infa.lt

Lidžita Kolosauskaitė. (Vaiko) atskyrimas – pagalba ar… smurtas?

Lidžita Kolosauskaitė. (Vaiko) atskyrimas – pagalba ar… smurtas?

lapkričio 30
20:48 2018
Lidžita Kolosauskaitė

Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo

Meskite į mane akmenį, nes aš kartojuosi.

Bet kartosiuosi tol, kol tapinai, miliūtės ir kiti šakalienų el. laiškų adresatai žviegs apie vaiko prigimtinę teisę būti atskirtam – nuo šeimos, draugų, namų, rutinos ir visko visko, kas sudarė vaiko gyvenimą iki tos lemiamos dienos, kai „gerosios“ tetos sužinojo, kad jam buvo pliaukštelėta ir nutarė jį atskirti, kas iš esmės reiškia visišką vaiko tapatybės sunaikinimą ir naujos tapatybės kūrimą labiausiai traumuojančiu būdu, koks yra įmanomas – staigiai ir per prievartą.

Iš tiesų, priešingai aukščiau minėtų analfabetų ir panašių į juos veikėjų teiginiams, dauguma prieš vaiko atskyrimą pasisakančių žmonių ne tik kad nėra už vaikų mušimą, bet gal net apskritai nepritaria fizinėms bausmėms.

Deja, dauguma žino ir tai, kad praktikoje graži teorija kartais (išties – ne taip jau retai) nesuveikia.

Nes taip – mes norime būti idealiais meilužiais, idealiais sutuoktiniais, idealiais tėvais ir idealiais draugais, bet, deja, esame tiesiog žmonės – su blogomis nuotaikomis, sunkumais, nesusivaldymais, kartais net laikinais psichikos sutrikimais.

Kiekvienas gyvas žmogus karts nuo karto pasielgia netinkamai – sukelia konfliktą, pameluoja, galų gale, būna neištikimas ar tiesiog nepagarbus su savo partneriu. Ką čia slėpti – kartais net suaugę apsistumdo ar skelia antausį. Ir dar ne taip seniai, kol nebuvo išauginta ištežusių hipsterių karta, į tokius buitinius „pasmurtavimus“  būdavo reaguojama daugių daugiausia santykių nutraukimu, bet ne ikiteisminiais tyrimais.

Kaip bebūtų gaila, išaugo karta, turinti visiškai nesveiką požiūrį tiek į kūną, tiek į psichiką. Kūnas net ir teisės aktais saugomas aukščiausiu įmanomu lygmeniu (BK 140 str. kriminalizuotas bet kokio fizinio skausmo sukėlimas – net ir suaugusiajam, nekalbant apie vaikus). Šis straipsnis nereikalauja tyčios, kas reiškia, kad skausmą galima sukelti… dėl neatsargumo pvz. Ėjote, atsitrenkėte į kitą žmogų, sukėlėte jam skausmą ir še – baudžiamoji byla!

Tik visiškas analfabetas arba pigus propagandistas, esant tokiam reglamentavimui, gali tvirtinti neva iki absurdiškų įstatymo pataisų vaikus mušti buvo galima ir esą, panaikinus tas pataisas, tas vėl būtų galima. Kartoju – tam, kad būtų galima mušti vaikus, reikia keisti BK 140 str., o ne Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą.

Žmogaus psichika tuo tarpu iš esmės nebesaugoma – įžeidimas dekriminalizuotas, žiniasklaida pilna patyčių, nuomonės laisvė varžoma vis labiau. Galų gale, ir vaikas „sudaiktintas“ iki tiek, kad, neatsižvelgiant į jo ryšį su šeima, tapatybę, įpročius, galima jį tiesiog „paimti“ ir kažkam „atiduoti“, nes jam šiek tiek suskaudo, kai jo mama, kuri – o taip, nėra tobula! – nesusilaikė ir uždavė ranka per minkštąją arba ausį užsuko.

Vaiko užpakalis saugomas labiau nei jo psichika. Ir čia nė kiek neperdedant – pasak analfabetų „vaikus mūšti galima“ vaikui žalingiau momentinis skausmas, ne didesnis už bitės įgėlimą, nei… jam saugios aplinkos, žmonių bei įpročių pakeitimas visiškai svetima aplinka, žmonėmis ir įpročiais. Netgi visiškai nepriklausomai nuo to, kad pats vaikas to užpakalio taip labai nevertina ir po akimirkos meiliai tiesia mamai rankytes. Kaip labai vaikai nevertina užpakalio, žino visi, kas bent porą valandų stebėjo sveiką, guvų vaiką – toks mažius gali penkis kartus nukristi ir net nepajusti. Jis gali bėgti kruvinais keliais ir nepastebėti, kad jie kruvini – jei jam labai smagu tuo metu.

Vaikai – kaip beje ir suaugusieji – aplinkos pakeitimą ar kitus stiprius sukrėtimus (vienas tokių – artimųjų netekimas) išgyvena kur kas sunkiau nei mažą fizinį skausmą. Ir būtent emociniai išgyvenimai palieka kur kas gilesnius bei sunkiau gydomus randus nei kažkoks menkas fizinis skausmas, kurio sveikas vaikas – kaip ir sveikas suaugęs – greit nė neprisimins.

Jei žmogui užsukta ausis yra blogiau nei prievartinis atskyrimas nuo šeimos, namų, įpročių bei tradicijų, tai rodo ne ką kitą kaip dideles psichines problemas arba veidmainystę.

Juk – pasikartosiu – gyvenime visi kada nors pasielgiame netinkamai, bet ar tikrai norėtume, kad tai būtų sprendžiama… atskyrimu? Tarkim, susipykstate su vyru, skeliate jam antausį ir valstybė… išveža vyrą kitai moteriai. Laikinai bent jau.

