infa.lt

Skilimas tarp Rytų ir Vakarų Europos migracijos klausimais pagilėjo iki tokio laipsnio, jog tampa egzistenciniu, rašo Le Figaro apžvalgininkė Izabelė Laser (Isabelle Lasserre)

Berlyno sienos griūtis ir Rytų Europos šalių įstojimas į Europos Sąjungą turėjo paversti jas broliais-dvyniais valstybėms-įkūrėjoms, pasirengusiais nė nemirktelėjus prisijungti prie jų politinio pasirinkimo ir požiūrių į šiuolaikinę visuomenę. Bent jau, gan ilgą laiką tuo buvo tikima ir to tikėjosi daugelis politinių veikėjų iš vakarinės kontinento dalies, pažymi apžvalgininkė.

„Tačiau mums, vengrams, komunistinė diktatūra kaip ir anksčiau išlieka skausminga žaizda!“, – primena Vengrijos valstybės sekretorė Europos reikalams Judit Varga, spaudos klubo Club Grande Europe debatuose, „Europos skilimas į Vakarus-Rytus“ tema.

Geležinės uždangos daugiau nebėra, tačiau skirtumai, skiriantys dvi Europos dalis išlieka, rašoma straipsnyje. „Po penkiasdešimties komunizmo metų Rytų šalys staiga aptiko stipriai pasikeitusią Vakarų Europą“, – paaiškina situaciją politinės filosofijos profesorius Šantalis Delsolis (Chantal Delsol). Ir šie pakitimai joms nepatiko.

Ir, jeigu „gyvačių kamuoliu“ Europoje staiga tapo imigracija, – tai tas įvyko neatsitiktinai, daro prielaidą Š. Delsolis. „Centrinės Europos šalys prisirišusios prie savo šaknų ir Tėvynės idėjos. Komunistinės epochos metais jas išgelbėjo būtent kultūra. Jos nesutinka su tuo, kad krikščioniškosios Europos ištakos gali būti sunaikintos“, – konstatuoja filosofas.

„Mums nereikalingas multikultūrinis modelis. Mes atsisakome kultūrinio reliatyvizmo, darančio visas kultūras lygiateisėmis. Ir, kai europietiškajai tvarkai meta iššūki imigrantai, siekiantys ją pakeisti, mes įsitikinę jog turime teisę tam priešintis“, – tvirtina Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Konradas Šimanskis (Konrad Szymańsk), tuose pačiuose spaudos-klubo Club Grande Europe debatuose.

Tuo pačiu, skirtingai nuo britų, Centrinės Europos šalys nenusiteikusios pasitraukti iš Europos Sąjungos. Tačiau jos pageidauja, kad jų balsas būtų išgirstas, kadangi jaučiasi taip, lyg jis būtų tildomas valstybių-įkūrėjų, pastebi straipsnio autorė.

„Mes tiesiog norime vadinti daiktus savais vardais. Mes norime tokios Europos Sąjungos, kurioje mes nebūtume laikomi blogais europiečiais todėl, kad mes nesame mainstryme, nesame pagrindinėje viešpataujančioje srovėje. Mes norime turėti galimybę išsaugoti savo kultūrines savybes Europoje, tuo pačiu nebūdami pažymėti gėdos antspaudu.

„Mes norime turėti teisę galvoti kitaip. Mes svajojame apie tokią Europą, kurioje aljansai ir bendri interesai bus pagrįsti krikščioniška kultūra“, – tvirtina Judit Varga.