• Naujienos
  • Apie infa.lt
  • Rinkmenos
  • Galerija

infa.lt

Priešingybė trapumui [1]

Priešingybė trapumui [1]

24 rugsėjo
01:03 2018

Gaiva PaprastojiNassim Nicolas Taleb naudoja metaforą: „nukirskite man galvą, maldauja Medūza… Žinoma, vietoj vienos nukirstos jai ataugs dvi“. Čia kaip vandens laše yra visa esmė, koks turėtų būti žmogus ir kaip jis turėtų santykiauti su pasauliu, gyvenimu ir likimu.

Dar viena alegorija: kaip mylėti vėją? – Vėjas užgesina žvakę ir įpučia liepsną. Reikia būti liepsna ir trokšti vėjo… Nežinomybę, neapibrėžtumą, tai kas nepaaiškinama reikia prisijaukinti, jei ne nukariauti. Bent tapti jų šeimininku, tokia yra žmogaus misija.

N.N.Taleb yra apie tai parašęs visą knygą, iš kurios citatos čia pateikiamos ir toliau: „yra dalykų, kuriems sukrėtimas į naudą, nuo to jie tik išauga ir plečiasi; jie atviri netikrumui, atsitiktinumui, netvarkai ir likimo sukrėtimams, mėgsta nuotykius, riziką ir ateitį, kuri neužtikrinta, nenuspėjama… Nepaisant tokio fenomeno egzistavimo, reiškiniui pavadinimo nėra, todėl tenka tai vadinti „priešingybe trapumui“(antifragility).

Nes, priešingybė trapumui siekia toliau, nei tvirtumas ar stiprybė: tvirtumas sukrėtimą tik atlaiko ir išlieka (nepakitęs), o tai, kas priešinga trapumui, nuo sukrėtimo pagerėja. Antifragility reiškinys lyg brėžtų ribą tarp to, kas gyva ir organiška (kompleksiška, pvz: žmogaus kūnas) ir to, kas inertiška, pvz: fizinis objektas, toks kaip rašomasis stalas. Iš karto aišku kurioje ribos pusėje turėtume burtis – prie meilės atsitiktinumui, netikrumui, mylėti klaidas. Turint šią, trapumui priešingą savybę, galime priimti, gyventi kartu su nežinomybe, ji suteikia mums galimybę sėkmingai daryti kažką – ką nors – ko dar nesuprantame (iš čia ateina pradedančiojo sėkmė).

Iš viso, žmogus sėkmingiau veikia, nei galvoja, ir tai gali vykti tik antifragility mumyse dėka. N.N.Taleb greičiau sutinka būti negalvojančiu ir priešingu trapumui, nei nepaprastai protingu ir pažeidžiamu, trapiu. Šiame spektre galime rasti vietą ne tik sau, bet ir naudoti jį ekonomikos, sociumo, žmogaus psichologijos, sveikatos, net jo maitinimosi apibūdinimui. Pavyzdžiui, diabetas ir kitos modernios ligos susiję su atsitiktinumų mūsų mityboje išnykimu ir nebepasitaikant bado periodų gyvenime. Jei antifragilumas yra natūralių ir kompleksiškų sistemų, išgyvenusių sukrėtimus ir besivystančių toliau savybė, tai jei šias sistemas imti saugoti nuo neaiškumų, atsitiktinumo ir sukrėtimų galimybės, tai tos sistemos ims silpnėti, taps pažeidžiamos ir galiausiai nusibaigs. O valstybė ir visuomenė visą laiką kaip tik šituo ir užsiima! – trapumas didinamas ekonomikoje, žmogaus sveikatoje, politikoje, švietime, praktiškai visur! Kaip tik galima, mažinama atsitiktinumo galimybė visur kur, paaiškinimo nebuvimas nepakenčiamas visiškai – o kompleksiškos sistemos žūva, kai būna apsaugotos nuo stresų…

Mūsų modernus, struktūruotas, politikos ir valstybės vis labiau reguliuojamas ir apsaugomas gyvenimas, kaip tik pastoviai ir silpnina mūsų priešingumą trapumui. Tai yra modernių laikų tragedija: kaip ir neurotiški, nuo viso ko savo vaikus besistengiantys apsaugoti tėvai tuo savo vaikus labiausiai ir sužaloja… Viskas, kas ateina iš viršūnių, mažina mūsų antitrapumą ir augimo laisvę, o kas ateina iš apačių, – klesti, kai tam tikri kiekiai streso, chaoso ir atsitiktinumo, t.y. galimybės yra prieinami.

