infa.lt

nuotr.: © Arvydas Daunys | infa.lt

Sohrab Ahmari | mida.org.il

Europos žmogaus teisių teismas nusprendė, jog islamiškų tekstų ir pranašas Mahometas, kaip asmenybė ir jo aptarimas randasi „ne visuomeninio diskurso sferoje“.

Prieš tris metus išleistame ir karčios ironijos kupiname romane „Pasidavimas“, prancūzų rašytojas Michel Houellebecq aprašė ateities Prancūziją, kur islamistai, įgavę politinę valdžią, siekia perkurti visuomenę pagal islamo įstatymą – šariatą. Knygoje vaizduojama, kaip senasis Prancūzijos elitas paklūsta tam ne tiek iš didelės meilės Mahometo mokymui, kiek dėl savo dvasinės tuštumos ir politinio bejėgiškumo, tuomet, kai islamas, – įžūlus, energingas ir kupinas civilizacinio valdžios troškimo.

Ne taip seniai Europa ryžtingai žengė pačių niūriausių Michel Houellebecq prognozių realizavimo kryptimi. Ir nutiko tai netgi be islamisto išrinkimo į aukštą politinį postą (kaip buvo aprašyta „Pasidavime“). Tiesiog, Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) – struktūra, esanti svarbiausiu bazinių teisių kontinente apsaugos garantu, – nusprendė, jog vykdomosios šalių valdžios dabar gali apriboti kritiką musulmonų pranašo Mahometo adresu, jei tokia kritika kelia grėsmę socialiniam etiketui.

Teismo svarstytos bylos faktai yra tokie: 2009 metais austrė Elizabet Sabadič-Volf  (Elisabeth Sabaditsch-Wolff) organizavo du seminarus apie islamą, kurių metu tarp viso kitko aptarė ir pranašo Mahometo santuoką su šešiamete Aisha (kai kurie istorikai mano, kad santuoka nebuvo įgyvendinta, kol Aishai sukako devyneri ar dešimt metų).

Kai tema paskaitoje buvo aptarta, Sabaditsch paklausė seminaro dalyvių: „Penkiasdešimt šešerių metų vyras ir šešerių metų mergaitė?… Kaip mes galime tai apibrėžti kitaip, nei pedofilija?“.

Praėjus dvejiems metams apygardos teismas nusprendė, jog „panašūs tvirtinimai daro užuominą į Mahometo polinkį į pedofiliją“ ir nuteisė Elisabeth Sabaditsch-Wolff už „religinių jausmų įžeidimą“. Nuosprendžiu buvo skirta 480 eurų bauda ir apmokėti teismo išlaidas.

Sabaditsch-Wolff apskundė šį sprendimą, tačiau Aukščiausiasis Austrijos teismas palaikė žemesnės instancijos teismo sprendimą. Tokiu būdu byla persikėlė į EŽTT.

Europos žmogaus teisių teismo baigiamoji rezoliucija, be jokios abejonės, tapo parodomuoju, viršįstatyminės prievartos, siekiant pageidaujamo politinio rezultato, pavyzdžiu.

Ji prasideda nuo beapeliacinio, nors ir abejotino tvirtinimo apie tai, kad valstybė turi teisę apriboti žodžio laisvę, jeigu kyla „religinio nepakantumo“ grėsmė, kaip, esą ir įvyko Sabaditsch-Wolff byloje. Jos pareiškimas apie Mahometą nors ir buvo tikslus, jame buvo mestas įtarimo šešėlis labai jautriems dalykams, ir, teismo nuomone, „nebuvo skirtas viešoms diskusijoms“ dėl santuokų su vaikais klausimu. Kadangi Sabaditsch-Wolff nėra pripažintas ekspertas Mahometo seksualinių preferencijų sferoje, ji neturėjo teisės priskirti jam pedofilijos.

„Šioje byloje , – rašoma teismo išvadoje, – Austrijos vietos teismai „atidžiai įvertino pareiškėjos teisę į saviraiškos laisvę, prieš kitų teisę ginti savo religinius jausmus ir išsaugoti religinę taiką Austrijos visuomenėje.

Veidmainė Europa

Atkreipkite dėmesį į tarp visų šių gražių žodžių paslėptą mintį:

Europos žmogaus teisių teismas daro užuominą, jog, esą, islamo istorijos ir jo įkūrėjo psichologijos aptarimas pats savaime yra už teisėtos „visuomeninės diskusijos“ ribų. Tokiu būdu teismas pasisavina sau ir Europos valstybėms teisę spręsti, kokiomis temomis europiečiams galima diskutuoti, ir jeigu taip, – tai kokiomis sąlygomis.

Deja, panašu, jog šiuo metu liberalus Europos elitas žygiuoja labai bloga kryptimi, įsivaizduodamas jog pasinaudojant teismine valdžia gali nustatyti – leisti ar uždrausti diskusijas dėl imigracijos ir islamo vietos Europoje. Žlunganti ir praradusi adekvatumą Europa, sukurta ir dabar bandoma išsaugoti šio elito, ta pati „veidmainė Europa“, kurią praėjusiais metais paskelbtame Paryžiaus manifeste, pasirašytame šiuolaikinės filosofijos šviesulių, tokių kaip Roger Scruton, Pierre Manent ir Remi Brague autoriai aprašė sekančiai:

Šiandienė Europa siekia griežtinti egzistuojančias žodžio laisvės normas, kurios yra natūralios teisės į minties laisvę įsikūnijimas. Šių apribojimų tikslas nėra nepadorūs ar kitokie išpuoliai prieš viešojo gyvenimo elgesio taisykles. Ne, valdančiosios Europos klasės atvirai siekia apriboti politinį diskursą.

Politiniai lyderiai, skelbiantys nepatogią tiesą apie islamą ir imigraciją, pasmerkiami teisminiams persekiojimams. Politinis korektiškumas primeta tokius griežtus tabu, jog mažiausias iššūkis susiklosčiusiai padėčiai vertinamas kaip neteisėtas. Veidmainė Europa, anaiptol neskatina laisvės kultūros.

Iš tiesų visa ši „veidmainė Europa“ remiasi tiek efemeriškomis dvasinėmis ir intelektualinėmis konstrukcijomis, jog jos vadovams tiesiog nelieka nieko kitko, kaip tik siekti „dar glaudesnės rinkų ir tautų integracijos“.

Štai kodėl jie taip bijosi islamo kritikos: toks teologinis ginčas, net labiausiai paviršutiniška forma, primena jiems, jog europietiškosios tautos kaip ir anksčiau turi tikrųjų tiesų ir vertybių, sudarančių jų tapatybės pagrindą.

Vienintele paguoda tokiais atvejais, kaip sprendimas Elisabeth Sabaditsch-Wolff klausimu, galima laikyti tai, kad patys europiečiai, skirtingai nei daugelis jiems vadovaujančių lyderių, vis dar išsaugojo prisiminimus apie tai, kokia buvo tikroji Europa, senasis šlovingas žemynas, su jo krikščioniškomis vertybėms ir Apšvietos epocha. Nežiūrint į savo lyderių pastangas, europiečiai patys veržiasi į tiesą, gėrį ir grožį.

Ir šioje vietoje, kaip tik ir slypi pesimistiškos Michel Houellebecq pranašystės klaida. Vieną dieną tikroji Europa sugrįš. Tiesiog todėl, kad tiesos neįmanoma visiškai nuslopinti – nė viena civilizuota visuomenė nesitaikstys amžinai su žeminančiu slopinimu ir savęs atsisakymu, kurių iš jos reikalauja Europos žmogaus teisių teismo biurokratai ir cenzoriai