infa.lt

chinabuddhismencyclopedia.com

Artūras Lingaitis | homosanitus.lt

Atsiradus problemai, populiariausias sprendimo būdas – kova su pasekme, o apie priežastį dažniausiai net nesusimąstoma.

Pasvarstykime apie mūsų sąmonę, vieną iš pačių svarbiausių faktorių, sąlygojančių rezultatą bet kokioje veikloje. Sąmonė apsprendžia mus supančio pasaulio supratimą, mus užklupusių bėdų suvokimą, problemų sprendimo būdus. Didesniosios dalies problemų, su kuriomis mes susiduriame, sprendimo būdai apsiriboja tik pasekmės šalinimu. Retais atvejais analizuojamos priežastys. O juk turėtų būti priešingai.

Kai žmogus suserga, jo visas dėmesys fokusuojamas į problemos – pasekmės sprendimą, ko pasekoje ateityje vėl kartojama ta pati klaida ir vėl bėgama į vaistinę lašų nuo slogos… Tik retais atvejais ligonis analizuoja susirgimo priežastį. Jei mes dėmesį labiau fokusuotume į priežastį – išvengtume pasekmės (eilinį kartą). Bet yra vienas didelis “deja”. Dažniausiai mes mąstome ne kaip reikalauja situacija, bet taip, kaip esame išmokyti. O mokėmės mes daugelyje mokyklų – vaikų darželyje, mokykloje, aukštesniojoje, aukštojoje, akademijoje …Tik bėda, kad uoliai studijuoti gyvenimo akademijoje retas kuris norėjo ar nori. O joje dėstoma patys tikriausi dalykai.

Trumpas testas sąmonei. Kiek rasime pasaulyje advokatų, kurie būtų suinteresuoti nusikalstamumo mažėjimu? Kiek rasime pasaulyje gydytojų, kurie būtų suinteresuoti ligų nebuvimu? Ar tęsti klausimų sąrašą? Manau, kad nėra prasmės. Atsakymas į juos visus bus vienareikšmis – žinoma, jei jūsų sąmonė dar pajėgi…

Žmonių mąstymą sąlygoja kultūra. Kultūrą sąlygoja pamatas, arba pagrindas, ant kurio ji pastatyta. Mūsų kultūros pamatas – krikščionybė (su visomis iš to ištekančiomis pasekmėmis). Mūsų gyvenimo taisykles sąlygoja mokymas Biblijos pagrindu – gyvenimo taisyklių rinkiniu, kurių privalu laikytis (ar tikrai?). Iš kartos į kartą, iš šimtmečio į šimtmetį su įvairiomis pataisomis šios taisyklės, sąlygojančios mūsų mąstymą, elgseną, vertinimo kriterijus, kampą, iš kurio mes matome daiktus mus supančiame pasaulyje, yra perduodamos mums.

Nors mūsų kultūros didieji devizai, kaip antai – gailestingumas ir meilė savo artimui deklaruojami, bet ar jie iš tikrųjų veikia? Deja, tai tik žodžiai ir, deja, jų tuštumas vis pučiasi, stebint mūsų kultūros evoliucijos raidą. Ar teisinga ta kultūra, kurioje žmonių sveikata “statoma ant komercinės kortos”? Ar teisinga ta kultūra, kurioje propaguojamas “auksinės piliulės” kultas?

Ar teisinga ta kultūra, kurioje mums visiems gerai žinomos šventės metu, mes dedame į burną įsivaizduojamą gabalėlį pranašo Kristaus kūno bei užsigeriame įsivaizduojamu jo krauju? Jei sąmonė jums vis dar primygtinai šnibžda, jog ši alegorija, arba tradicija yra normali…neskaitykite toliau – eikite žiūrėti kitų Bilo langų….

Kol kas varžybas tarp mūsų sąmonės ir farmacijos pramonės laimi pastaroji, deja. Amen. Už ką sergam? Už pranašą ant kryžiaus, už farmacininkų komandą, ar už sveiką protą (savo)?

Neagituoju prieš krikščionybę – tiesiog šiuo pavyzdžiu noriu pailiustruoti kiek smarkiai ji yra iškreipta ir nutolusi nuo tų postulatų, kurie buvo deklaruojami prieš 2000 metų, ko pasekoje ir buvo iškreipta mūsų sąmonė, kurią sąlygoja ta kultūra, kurioje mes esame, (arba dabartinė evoliucijos vieta).

Spėju, mintyse jau klausiate: “o ką daryti?”

