infa.lt

Super-herojai išgelbės Lietuvos vaikus..?

Super-herojai išgelbės Lietuvos vaikus..?

gruodžio 16
20:30 2018

Kristina Stanevičiūtė

Kai į viešumą ėmė kilti vaiko teisių įstatymo „grožybės”, socialiniuose tinkluose už akių užkliuvo gražus vienos NVO reklaminis plakatas, vaizduojantis lovoje miegančią moterį, apsirengusią super-herojės kostiumu, apsikabinusią du mažamečius vaikus.

Tai buvo kvietimas tapti laikinu budinčiu globėju. Tada pažvelgusi prisiminiau, kaip kažkada svarsčiau apie tokią galimybę ir vėliau atmečiau, nes supratau, kokio stipraus reikia psichologinio pasiruošimo, kad galėtum pakelti situaciją, kai tau atveža į namus iš tėvų namų išplėštą vaiką, nesvarbu kokios yra šeimos ir situacijos aplinkybės.

Galvojau, kad yra du variantai, arba tu turi stengtis tik mechaniškai atlikti savo funkcijas ir neįsijausti kaip robotas (neįsivaizduoju kaip tai įmanoma ne psichologams) arba turėčiau neturėti širdies.

Jei turi širdį, esi empatiškas, jautrus ir dar turi savo vaikų aš manau, kad tai yra nepakeliama misija, kainuojanti dideles emocines kančias. Tada įdėmiau pažiūrėjau į šį reklaminį kūrinį ir mane apėmė siaubas. Tas siaubas, kai tu visu vidumi suvoki situacijos absurdiškumą. Ačiū reklamos autoriui, kuris turbūt net nesuprasdamas idealiai pavaizdavo reikalo esmę.

Ar suprantate apie ką aš? Apie žmones, kurie atsako į šį kvietimą. Apie visą šitą sistemą.

Jums nekilo klausimas, kas tokie tie žmonės? O man kilo, ir aš bandau juos įsivaizduoti. Iš karto noriu pasakyti, kad kalbu ne apie tuos globėjus, kurie jau seniai globoja vaikus dar iki šių reklamų atsiradimo, aš apie šią naująją bangą, tų, praėjusių norvegiškus kursus, super-herojų. Ar suvokiate, kad motyvai imtis laikinos arba ilgalaikės globos gali būti labai gilūs…

Ir nebūtinai, vien todėl, kad tai palyginus gerai apmokama. Motyvai giliai paslėpti net nuo jų pačių. Psichologinis noras būti super-herojumi, kažką sau kompensuoti, vienišumas, nesugebėjimas rasti sau tinkamo darbo, veiklos, o gal noras įrodyti, kad esi geras arba geresnis, nei kiti (tie netikę tėvai), kad pasijustum pilnaverčiu, kad užsidėtum pliusą, nes gyvenime turi keletą karminių minusų…

Ir, atsiprašau, jei tarp šių žmonių yra tikrai tų, kurie yra tikri superherojai širdyje, kurie tikrai nori padėti, turi širdį ir dar galingą psichologinį pasirengimą. Tokių žmonių kažkiek tikrai yra.

Nerašykite piktų komentarų, čia ne apie jus. Bet, vis tik paaiškinsiu, kodėl manau, jog tokių turėtų būti vos keletas, ir tie, dėl savo nepamatuoto optimizmo ir naivumo, kai priėmė šį sprendimą, viliuosi, nesuprato kur papuolė, ir kokios mašinos sraigteliais tapo.

Šie žmonės nebepakelia dabartinės įtampos, nes suprato, jog jų kostiumas virto nebe super-herojaus, o labiau kažko įtartino. Aš ne Jūsų, o tų – kitų noriu paklausti. Ar savo aplinkoje neturite žmonių, kurie turi vaikų, ir kuriems reikia pagalbos, – nepasiturinčių arba vienišų mamų, išsiskyrusių, su menkais socialiniais įgūdžiais?

Gal jūsų giminaitė pasigimdė trečią vaikelį ir atrodo labai pavargusi? Kada paskutinį kartą skambinote jai? Kiek yra jūsų pažįstamų, kurių vaikai nuolat po pamokų sėdi su išmaniaisiais ant sofų, kol tėvai, tuo metu, aria darbuose? Kiek turite artimų ir tolimų giminaičių, kuriems pagalba praverstų?

Kiekvienas iš mūsų ir esami bei būsimi globėjai savo aplinkoje turi šeimų, sūnėnų, pusbrolių, senelių, pažįstamų žmonių, kuriems reikia pagalbos. Bet žinote ką, naujieji super-herojai nenori būti tik truputį pagalbininkais arba nemokamais pagalbininkais po darbo. Kam tai įdomu, o ir per sunku po darbo… Tėvai, beje, taip ir gyvena…

Jie nori būti tikrais – sertifikuotais super-herojais! Kaip tas herojus iš gerbiamos Rūtos laidos, jis net teigia, kad yra vienas geriausių globėjų! Kažin kaip čia taip įsivertinti galima? Kokiais kriterijais remiantis? Ar jis neverkia išsiskyręs su vaiku pagal norvegiškus standartus, ar turėjo jau daugiausiai globotinių?

Pagaliau, ko stebėtis, kad formuojasi neigiama nuomonė apie globėjus? Taip yra ne vien dėl spėjamų materialinių ar psichologinių motyvų, dėl ko jie tampa globėjais, o labiausiai dėl atskleistos Norvegijos schemos, kaip ruošiami super-herojai ir kaip glaudžiai visi draugauja, ir globėjų mažas įmones kuria patys vaikų teisių darbuotojai.

Kažin kiek globėjų pas mus giminystės ir draugystės ryšiais susiję su vaikų teisėmis…

Girdėjau kartais jie net vienu automobiliu važinėjasi… Nepykit, bet tiesa yra tokia, kokia yra. Nepriimkite asmeniškai ir padarykite prašau išvadas, kokią funkciją norite atlikti šiame modelyje? Tikrai padėti nelaimingiems vaikams ar būti tarpininkais finansiniame modelyje, – daugybės vaikučių tiekimo grandinėje globėjams Lietuvoje ir ne tik?

Valstybė nori padėti šeimai. Ir jie nori padėti vaikams. Jūs rimtai? Ir tada jau einame prie priemonių, bet svarbiausia ieškome grėsmių… Randame – valio! Atėmimas, laikinas globėjas, įvaikinimas.

Bet palaukite, priemonės? Iš kur grėsmės? Nepamirškite, gi dar tame tarpe padedame šeimai. Juk Vyriausybės programose rašoma! Pamenate skurdo mažinimas, socialinės atskirties mažinimas, gera psichologinė atmosfera valstybėje ir t.t. Na gerai grįžkime prie priemonių. Kažką reikia parodyti, kad darome ir reiktų sukurti kažko daug.

Kuriami labai įdomūs etatai: atvejo vadybininkai, mobilios grupės ir pan. Jūs Norite padėti šeimai? Ar parodyti, kad darote, bet tie nevykėliai nesikeičia? Tai po velnių sukurkite ne laikinus vaiko globėjus, o šeimos globėjus! Nereikia šimto pareigybių, socialinis darbuotojas, atvejo vadybininkas, mobilios grupės darbuotojas, psichologas ir t.t.

Visa nuostabi eilė daug kursų praėjusių NVO organizacijų, kurių ypač daug negražiuose kontekstuose išgirdome. Tiek organizacijų ir 1000 atimtų vaikų? Atsiprašau, tai ką jūs iki tol veikėte? Kam tie kursai? Kur ta pagalba? Ar čia dabar visi staiga tėvai pasidarė žudikai?

Na, o jei galėtume tiesiog pagalvoti, kas tikrai padėtų? Mobilus, visada padedantis, su šeima santykį palaikantis šeimos globėjas, kuris nuolat tobulina žinias, jis kompetentingas ir į jį galite kreiptis visada. Jo nebijo jūsų vaikas, nes jis šeimos draugas, mentorius?