Pavyzdžiui, atradimai, inovacijos, techninis progresas tiesiogiai priklauso nuo žmogaus antitrapumo, rizikos nevengimo, o kaip tik jos ieškojimo, ir tikrai ne nuo masinio ir privalomo švietimo… Valstybės ir sistemos daromą žalą ypač pajutome 2008-ųjų krizės metu. Nes augantis modernių institucijų ir politinių aferų kompleksiškumas nuo mūsų lengvai nuslėpė tai, jog jas sudarančių žmonių rizikos, žaidimai ir eksperimentai sukrėtimo atveju nereikš jų atsakomybės! Nuostolių padengimą ir pakaltinamumą jie įsigudrino perkelti ant visuomenės, t.y. mokesčių mokėtojų pečių.

Jei senesniais laikais, turintys rangą ar statusą, leidžiantį jiems rizikuoti, turėjo už savo veiksmus ir atsakyti, dar daugiau, herojais buvo tie, kurie prisiimdavo pasekmes sau, kad išgelbėtų kitus, šiandien viskas yra apversta tiksliai priešingai. Iškilusi netgi nauja, negatyvių herojų klasė – biurokratai, bankininkai, Davoso susitikimų dalyviai, akademikai ekspertai, visi jie turi daug galios ir neneša jokios atsakomybės už tos galios naudojimo pasekmes… Jie žaidžia sistemą, o piliečiai už jų žaidimus moka – to pasaulio istorijoje dar nebuvo, kad šitaip masiškai viską valdytų ir įtakotų tie, kurie asmeniškai visiškai nėra už tai atsakingi.

Kai pagrindinė etikos taisyklė yra: tu nebūsi antitrapus visų likusiųjų pažeidžiamumo sąskaita.

Antitrapumas yra vienintelė apsauga prieš netikėtumus – didelius, viską keičiančius, niekaip nenumatytus ir pasaulyje taip dažnai atsitinkančius (N.N.Taleb juos vadina „juodosiomis gulbėmis ir jiems yra paskyręs visą atskirą knygą), antitrapumas padeda ir mažiau jų baimintis, nes suvokiame, jog juodų gulbių tikimybė egzistuoja visada, yra pastovi ir jie yra ne tik reikalingi sukrėtimai, bet be jų nebus istorijos, technologijų, nedidės mūsų žinios apie viską. Nes, žiūrint ilgesnio laikotarpio perspektyvoje, – tai antitrapumui klaidingos prognozės tik į naudą… Todėl net yra logiška teigti, jog mūsų pasaulyje turėtų dominuoti tai, kas klesti dėka streso ir atsitiktinumo. Nes tai, ką atsitiktinumas ar stresas naikina, tas turėtų jau būti pražuvę ar išnykę. Iš tikro taip ir yra. Ir, kad pasaulis funkcionuoja dėka sumodeliuotų programų, universitetinių tyrimų rezultatų ir biurokratų planuojamų biudžetų, yra paprasčiausia iliuzija. Jie visi užsiėmę „paukščių mokymu skraidyti“ (tokiu būdu sukurtos jų darbo vietos ir iš to jie gyvena). Bet būtų pats laikas grįžti į realybę ir interpretuoti iš naujo, kas tai yra augimas, inovacija, progresas.

Pasaulis ir mes su juo kartu esame užvaldyti tų, kuriuos galėtume pavadinti „ypač pažeidžiamais“(fragilistos) ir jie gyvena, tikėdami „Sovietų- Harvardo teorijomis“(t.y.trockizmu, ateinančiu iš JAV universitetų) ir, be kita ko, perdeda mokslo žinių galią bei reikšmę. Juos galima vadinti naiviais racionalistais, viso ko racionalizuotojais, – jie tiki, jog mokslo dėka viso ko priežastingumas pasaulyje yra jiems atskleidžiamas automatiškai – pasiekiamas, kad visa ką galima sužinoti ir lengvai suprasti… Kai realiai normalūs žmonės didelės priežastingumo dalies pasaulyje nesuvokia, o šitie fragilistai suvokia dar mažiau… Kad pasaulis mums neduotas kartu su instrukcija, jį paaiškinančia, fragilistams neatrodo didelė kliūtis – jie tada instrukciją surašys patys, kartu susisėdę, „mokslo“ ir jo tyrimų rezultatais pasiremdami.

Tokių veikėjų dėka, modernių laikų kultūra vis labiau akla, ir neperprantamo gyvenimo mįslingumo net nemato.(tą mįslingumą F.Nyčė vadino gyvenimo ‚dionisiškaja“puse). Ir tie fragilistai – ypač pažeidžiami – medikai, ekonomistai, socialiniai planuotojai – verčia likusią žmonijos dalį gyventi pagal jų numatymus, kurie niekada nebus teisingai numatyti, užsiimti dalykais ir rinktis kryptį, kurių nauda bus maža ir trumpalaikė, o pasekmės žiaurios ir nepaskaičiuojamos.

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji

Infa.lt
Parama - Ačiū!  
žiūrėjo 165

Žymos

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Šeimų Sąjūdis
Lasvas žodis

Reklama

Apklausa

Ar dalyvausite "Didžiajame Šeimos Gynimo Marše 2021"?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas