infa.lt

Vitalijus Balkus: Sisteminėje spaudoje vis daugiau kalbama apie nacionalistų-populistų tariamai keliamą pavojų Europos Sąjungai ir europinėms vertybėms. Nuogąstaujama, kad per ateinančius Europos parlamento rinkimus žymiai padidės šių jėgų atstovavimas Briuselyje ir Strasbūre. Bet pakalbėkime apie tai, kokie yra patriotiško mąstymo privalumai. Juk patriotiškumas arba nacionalizmas turi savyje rimtesnį turinį, kad sugeba pritraukti milijonai pasekėjų visoje Europoje, ir dar be to sparčiau plinta.

Algis Avižienis: Mūsų laikų pagrindinė politinė takoskyra yra būtent kova tarp globalistų ir patriotinių jėgų. Supaprastinus šiaip be galo plačias bei painias sąvokas bei įvykius, galima sakyti, kad konkuruoja dvi pasaulio ateities vizijos. Viena, globalistinė arba universali, mato pasaulyje harmoningai gyvenančią žmoniją be rasinių ir tautinių skirtumų. Globalistai mano, kad individai, ginantys savo rasės arba tautos interesus neva kelia pagrindinį pavojų žmonijos taikiam sugyvenimui. Jie įsivaizduoja, jeigu tik europiečiai įsisavintų idėją, kad jie nėra kokie nors ten italai, vokiečiai arba latviai, bet paprastų paprasčiausiai žmonės, tai pagaliau išauštų taip ilgai laukiama pasaulinė taika arba rojus žemėje.

Aišku, čia yra utopija, čia yra siekis reformuoti žmogaus prigimtį. Žmogus, kaip ir kiekviena gyvoji būtybė, siekia augti, plėstis, didinti savo galią, daryti poveikį savo aplinkai. Pažvelgus į istoriją, pamatysime, kad ji paženklinta konkurencija tarp žmonių kaip individų ir žmonių susibūrusių įvairiose grupėse, asociacijose. Istorijoje dažnas atvejis, kad taiki konkurencija virsta kruvinu konfliktu. Tai buvo itin dažnas atvejis Viduramžiais, kai dar iš viso nebuvo susiformavusi tautinė savimonė, neegzistavo tautinių valstybių. Net ir tokios galingos imperijos kaip Romos imperija suvienijo stambią dalį žmonijos, bet nesugebėjo sustabdyti vidinių karų tarp ambicingų karvedžių arba nuolatinių skriaudžiamų gyventojų sluoksnių sukilimų prieš Romos galinguosius. Kad įsiviešpatautų visuotinė taika, Romos imperija buvo priversta nuolatos kariauti: amžini karai už amžiną taiką.

Mano įsitikinimu, universali meilė, kaip ir universali taika yra utopijos. Visa žmonijos istorija yra paženklinta ne tiek harmonija, kiek konfliktais ir konkurencija. Kas iš esmės yra žmonijos istorija, jei ne pačių įvairiausių žmonių organizuotų telkinių konfliktų aprašymas? Tai besiplečiančių kunigaikštysčių, dinastijų, religijų, imperijų susidūrimai. Tai karai, ekonominė konkurencija, tarpusavio intrigos. Visur individas bando plėsti savo įtaką ir užvaldyti daugiau resursų – darbe, visuomenėje ir net šeimoje. O kadangi resursų visuomet nepakaks, kad visi būtų patenkinti, kyla trintis ir konfliktai. Galima apgailestauti dėl tokios padėties. Bet pastoviai besiveržiančio į savo aplinką žmogaus būdo neįmanoma pakeisti. Todėl neįmanoma sujungti žmoniją į darnią pasaulinę santvarką.

Tuo pačiu momentu, kai pavyks sunaikinti nacionalines valstybes ir tariamai suvienyti pasaulį, jo piliečiai pradės ieškoti naujų būdų, kaip telktis ir didinti savo galią kitų gyventojų sąskaita.

Sakykime, kad globalistams pavyks suvienyti visą pasaulį, bet tai nepanaikins žmogaus įgimto polinkio siekti daugiau galios. Suvienytame pasaulyje mes galime būti tikri, kad toliau vyks konkurencinė kova tarp daugiau pasiturinčių ir skurstančių. Gudresni ir godesni asmenys bandys didinti, plėsti savo įtaką, o tai savo ruožtu sukels ir atsakomąsias reakcijas.