Sakote, skamba absurdiškai? Ne. Kuo gi ši situacija kitokia? Jūs pasielgėte netinkamai, panaudojote smurtą, tai kodėl gi… neatskyrus vyro? Arba draugo? Arba… giminių?

Jei žmonių konfliktus galima išspręsti juos atskiriant, tai nereiktų apsiriboti vaikais – derėtų atskirti visus, kas pasielgė kaip nors netinkamai.

O kol mes nevežame iš namų susipykusių sutuoktinių, kol neuždraudžiame bendrauti susipykusiems draugams, kol nesutarimus sprendžiame bendravimu, tol vaiko „atskyrimas“ nuo pavojaus nekeliančią netobulų tėvų yra ne kas kita kaip makabriškas nusikaltimas, kai tiek vaikui, tiek tėvams sukeliamos itin stiprios psichinės bei netgi organinės reakcijos, kurios turės pasekmes visam likusiam gyvenimui.

O šoko ištiktų tėvų, kurie, atėmus vaikus, greičiausiai tenori klykti iš nevilties arba rautis plaukus varinėjimas į „kursus“, kur dažnai netgi bevaikės specialistės aiškins, kaip jiems „teisingai“ auginti vaikus, kuriuos jie pagimdė ir sėkmingai augino iki „gerųjų“ tetų vizito, yra ne kas kita kaip pasityčiojimas iš tų tėvų, jų vaikų ir apskritai visuomenės.

Visiškai neneigiant, kad idealiu atvejų vaikų nederėtų mušti, reikia pripažinti ir tai, kad gyvenimas nėra idealus, jame yra visokių aplinkybių, klaidų bei toli gražu neidealių poelgių. Tad nederėtų šaudyti varnų iš patrankų ir motinos, kuri – gal dėl pervargimo darbe, gal dėl pinigų stygiaus, gal dėl vyro neištikimybės ar artimojo netekties – neišlaikiusi įtampos pliaukštelėja neklusniam vaikui (paskutinis lašas pilnoje stiklinėje), sulyginti su degradais, kurie daužo vaikus pramogai.

Nei vienas adekvatus žmogus, reikalaujantis atšaukti nenormalias įstatymo pataisas, suklydusią motiną sulyginusias su degradu sadistu, nesiekia, kad būtų galima vaikus mušti. Priešingai, šie žmonės siekia, kad šeimai būtų padėta, o ne pakenkta dar labiau, kas iš esmės yra daroma šiuo metu.

Nereikia pamiršti, kad vaikas nėra šiaip „įnamis“, gyvenantis pas kažkokius žmones. Vaikas yra asmenybė, susiformavusi tam tikrame sociume, susieta su savo tėvais ne tik emociniais, bet ir kraujo ryšiais, turinti paveldėti tėvų turtą po jų mirties ir tęsti jų tradicijas bei puoselėti atminimą.

Vaiko „paėmimas“ elementariai prieštarauja prigimčiai, nes tiek vaikas, tiek tėvai netenka viso to, kam ir kuriama šeima – savo tapatumo, įpročių, tęstinumo.

Ir ne – aš nesakau, kad vaikas jokiais atvejais negali būti atskiriamas nuo tėvų. Bet aš sakau, kad vienintelis to pagrindas turi būti realus pavojus vaikui, o ne „nebuvimas idealia mama“.

Idealių mamų nėra. Idealių „tetų“ iš Vaiko teisių tarnybos – irgi.

Straipsnio autorė yra teisininkė

šaltinis: lidzita.lt

Daugiau šios autorės įrašų: Lidžita Kolosauskaitė

komentarai 3

  1. Algirdas    -  2018-12-01, 01:14

    Jie kažkodėl labai greitai sutinka su tuo, jog žmonės klysta, tačiau užsispyrusiai atsisako pripažinti, kad žmonės geba taisytis. Patys, be jokių įstatymų. Nebūtina naikinti kažkokių pataisų ar įstatymų. Geriausia būtų tiesiog nesilaikyti įstatymų. Jokių. Visiškai. Na, Lidžitai, aišku, tada nebūtų ką veikt, juk ji teisininkė. Ale girdėjau maistą ruošt moka, lyg dar kažką. Neprapuls.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Lidžita    -  2018-12-01, 03:05

    Algirdai, maistą tikrai moku ruošti – ačiū. Ir grindis išplauti, ir lovą pakloti. Taip kad neprapulčiau. Esu turbūt viena didžiausių esamos teisinės sistemos kritikių ir dėl to visai neliūdėčiau, jei ta sistema žlugtų (kuo nuoširdžiausiai). Dar daugiau, aš manau, kad ji turi žlugti. Bet… Jūsų pasiūlymas, deja, per daug primityvus ir nerealus. Valstybė niekados nesudarys sąlygų nesilaikyti įstatymų. O be kita ko, visiškas įstatymų nebuvimas būtų panašiai blogai kaip ir esamas jų perteklius. Saikas yra visko matas.

    Atsakyti į šį komentarą
  3. Algirdas    -  2018-12-01, 03:32

    „Valstybė niekados nesudarys sąlygų…“
    „O be kita ko, visiškas įstatymų nebuvimas būtų panašiai blogai…“ Ui, gerai pagalvokit :) Žodžiu, tuo klausimu aš su jumis pasiginčyčiau, bet ne komentaruose po straipsniu. Kur nors kitur.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Lidžita Kolosauskaitė. (Vaiko) atskyrimas – pagalba ar… smurtas?* - nuoroda: https://infa.lt/27293/lidzita-kolosauskaite-vaiko-atskyrimas-pagalba-ar-smurtas/