Kodėl ne šeimos mentorius? Jei nežino atsakymo kaip elgtis, jis domisi, konsultuojasi su paskirtais psichologais, pataria šeimai. Ir įgyja unikalią kvalifikaciją. Jis nenori būti geresnis už tėtį ir mamą, jis nori kad jūs gyventumėte su šeima. Jei mama neturi kur palikti vaiko, važiuoja pas gydytoją, ji kreipiasi pagalbos. Jei mamai pogimdyvinė depresija, jei šeimoje priklausomybės…

Taip, reikia labai daug psichologinių žinių, o kiek žinių reikia laikinam globėjui? Mažiau? Taigi, mes galime gauti finansavimą iš geraširdžių valstybių. Vieną nuolat su šeima bendraujantį asmenį šeima gali priimti, jo nebijoti.

O kas vyksta dabar? Jūs įsivaizduojate, jei šeimą aplanko policija, vaiko teisės, mobili komanda. Jie išrengia ir vertina vaikus, jūsų reakciją į juos, jūsų nuotaiką, namus, tikrina šaldytuvus ir vis ieško grėsmių, ir dar rodo per televiziją kartais, kaip šauniai dirba reidų metu.

Jūs visi tikri, kad Jūsų reakcija šių dienų kontekste būtų rami..? Ar kas nors gali įsivaizduoti, kaip jaučiasi ta nufilmuota, kūdikį auginanti mama, sulaukianti tokios pagalbos šeimai? Tai absoliutus teroras prieš šeimą. Ir vėlgi, nekalbu apie visiškai asocialius. Jiems reikia didesnių resursų ir laiko bei priemonių.

Pagaliau ar kas nors pagalvojo, kad tie potencialūs nevykėliai tėvai dar neseniai buvo mūsų nelaimingos besikuriančios valstybės vaikai, kurių ankstyvoji vaikystė arba paauglystė sutampa su nepriklausomybės laikais.

Tai mūsų iškovotos nepriklausomybės vaikai, kurių keli šimtai stovėjo įsikibę tėvams į rankas Baltijos kelyje.

Ar juos kas ugdė, ar jie tiesiog augo? Kas į juos investavo? Kuri valdžia? Kuri partija? Gal pakomentuos mokytojai? Pamenu, mano antros klasės mokytoja 1993-iais dar smagiai daužydavo liniuote per nagus berniukams ir tampydavo jiems už ausies, ir aš jos bijojau. Ar kas skaičiavo mūsų mėlynes ir ar daugelio mūsų tėvai girdėjo terminą pozityvi tėvystė?

Ko jūs norite iš mūsų varganos visuomenės? Norvegiškos tvarkos ir standartų, nepriekaištingo elgesio ir idealių sąlygų vaikui augti? Mūsų žmonės galvoja, kaip išgyventi ir ką duoti vaikams valgyti arba kaip nepapulti į socialiai remtinų šeimų sąrašus ir kabinasi likę Lietuvoje, neemigravę, nors visi jų emigravę giminaičiai ir draugai beveik šaiposi.

Nuo ko jūs pradedate? Prašokote kelis dešimtmečius? Na taip, norvegai nelaukia, daug laisvų pinigų. Kodėl specialiai naudojatės nuskurdusios visuomenės skauduliais, negana to, kad jūsų pagalba šeimai ir skurdo mažinimas tik ir lieka gražiai skambančiose programose, o ne realybėje, – jūs dar ir atimate iš tėvų vaikus?

Arba leidžiate apraizgyti visą šalį tinklu vaikams gaudyti? Kas dabar turi prisiimti atsakomybę už aukšto išsivystymo lygio valstybės pavyzdžiu priimtą įstatymą skurdžioje valstybėje?