Paimkime vieną iš geriausiai žinomų žmonijos suvienijimo projektų – Romos imperiją. Romos imperiją aš pavadinčiau suvienyto pasaulio idealu. Tai susivienijimo modelis, kuris vėliau įkvėpė daugybę pamėgdžiotojų nuo Karolio Didžiojo viduramžiais iki Napoleono ar Stalino. Per taip vadinamą Romos taiką (Pax Romana), galingieji toliau kaupė vis daugiau turtų ir politinę įtaką, o jų veiksmus blokavo kiti kilmingieji ir turtuoliai. Prieš pasiturinčiųjų valdžią nuolat kildavo vergų ir kitų išnaudotų žmonių revoliucijos, sukilimai. Pilietiniai karai toliau tęsėsi tarp galios trokštančių vadovų ir jų privačiai sukeltų kariuomenių. Vienu žodžiu, Romos taika buvo gana kruvinas reiškinys, nekalbant apie tai, kiek šimtmečių kariauti ir užkariauti reikėjo, kol atsirado toji Romos taika.

Pirmą pažiūrėkime istoriškai, kaip anksčiau buvo vykdomi projektai sukurti taiką žemėje, suvienyti tautas. Pirmiausia tam, kad įtvirtinti taikos idealą reikia sukaupti nemažai karinės jėgos arba kokios nors kitos, sakykime ekonominės įtakos. Tada reikia veikti kitas žmonių asociacijas, kurios priešinasi įjungimui į kuriamą rojų. Deja praktika rodo, kad universalių idealų, tariamai gražių tikslų, propagavimas pasaulyje neišvengiamai sukels konfliktus. Istorija mus moko, kad krikščioniškos meilės, komunistinės lygybės ir kapitalistinės laisvės šalininkai gan dažnai griebėsi smurto.

Viduramžiais Katalikų bažnyčia inspiravo kruvinus kryžių karus prieš nekrikščioniškas gentis ir valstybes, tame tarpe ir baltus. Vienas iš nuostolingiausių Euopos karų, 17-to amžiaus 30 metų karas, vyko kaip tik religiniame fone, kuriame buvo sprendžiamas klausimas, kam priklausys Europos teritorijos – katalikams ar protestantams. Sovietų Sąjunga vardan savo idealų nužudė bent 20 milijonų savo piliečių ir vedė daug imperialistinių karų, tame tarpe ir prieš mus. O JAV, Vakarų pasaulio demokratijos ir globalizacijos etalonas, nuo 1900-ųjų metų panaudojo karines priemones prieš svetimas valstybes net 150 kartų.

Pagaliau, ir ta taikingoji Europos Sąjunga, kuri giriasi esą panaikinusi karinius konfliktus Europoje, jau spėjo įsivelti į didžiulį konfliktą su Maskva dėl Ukrainos klausimo.

Plėsdama savo įtaką Ukrainoje per Rytų partnerystės programą, ES išprovokavo Maskvos atsakomuosius veiksmus. Jau žinome, kad vyko kruvinas karas Europoje – rytinėje Ukrainoje, nusinešęs tūkstančiai žmonių gyvybių. Negana to, dabar dar iškilo ir grėsmė taikai visoje Europoje. Mus kasdien gąsdina agresija iš Rytų. Bet atsiminkime, kad ta tvyranti įtampa yra galios susidūrimas tarp besiplečiančios Europos Sąjungos ir savo teritorinę įtaką ginančios Rusijos.

Pripažinkime paprastą teisybę. Nors ištisus dešimtmečius ta mūsų Europa vienijasi, bet patvarios taikos taip ir neturime iki šiol. ES propagandinis teiginys, kad ji pašalino karo grėsmę paprasčiausiai yra neteisybė. Karas Ukrainoje yra tam geriausias įrodymas. Bet ES šalys jau spėjo įsivelti ir į kitus karus Libijoje, Irake, Afganistane ir kitose Azijos ir Afrikos šalyse. ES toliau nori plėsti savo globalinę įtaką. Ir tai neišvengiamai ves prie naujų konfliktų ir karų. ES siekia sukurti savo kariuomenę tariamai gintis nuo pasaulio galingųjų. Tai juk akivaizdu, jog ankstesnę konkurenciją tarp individualių Europos nacionalinių valstybių norima perkelti į aukštesnę pakopą – į konkurenciją tarp Europos žemyno ir Rusijos, Kinijos, Indijos, net ir JAV, jei patikėtumėm Prancūzijos Prezidento žodžiais.

V.Balkus: Tai ar galima teigti, kad patriotai ir tautinės jėgos gal ciniškiau arba realiau žiūri į žmogaus galimybes taikiai sugyventi nei globalistai? Jei rojaus žemėje perspektyva nėra niekuo pagrįsta, tai gal universalios taikos šalininkai nori visai ko kito? Gal universalios taikos miražas yra skirtas tam, kad nukreipti dėmesį nuo kito siekio, būtent, nuo universalios galios, pasaulinės hegemonijos?

A.Avižienis: Atsimenu kaip buvusi imperija, Sovietų Sąjunga savo propagandoje vis garsiai siekė pasaulinės taikos, arba „mir“ rusiškai išsireiškus. Bet tas pats žodis „mir“ irgi reiškia pasaulis. Tai matome kaip Sovietų Sąjungos atžvilgiu pasaulinės taikos siekis gražiai susiliejo su pasaulinės hegemonijos siekiu.

Šiaip sakyčiau, kad savo šalies patriotai realiau įvertina savo galimybes. Nacionalistui arba patriotui labiausiai rūpi jo artimiausia aplinka – tauta ir valstybė, kurioje gyvena. Štai pavyzdys, kuo skiriasi globalistų ir nacionalistų požiūriai į opias problemas. Visai neseniai Vengrijos Prezidentas Viktoras Orban paskelbė 7 punktų planą skirtą skatinti šalies gimstamumą. Jame yra gana dosnios priemonės, mokesčių lengvatos, lengvatinės paskolos šeimoms, norinčioms gimdyti daugiau vaikų.

O prieš kelias dienas Švedijos Socialinių reikalų Ministrė, socialdemokratė Annika Strandhall pasmerkė šį Orbano planą. Jis esą kelia didžiulį nerimą ir dvokia 1930-ųjų metų dvasia, kai Europoje viešpatavo naciai ir fašistai. Kaip žinia, Švedija ypač daug priėmę migrantų iš Trečiojo pasaulio ir matomai taip tikisi išspręsti savo gyventojų nepakankamo gimstamumo problemą. Vengrijos Vyriausybė iškvietė Švedijos ambasadorių Budapešte ir formaliai protestavo prieš tokius Švedijos ministrės išvedžiojimus. Vengrijos Užsienio reikalų ministras pareiškė, kad vengrai yra pasirinkę būtent tokį būdą kovoti prieš gyventojų mažėjimų tendencijas, o jis yra visai kitoks nei Švedijos. Švedija skiria masinę paramą migrantams, o Vengrija skiria stambias sumas savo gyventojų šeimas paremti.

Čia verta stabtelėti ir atidžiau pažvelgti į Švedijos ministrės išsakytas mintis. Tai nėra joks išsišokimas, verčiau jos mintys atspindi globalistų mąstymą visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Pagal Ministrės Strandhall ir pavyzdžiui sakykime ir Vokietijos Kanclerės Merkėl galvoseną, moralinė pareiga remti Trečiojo pasaulio skurstančius yra tokia pat būtinybė kaip ir pareiga rūpintis savo šalies piliečiais. Vokietija kasmet skiria 50 milijardų eurų išlaikyti ir integruoti 2 milijonus neseniai atvykusių žmonių iš Šiaurės Afrikos ir arabų šalių. Tie pinigai galėtų būti skirti vokiečių šeimoms, kurioms dėl augančių kainų vis sunkiau darosi užauginti vaikus.

Priimant net ir kelis milijonus vargšų gyventojų iš Afrikos kasmet, Vokietija nei kiek nesumažins skurstančiųjų skaičių tame žemyne. Kasmet Afrikoje priauga 40 milijonų gyventojų, tad Kanclerės Merkel arba Švedijos Vyriausybės pastangos matomai tėra tik lašas jūroje. Iš viso pasaulyje yra daugiau nei 4 milijardai skurstančių žmonių, kurie uždirba mažiau nei 5 JAV dol. į dieną. Europiečių tuo tarpu nėra daugiau nei 500 milijonų gyventojų.

