infa.lt

Lidžita Kolosauskaitė. Parazitinė ekonomika vs naudingumo ekonomika

Lidžita Kolosauskaitė. Parazitinė ekonomika vs naudingumo ekonomika

lapkričio 10
19:30 2018
Lidžita Kolosauskaitė

Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo

Kalbant apie kapitalizmą arba ekonomiką kaip jo dedamąją, dažniausiai vartojami žodžiai „kapitalas“, „darbo jėga“, „žmogiškieji ištekliai’, „pridėtinė vertė“, „pelnas“, „pajamos“ ir pan., tačiau niekados neatskleidžiama tikslas – pačios ekonominės sistemos (arba tiesiog ekonomikos) tikslas.

Neabejoju, kad jau dabar jaučiatės kiek sutrikę, nes apie ekonomikos tikslus viešojoje erdvėje nekalbama. Iš esmės pati ekonomika pristatoma kaip tikslas.

Bet ar iš tikrųjų veikla gali būti tikslu? Bet kokia valinga, protinga veikla siekiama kažkokio tikslo, pvz. eidamas žmogus ketina kur nors nueiti, miegodamas tikisi pailsėti, valgydamas – gauti naudingų medžiagų ir pan. Tik vaikas arba beprotis užsiima veikla dėl veiklos, tarkim, jis gali statyti ir griauti smėlio pilis be tikslo jas kaip nors įamžinti ar jomis pasidžiaugti, jis gali vaikščioti ratais, nė nemąstydamas, kodėl taip daro, ir pan.

Tačiau nekalbant apie valios stokojančius subjektus kaip išimtis, protingi žmonės įprastai turi kažkokį tikslą. Be abejo, eilinis dirbantysis gali turėti tik kelis labai elementarius tikslus – pragyventi, nusipirkti. Tačiau, kai kalbame apie korporacijų savininkus, jų tikslai… negali būti tokie primityvūs. Šių asmenų galimybės šviesmečiais aplenkę įprastinio vartojimo normas. Tad… Koks jų tikslas? Neabejoju, kad jie tą tikslą žino. Bet ar jį žino jų darbuotojai bei pirkėjai?  Vargu.

Blogiausia, kad darbuotojai ar pirkėjai ne tik nežino, bet net nebando šio tikslo atspėti, užčiuopti, kaip nors prie jo priartėti ir suprasti, prie kokios sistemos kūrimo prisideda – kam skiria savo laiką bei pinigus.

Vienas pažįstamas pasakojo, kad didelės kompanijos sugalvoja kokius nors veiklos „tikslus“ kaip darbuotojų motyvacinę priemonę. Įdomiausia, kad, pasak jo, tie tikslai neturi būti realūs ar apskritai kažkaip derantys su kompanijos veikla. Užtenka, jog būtų deklaruojami. Toks tikslas gali būti pavyzdžiui, „už taiką pasaulyje“. Ir jokio skirtumo, kad ta korporacija prie taikos neprisideda. Darbuotojams, esą užtenka, kad yra kažkoks „didis tikslas“, dėl kurio verta sėdėti viršvalandžius ir kuriuo galima didžiuotis. Skamba nelogiškai? Tikrai taip, bet… Juk žmonės dažnai gyvena deklaracijomis, nesugretinamomis su realybe.

Visa ekonomika yra deklaracija be kažkokio aiškaus tikslo. Mums siūloma dirbti, kad pirktume, o pirkti, kad augtų vartojimas. Tačiau niekas nė puse lūpų nekelia klausimo, kaip nesibaigiantis vartojimas dera su deklaruojamomis ekologinėmis problemomis? Kaip itin didelis užimtumas darbe veikia šeimos santykius? Kaip dirbimo-pirkimo koncepcija veikia žmonių psichiką? Ko apskritai siekiama „dirbk-pirk“ ekonomikos skatinimu – laimingų žmonių ar… dar didesnio antidepresantų kiekio pardavimo? Ko žmogus turėtų siekti ir kuo didžiuotis? Ar ekonomikos „augimas“ (kad ir kaip jį suvoktume) turėtų būti… asmeninis kiekvieno tikslas? Ar žmogus gali turėti tikslų, svarbesnių  už ekonomikos „augimą“ (vėlgi – nesvarbu, kaip jį suvokiant)?

Keliant tokius klausimus,  ekonomika, besiremianti koncepcija „dirbk-pirk“, nebeatrodo savaiminė vertybė. Juolab, tampa neaišku, koks galutinis tikslas ir kada bus pasiektas „užaugimas“ – ar kai visi turės po trijų šimtų kvadratų namą ir naują BMW?  Ir kodėl tada žmonių, turinčių tokius namus ar naujus BMW, tik mažėja?

Išties ekonomikos „augimas“ labai primena Sizifo darbą – auga, auga ir bum – krachas. Žmonės lieka be darbų, santaupų – visko, kam daugelį metų skyrė savo pastangas, o tada… vėl augimas – iki naujo kracho.

Kadangi kiekvienoje kartoje būna bent po vieną didesnį krachą, tai išsaugoti sunkiai uždirbtus pinigus palikuonims – sunkiai įvykdoma užduotis. Vaikai užauga tokie pat neturtingi kaip jų tėvai jaunystėje, ir vėl tas pats ratas – dirbi, dirbi, taupai, taupai – bum, ir nėra.

Taigi, kam reikalinga ekonomika, kuri… daro žmones nelaimingais? Kam reikalinga ekonomika, kuri nesukuria nieko tvaraus?

Ir štai čia radau stulbinantį atsakymą – ekonomika, kaip tokia, gali būti grįsta naudingumu (naudingumo ekonomika) arba tiesiog… parazitavimu (parazitavimo ekonomika).

Naudingumo ekonomika turėtų pasižymėti tuo, kad ji būtų naudinga, t.y. tokios ekonomikos tikslas nėra „augimas iki kitos krizės“. Be to, ji turėtų būti orientuota į žmogaus gyvenimo kokybės gerinimą, kas reiškia, kad vienas iš tikslų turėtų būti „mažiau darbo – daugiau pinigų“. Esant tokiai ekonominei santvarkai, kiekvienas dirbantysis būtų orientuotas į tai, kad sukurtų kažką vertingo, o kiekvienas darbdavys – į tai, kad jo darbuotojai kuo mažiau laiko praleistų darbe ir, nepaisant to, galėtų komfortiškai gyventi.

Mano minima ekonomika negalėtų būti grįsta pertekliumi, veikiau priešingai – naudingumo ekonomikos pagrindinis matas turėtų būti… saikas. Saikingai dirbti ir saikingai ilsėtis. Saikingai pirkti.

Kuo daugiau apie tokią ekonomiką mąstau, tuo ji atrodo logiškesnė – žmonės mažiau dirbtų, jaustų savo veiklos prasmingumą, sumažėtų aplinkos tarša. Ekonomika pagaliau taptų įrankiu, skirtu aptarnauti žmones.

Tačiau tokios ekonomikos niekados nėra buvę. Veikiau priešingai, ekonomika  visados būdavo ir iki šiol yra orientuota į žmogaus išnaudojimą, begalinę aplinkos taršą ir nuolatinius nuostolius.

Klausite, kodėl?

Nes parazitavimas iš esmės pasireiškia tuo, kad vienas individas minta kitu. Tas, kuriuo mintama, nebūtinai sunaikinamas. Dažnai parazitui yra naudingiau, kad jo „donoras“ liktų gyvas. Tačiau parazituojamojo sveikata ar kitokie ištekliai nėra svarbūs.

Nepriklausomai nuo to, kaip vadinama egzistuojanti ekonomikos santvarka – kapitalizmu, socializmu (socialiai atsakinga), feodalizmu ar komunizmu, tuo atveju, jei jos esmė – mažos visuomenės dalies klestėjimas kitos visuomenės dalies sąskaita, tikrasis tokios ekonomikos pavadinimas – parazitinė.

Supratus šį esminį ekonomikos ypatumą, istoriškai dengiamą visokiausiais vardais, atsakymai į regis neišsprendžiamai sudėtingus klausimus tampa… elementarūs.

Tuomet nebeturėtų stebinti, kodėl, kalbant apie aplinkos taršą ir skatinant pirkti „suyrančius“ maišelius, parduodami „nesuyrantys“ mobilieji telefonai, kurių tarnavimo laikas… du metai. Kodėl televizoriai ir šaldytuvai veikia tik garantinio aptarnavimo terminu, kodėl baldai, kurie seniau atitarnaudavo kelioms kartoms, dabar sulūžta po keleto metų.

Neturėtų stebinti ir tai, kad „kylant“ pragyvenimo lygiui žmonės dirba vis daugiau valandų ir vis daugiau iš jų, net ir dirbdami daugybę valandų, gyvena su tėvais arba nuomotuose būstuose.

Taip pat neturėtų stebinti tai, kad prasiskolinimas paverstas pasiturimo gyvenimo simboliu.

Pagrindinis šiuo metu – o ir bet kada anksčiau egzistavusios ekonomikos tikslas – užtikrinti kokių penkių – dešimties procentų pasaulio gyventojų ekonominius, politinius bei socialinius interesus.

Vadinamasis „kapitalizmas“ pranašesnis už prieš tai buvusias santvarkas tuo, kad rado būdą, kaip tai meistriškai pateisinti, tokiu būdu iki minimumo sumažinant galimą likusios visuomenės dalies pasipriešinimą, kurį galėjo sukelti plačiau prieinamas išsilavinimas.