Yra ponių, kurios džiaugiasi. Ar kas nors joms pasakys, kad džiaugtis liko neilgai? Kad dabar laikas atsakyti už šį neatsakingą žingsnį? Gal seimo nariai nori dabar atsakyti už truputį neįsigilinus priimto įstatymo pasekmes? Pasėtą baimę ir nepasitikėjimą Seimu, Vyriausybe, ministerijomis, socialiniais darbuotojais ir net globėjais?

Gal bent išsiaiškinkite, kas nutiko su tais vaikais, kurie per šį laikotarpį kažkur yra? Migruoja nuo vienų globėjų pas kitus? Tokia darosi mįslinga ta statistika, kai vienus registruoja, kitus truputį ne… Žinote, aš prie to neprisidėjau, bet tie vaikai net man sapnuojasi. O jums?

O dėl vargšų norvegų, tai gal reikėtų mandagiau apie juos, mat jie jau tuoj supyks, nes mes juos negražiai minime.

Jūs gal juokaujate? Tai nebe paslaptis! Ši šalis žymi vaikų grobimu, jie patys išvijo savo prisidirbusį milijonierių, nes jis truputį prarado saiko jausmą. Ir jie supyks? Tikrai, tegu geriau labai supyksta ir atsiima visą paramą iš tų organizacijų, kurias rėmė, kurias verbavo. Tegu geriau labai supyksta. Gal mažiau užverbuotų zombių žiūrės į mus iš ekranų baisiomis akimis, ir mažiau girdėsime užprogramuotas frazes: smurtas, grėsmės ir pan.

Taigi, daug protingų žmonių sprendžia, kokius gi čia tuos šeimai palankius paketus dabar sugalvoti. Viskas labai paprasta, jei tik noro būtų ir tiek giliai nebūtų visi norvegiškais pinigais apsikrovę.

Arba norvegų įsivaizdavimą ir pasiteisinusį modelį atitiktų. Gal lietuviai gali sukurti kažką savo? Mes visada turime kopijuoti nors ir „truputį“ netinka? Sukurkite tikrus šeimos pagalbininko, mentoriaus ar globėjo etatus. Jie pagal poreikį šeimoms padėtų ne ieškodami grėsmių ir pildydami lenteles, ar naudodami dar kažkokią naują metodiką, kurios taip, beje, niekas pagal naujas pataisas ir nesiteikė pristatyti, o kiekvienoje šeimoje įžvelgę grėsmes, pamatytų galimybes!

Koks paprastas ir pozityvus žodis ir niekam nekilo mintis, kad grėsmės antonimas yra tiesiog galimybė! Gal būtų gražiau skambėję įstatyme? Galimybė Vaikui turėti tėvus. Galimybė Tėvams auginti vaikus. Galimybė Geraširdžiams žmonėms toliau ieškoti būdų padėti ir, po velnių, net uždirbti. Negi gaila. Jei tikslas teisingas, tikrai negaila.

Jau nekalbu, kad apskritai, tai yra net ne galimybė, o teisė, bet, kaip supratau, apie konstitucines teises jau nebemadinga kalbėti. Galimybė ateiti į šeimą, pasikalbėti ir konkrečiai paskaičiuoti, – ko reikia, ko trūksta ir tiesiog padėti. Gal etapais, po truputį, pradedant nuo prioritetų.

Būtų truputį pigiau, nei remti laikinus globėjus. Jei bent trečdalį NVO organizacijoms įplaukusių pinigų būtume skyrę tiesiogiai toms, labiausiai stokojančioms šeimoms…

Šeimoms nereikia tarporganizacinės koordinacijos ir penkių patarėjų jų namuose. Tarkitės posėdžiuose apie šeimą ir svarstykite, kaip jai padėti, nesibraukite į namus. Padėkite konkrečiai. Kiekviena mama pasakytų, kog, jei atsirastų toks žmogus, kuris už ją nueitų į parduotuvę, parvežtų vaiką iš darželio, kol kitas serga arba leistų jai valandą pamiegoti, arba padėtų kitiems vaikams su namų darbais, kol ji masažuoja neįgalų vaiką, jai tas iškart palengvintų kasdienybę.