V. Balkus: Jeigu Vokietija arba Švedija lengva ranka staigiai priima milijonus ekonominių migrantų, kurių didesnė dalis nebus pajėgi surasti darbo Europoje ir save išlaikyti, ar tai nereiškia, kad ateina galas Europos socialiniam modeliui? Šis modelis buvo kuriamas daugiau nei šimtą metų ir pagrįstai yra Europos civilizacijos pasiekimas vertas pasididžiavimo. Bet visa ši sistema remiasi savitarpio pagalbos principu. Ir šis principas turi galioti apribotoje erdvėje ir jis turi pasižymėti tęstinumu tarp vienos šalies gyventojų kartų.

Kitaip sakant, jaunas tautinės bendruomenės narys nebus pajėgus prisidėti prie šalies materialinės gerovės maždaug du dešimtmečius. Tiek laiko reikia paruošti jauną darbuotoją, kad jis galėtų atsistoti ant kojų, dirbti ir mokėti mokesčius valstybei. Per šitą laikotarpį kiti, vyresni bendruomenės nariai turi išlaikyti ateinančią kartą. O kai vyresnieji jau nebepajėgia užimti ankstesnes pozicijos šalies ekonomikoje, jaunieji savo ruožtu turėtų prisidėti prie jų materialinių poreikių patenkinimo. Šitaip valstybės pilietis yra išlaikomas maždaug 35 metus, t.y. pusę gyvenimo vidutinės trukmės, žmogus yra priklausomas nuo kitų bendruomenės narių. Tie, kurie yra paremiami, nėra veltėdžiai. Jie tinkamu metu irgi turėtų įdėti savo įnašą į tautos gerovę.

Bet jeigu, staiga, kaip dabar matome, į nacionalinę ekonomiką yra įleidžiami milijonai individų, kurie anksčiau nieko neįnešė, nes jie paprasčiausiai negyveno toje šalyje, ir didesnė jų dalis nebus pajėgi praturtinti šalies ateityje, tai reiškia, kad likusią dirbančiąją dalį užgrius milžiniška našta.

A.Avižienis: Dar blogiau mūsų atžvilgiu yra tai, kad žymi dalis jaunuomenės išvyksta arba ketina išvykti iš Lietuvos po to, kai likusieji šalies nariai bus atlikę savo socialinę pareigą jiems. Jaunieji gaus valstybės išlaikomą mokslą, tėvų materialinę paramą, bet paremti tuos, kurie atidarė duris į jų profesinę ateitį, nemenka dalis atsisako. Kai jauniems emigrantams reikėjo pagalbos, vyresnieji ją suteikė. Bet, kai vyresniems reikės jaunųjų pagalbos, jos nesulauks. Jaunimas jau išlaikys kitų, turtingesnių šalių socialines sistemas. Tai yra didžiulė neteisybė mūsų vyresniajai kartai. Kitaip tarus, čia nutrūksta tas savitarpio pagalbos tiltas, kuris turėtų sujungti kelias gyventojų kartas, jaunuosius su vyresniais.

Nors mes suvokiame, kad čia yra žiauriai skriaudžiami Lietuvos pensijinio amžiaus žmonės, bet globalistų tarpe toks procesas yra skatinamas ir giriamas kaip pažangus. Šį procesą vieno pasaulio šalininkai vadina laisvu darbo jėgos judėjimu, kuris beje yra vienas iš kertinių Europos Sąjungos veikimo principų. Iš tikrųjų jo nauda yra akivaizdi stambiems darbdaviams, kurie nori pasisavinti kuo pigesnę darbo jėgą iš viso pasaulio, neatsižvelgiant į skurdesnių šalių poreikius.

V.Balkus: Ilgainiui dirbantieji nebenorės mokėti didelius mokesčius valstybei, nes jie matys, kad nebeveikia grįžtamumo principas. Jie turi aukotis, bet vis daugiau gavėjų neketina atsakyti tuo pačiu. Taip palaipsniui tirpsta socialinės pagalbos pamatai, o būtent šito ir pageidauja patys turtingiausi pasaulio gyventojai, pramonininkai, oligarchai.

A.Avižienis: Tad logiška, kad valstybės remiama socialinė pagalba atsirado 19-tame amžiuje ir būtent nacionalinėse valstybėse, tokiose kaip kaizerinė Vokietija arba Prancūzija bei Anglija. Vyraujant darbo jėgos hiper-mobilumui, globalizacijai, ta ilgus dešimtmečius kuriama sistema yra demontuojama mūsų akivaizdoje. Štai vienas iš pagrindinių nacionalizmo privalumų – socialinis solidarumas. Puoselėkime jį.

Youtube kanalas „Savo varpinė„