Pradėsime nuo to, ko nedaryti. Paprasčiausiai – nesirgti. Nesirgsite tada, kai suvoksite, jog nereikia dėti į burna nei plotkelių, nei tablečių… Vyno taurę galima…, bet tik vyno. Neimsiu agituoti už sveiką gyvenimo būdą – vegetarizmą, spec. dietas ir t.t. Tiesiog reikia suvokti paprastą tiesą – gamtos dėsnius ir tai, jog mes niekuo nesiskiriame nuo kitų gyvūnų rūšių (deja – mes vieninteliai to gėdijamės), kad išgyvename tik kitų gyvybės rūšių sąskaita – nepriklausomai nuo to ar tai bus gyvūnai, ar augalai.

Na, žinoma, ir dar vienas esminis skirtumas – turime kiek kitokią sąmonę. Ir jeigu ja naudojamės pagal paskirtį, turėtume suvokti tuos perspėjimus, kuriuos ji mums kartas nuo karto sufleruoja: “..ei žmogeli, primažink truputį tų anglių davinį į maisto perdirbimo fabrikėlį, kitaip katilas gali sprogti…” O “katilai” sproginėja gan dažnai – tokia visos planetos statistika, deja.

Jau girdžiu: “….oro užterštumas, varginantis ir alinantis darbas – stresai, nitratai, vitaminų stoka, kova už būvį….ir t.t.” Be jokios abejonės, jei pirmenybė atiduodama ką tik išvardintoms “vertybėms”, jūs skaitote visai ne tą straipsnį – apie akcijų kainų prognozes čia nieko nerasite, nebent galima komercine tematika paminėti vieną įdomų faktą iš tolimos praeities – senovės Kinijoje iš imperatoriaus iždo didžiausius atlyginimus gaudavo tų vietovių gydytojai, kuriose buvo mažiausias sergamumas. Argi ne paprastas problemos sprendimo būdas? Paprastas, bet visai nepelningas….

Arba pasirenkate alinantį darbą, stresus, kovą už būvį, už savo socialinį statusą ir jūsų biologinis laikas šioje planetoje sutrumpėja (vergai visais laikais trumpiau gyvendavo), arba “prasišluojate” nuo šiukšlių savo sąmonę ir pradedate gyvenimą be ligų, tiek dvasinių, tiek fizinių. Laukiate receptų kaip “prasišluoti”? Jie labai paprasti – kada žiūrite į augantį ąžuolą miške, bandykite keisti viziją – žiūrėkite į jį ne kaip į kubinį metrą parketlenčių, o kaip į gyvą medį; kada parko ežerėlyje matote plaukiojančias antis, išmeskite iš galvos keptus obuolius…. matykite tik gražias ir vis dar gyvas antis…

Žmogaus sąmonė – pats galingiausias ginklas kovai su daugeliu negatyvių reiškinių. Tik juo reikia išmokti naudotis. Jokios mistikos tame nėra. Mūsų komercinei kultūrai propaguoti sąmonės lavinimo nenaudinga, – naudinga tik jums patiems, asmeniškai. Tik tada, kai sąmonė prabus, žmogus taps laisvu. Laisvu nuo tamsios komercinės kultūros priklausomybės. Taip, plaukti pasroviui kur kas patogiau, tik sirgti gan sunkoka.

Be dvasinės harmonijos neįmanoma fizinė.

Dalyvavimas šitame pilname neurozių ir psichopatijos pasaulyje žmogui duoda tik vieną pasirinkimą iš dviejų – arba surizikuoti ir pasveikti, arba būti nukryžiuotam… O “nukryžiavimo” procesas, deja, tęsiasi su vis didėjančiu pagreičiu. Viena sąmonės dalis mums sako “imk knygą – sužinok daugiau”, kita sąmonės dalis “ imk į ranką TV distancinį…” Kaip manote, kuri sąmonės dalis ima viršų? Taigi, viršų ima ta, kuri tingi. Kam galvoti pačiam? Tegul galvoja ekranas su judančiais vaizdais – jis mūsų visų dabartinis dievas – didysis patarėjas. Ir ne tik gyvenimo prasmės fronte. Patarėjas mums aiškina ką vartoti kūnui stiprinti, koks “kuras” tinkamiausias dvasiai palaikyti, o kada jau nebesilaiko niekas – į darbą paleidžiamas platus arsenalas “auksinių” tablečių… Ir vėl viskas stoja į savo vietas, žinoma, iki sekančio karto…

O gal buvo laikas, kai sąmonė veikė? Deja, su mūsų protu įvyko panašiai kaip tam povui – evoliucijos raidoje jo uodega tapo be galo puošni tam, kad galėtų prisivilioti patelę, tik va bėda – pernelyg sunki pakilti ir skristi, kad apsisaugotų nuo priešų….

Klausimas iš salės:
– Ar čia jau pabaiga?
Jūs visi esate savo “pabaigos” šeimininkais…