Pagalba tai ne reidai tris kartus per savaitę ir ne psichologo testas, jo prašymas nupiešti namą, tikintis, kad namas bus be langų, durų ir kamino… Tai tikra, reali, neformali pagalba, finansinė, moralinė, kasdieninė. Ir tada, nuo nuovargio ir išsekimo bei streso ir baimės suklysti, tėvams nekiltų mintis nei ko nors papurtyti, nei pliaukštelėti, nei išgerti, nei susipykti (apie visiškai asocialius nekalbu).

Kurkite šeimos globėjo etatą. Mokykite atsidavusius nesavanaudiškus žmones, kurių vis dar, optimistiškai tikiu, yra Lietuvoje ir tarp pačių socialinių darbuotojų, pritaikykite jų kompetencijas, paruoškite juos psichologiškai, nes jei jie turi tiek kompetencijos, kad susitvarkytų su išplėštu iš šeimos vaiku ar žindomu kūdikiu, tai šeimoje jie patarimų irgi turės, ir jie susitvarkys.

O tie, kas jaučiate tikrai begalinį norą padėti vaikui, padėkite šeimai, nes vaikui padėsite tik jei neatimsite iš jo tėvų. O jei kažkaip visgi nebesinori, tada neapgaudinėkite savęs, kad tai darote ne iš savanaudiškų paskatų, ir eikite ieškoti sau tinkamo užsiėmimo. Ar suprantate, kad šiai sistemai laikinų globėjų reikės vis daugiau ir daugiau, nepriklausomai nuo to, kad smurto ir nedaugės.

Tiesiog smurto kartelė augs. Netoks sumuštinis į mokyklą, truputį per mažas/didelis svoris, liūdnas vaikas arba kūdikis, kuris miega su mama, o ne lovelėje… O iš tiesų jų reikia tik dėl nedidelės dalies išties baisių atvejų, kai vaikui išties pavojinga būti su tėvais ir namuose jau niekuo negalima padėti, ir tėvai nebenori nieko daryti. Kol bus netobulų tėvų, super-herojų laikinų globėjų ir dar neaišku kokių interesų turinčių dar geresnių įvaikintojų, tol viskas veiks kaip numatyta. Netapkime marionetėmis kažkieno sukurtame, su sveiku protu prasilenkiančiame modelyje.

Ar turime kritinį mąstymą?

Ir pabaigai:
… kada pagaliau garbūs visuomenės asmenys, protingi straipsnių autoriai susivienys ir įkurs vieną socialinių tinklų paskyrą, vieną svetainę, kurioje būtų visi susivieniję, būtų iškart talpinama informacija apie paimamus vaikus, aplinkybes, eigą, pagalbą?

Kada susikurs grupė vienijanti visus, kuriems rūpi visi Lietuvos vaikai, paimti Lietuvoje, užsienyje statistika ir kiekvienas atskirai? Kiek daug reikalingos informacijos, kurios nežinodami rizikuojate… Vienykimės.

Buvo Baltijos kelias, gal bus ir Lietuvos kelias? Kodėl gi ne?

komentarai 3

  1. Vida    -  2018-12-16, 21:06

    Labai teisingas straipsnis,psichologu netampama per kelis užsiėmimus,kurkim organizaciją padedančią šeimai,o ne atiminėjančias vaikus iš šeimų

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Galina    -  2018-12-17, 09:06

    Ačiū…

    Atsakyti į šį komentarą
  3. Jūratė    -  2018-12-17, 20:03

    Tik taip. Gana plepalų. Ir kandidatų į prezidentus fotosesijų. Reikia visuotino pasipriešinimo. Eiti į protesto demonstracijas. Paremti mūsų kovojančius parlamemtarus.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Super-herojai išgelbės Lietuvos vaikus..?* - nuoroda: https://infa.lt/27807/super-herojai-isgelbes-lietuvos-vaikus/