šaltinis: lidzita.lt

 


Žymos

komentarai 8

  1. Algirdas    -  2018-11-11, 00:54

    Pasidaryk pats, o jeigu ko nors pats pasidaryti negali tau gali padėti tik dori ir sveikai mąstantys kaimynai. Jeigu tokių yra.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS    -  2018-11-11, 12:27

    1. Ūkinė veikla (ekonomika) su visiems naudingu saiku. Puiku.
    2. Mažiau darbo – daugiau pinigų. Gerai, bet tada reikalingi kitokie pinigai – ne Rothschild (ne …).
    3. Vienintelė išeitis Lietuvai –
    visiškai kitokios (tobulos) ūkinės veiklos santvarka, kokios niekada nėra buvę.

    Atsakyti į šį komentarą
  3. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS    -  2018-11-11, 12:31

    „Yra žinoma, kad ne tik politinė, bet ir ekonominė LDK g_a_l_i_a XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje buvo tokia, kokios neturėjo Lietuva nei iki Vytauto Didžiojo nei po Vytauto Didžiojo. Prof. V. Kamenickis, kruopščiai studijavęs to laikotarpio istoriją, buvo įsitikinęs, kad jei pavyktų a_t_k_u_r_t_i Vytauto Didžiojo laikų finansų sistemą, tai šis valdovas pasirodytų dar didesnis, negu garsėjo savo kariniais žygiais“

    (Egidija Laumenskaitė)

    Va čia (puslapis – 2, eilutė – 7)

    elibrary.lt/resursai/DB/LB/LB_pinigu_studijos/Pinigu_studijos_1997_02_03.pdf

    Atsakyti į šį komentarą
  4. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS    -  2018-11-11, 12:32

    „Yra žinoma, kad ne tik politinė, bet ir ekonominė LDK g_a_l_i_a XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje buvo tokia, kokios neturėjo Lietuva nei iki Vytauto Didžiojo nei po Vytauto Didžiojo. Prof. V. Kamenickis, kruopščiai studijavęs to laikotarpio istoriją, buvo įsitikinęs, kad jei pavyktų a_t_k_u_r_t_i Vytauto Didžiojo laikų finansų sistemą, tai šis valdovas pasirodytų dar didesnis, negu garsėjo savo kariniais žygiais“

    (Egidija Laumenskaitė)

    Va čia (puslapis – 2, eilutė – 7)

    elibrary.lt/resursai/DB/LB/LB_pinigu_studijos/Pinigu_studijos_1997_02_03.pdf

    Atsakyti į šį komentarą
  5. Lidžita    -  2018-11-11, 13:34

    Nedrįstu manyti, kad LDK ekonominė santvarka verta sekimo, bet LDK išties buvo tam laikui labai pažangi valstybė. Gaila, lietuviai su laiku prarado gebėjimą nešti pažangą, o ne sekti „pažanga“.

    Atsakyti į šį komentarą
  6. Arvydas    -  2018-11-11, 21:45

    Labai jaunatviškas tekstas. Kodėl taip daug žmonių veržiasi į Jungtinę karalystę? Ten karaliai nustato minimalų atlyginimą kuris yra garantija oraus gyvenimo. Būtent oraus, ne prabangaus,perteklinio ar turtingo. Verslas su kiaulės akimis tikrai to neduos savo sąskaita, jį reikia priversti. Negali mokėti – bankrutuok! O LT viskas atvirkščiai: visiems peršama, kad tik verslas, t.y. darbdaviai kuria pridėtinę vertę! O parsidavėliai vaidinantys politikus tikrai to nesutvarkys. Pabaiga.

    Atsakyti į šį komentarą
  7. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS    -  2018-11-12, 05:43

    Lietuvoje ir JK maisto bei daiktų kainos yra panašios.
    Jungtinėje Karalystėje,
    £7.83/valanda (8,99 eurorubliai/valanda).
    Nuo balandžio bus £8.21/valanda.
    Galima padaryti taip ir Lietuvoje, l. lengvai šiuolaikinių priemonių dėka.

    Politikais apsimetę banditai nedarys gero Lietuvos žmonėms (akivaizdu), o verlo su kiaulės akimis nebūtina prievartauti, nes tai – beviltiška kova, mums visiškai nereikalinga.

    Atsakyti į šį komentarą
  8. Lidžita    -  2018-11-19, 00:51

    Arvydai, aš sakyčiau net ne jaunatvišką, o naivu manyti, kad anglai gerai gyvena dėl karalienės. Pirma, negyvena jie gerai. Anglijoje daugybė žmonių gyvena… iš pašalpų. Daugybė neturiu būsto. Skaičiai tik auga. Antra, prie ko čia karalienė, kai kalbama apie KOLONIJINĘ valstybę, daug metų eksploatavusią Indiją, Afriką ir pan. ir vis tiek negalinčią užtikrinti net būsto visiems gyventojams?

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar palaikote išlaidų gynybai didinimą iki 2.5% BVP?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Lidžita Kolosauskaitė. Parazitinė ekonomika vs naudingumo ekonomika* - nuoroda: https://infa.lt/26618/lidzita-kolosauskaite-parazitine-ekonomika-vs-naudingumo-ekonomika/