keletas dar miegančių ar lokaliai galimų variantų: oranžinis projektas – Kinija, su elektroniniais pinigais valstybės lygiu, ir grynų pinigų ir mainų ekonomika piliečių lygyje, – sutaikantis kapitalizmą su socializmu ant tradicijos ir istorijos šaknų; yra raudono projekto galimybė, kai išvaikytas (ar nukariautas) Izraelis mesis į buvusios TSRS teritoriją, kibucų ūkine ir organizacine patirtimi dalintis. Kadangi Izraelyje dar yra ir piliečių, atsimenančių obkomų ar partkomų veiklos patirtį, tai perorganizuoti teritorijas, kurioje valstybės struktūros yra atviri ir nekenčiami vagys, nebus problemų… Šitiems dviems projektams susijungus, rezultatas būtų naujoji Orda, komunizmas, kurio vėlgi, liaudis nepasirinko pati statyti, bet kuris bent jau daliai gyventojų turės kažką pasiūlyti, netgi, gal, beveik už dyką…

Nežinau, kaip jums, bet man nei vienas iš perspektyvinių projektų, nei vienas iš ateities variantų nėra prie širdies. ..

Reikia visada, šiais laikais ypač, prieš kažką veikiant ar kažkur dalyvaujant, sustoti ir pagalvoti, ką tai iš tikro reiškia ir link ko veda. Nes žmonės yra veiklūs, dažniausiai įtakojami asmeninių kompleksų ar juos kompensuojančių mechanizmų – tą reiktų pastebėti savyje, pripažinti ir pasistengti ištaisyti, o ne leistis vadovaujamam ir nešamam nežinia ko ir į kokią pusę. Su visokiom ideologijom nesusidėti ir konkrečiu atveju – konkrečiai gintis.

Apskritai gintis gali labai greitai tekti nuo visų ir visko – valstybės ir jos institucijų, bankų, skaitmeninės erdvės įtakos ir technologinių aparatų, geriau už tave žinančių, kaip tau reikia gyventi. Dabar labiau, nei bet kada anksčiau, žmogus turi būti autonomiškas ir sugebėti funkcionuoti be ko tik nori – be visko…

Žinoma, yra žmonių, kuriems tokie ir panašūs klausimai nekyla, jie daro ką daro savo veiklos srityje, aria vagą, dirba didesniam, kažkur žymiai toliau esančiam tikslui, kurio ir pasiekti nei per vieną, nei per kelis gyvenimus neišeitų. Bet jie tvirtai žino, kad siekti reikia: taip buvo su lietuvybės žadintojais XIX a pabaigoje, su Lietuvos respublikos atkūrėjais XX a. pradžioje, su partizanais tuoj po Antrojo Pasaulinio karo, su ėjusiais su Sąjūdžiu…

Taip yra ir dabar su tais, kurie siekia išsaugoti Lietuvos istoriją, kalbą, valstybę, pilietybę, atmintį – juos galima vadinti pralaimėjusiais dar prieš jiems savo darbus pradedant, bet, padaryti darbai nedingsta, jie – kaip plytos statiny, kaip akmenys pamatuose – svarbu, kad yra, svarbu kad statinys auga, nors nežinia kada kas ir kokiomis aplinkybėmis jį pabaiginės ar darbą tęs…

Štai tokia yra veikla, kuri ne kompleksų kompensacijos vedama, kuriai nereikia padėkos ar pripažinimų, kai žmonės tvirtai žino, ką reikia daryti ir tai daro… O kas nežino, turbūt turi praeiti beprasmybės etapą, kad užaugtų toliau didesniais ir platesnį bendrą vaizdą pamatytų, kai lengviau prasmė pasimato, kad ir kažkur toliau esanti.

Net, jei ir kažkas vienas kažkada Juodąjį žiedą į kalno vidurius atneš įmesti ir sunaikinti, vis tiek, reikia labai daug kitų, kurie būtų savo vietose ir stengtųsi išsilaikyti, nemestų rankšluosčio į ringo vidurį, nepasiduotų. Nes atsitiktinumų nebūna: kažkas kažkada gal laikėsi dėl tavęs, kad tu apskritai ateitum į šį pasaulį, o dabar tu turi laikytis savo vietoj, nes tai gali būti mirtinai reikalinga kažkam kitam po tavęs ar šalia tavęs…

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji