infa.lt

1260 m. Durbės mūšis – viena svarbiausių datų Lietuvos istorijoje

1260 m. Durbės mūšis – viena svarbiausių datų Lietuvos istorijoje

03 sausio
13:12 2015

Liepos 13 d. sukanka 752 metai Durbės mūšiui, per kurį žemaičiai sutriuškino jungtines Vokiečių ordino pajėgas iš Livonijos ir Prūsijos.

paveikslėlis

V.Norkaus paveikslas “Durbės mūšis” saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Pergalė Durbės mūšyje – viena svarbiausių Lietuvos ir net visų Baltijos šalių istorijos datų. Deja, jos reikšmė nėra pakankamai įsisąmoninta. Vis dėlto be Durbės pergalės nebūtų ir Žalgirio, todėl pervertinti šio mūšio reikšmės Lietuvai neįmanoma. Aptarsime jį išsamiau.

Kapituliacinės nuotaikos

Taigi XIII a. viduryje Vokiečių ordinas Baltijos šalyse buvo vos per žingsnį nuo galutinės pergalės. 1230 m. įsikūręs Kulmo žemėje prie Vyslos ir iš ten pradėjęs sėkmingą Prūsijos nukariavimą, 1237 m. jis prisijungė Kalavijuočių ordiną ir perėmė jo valdas Livonijoje, kurias toliau plėtė. Mindaugas nesugebėjo tam pasipriešinti.

1248 m. Lietuvoje pratrūkęs vidaus karas atvedė į Vokiečių ordino glėbį iš pradžių į sostą pretendavusį Mindaugo sūnėną Tautvilą, o paskui ir patį Mindaugą, kuris mainais už pagalbą užleido kryžiuočiams didžiąją dalį Žemaitijos, šiaurines jotvingių žemes (Dainavą) bei Nadruvą. Netrukus šias donacijas papildė ir Sėla bei Skalva. Vokiečių ordinas galėjo džiūgauti: pavojingiausia jo priešininkė Lietuva 1251–1253 m. buvo suskaldyta, pakrikštyta ir neutralizuota. Ją apėmusi suirutė paveikė ir kitas baltų gentis: prūsai 1249 m. sudarė Christburgo taiką, Žiemgala pasidavė 1250 m., Pietų Kuršas – 1252–1253 m. (šiaurinis buvo užkariautas dar 1244 m.). Rimčiau kovoti pajėgė tik Semba, bet 1255 m. pradžioje su Čekijos karaliaus Otokaro II pagalba ją taip pat pavyko palaužti. Tarp baltų įsivyravo kapituliacinės nuotaikos: Vėluvos pilį, kurią nadruviai su jotvingiais 1255 m. pastatė savo žemėms pridengti, dar tais pačiais metais Vokiečių ordinui išdavė pati įgula. Tačiau šiomis dramatiškomis aplinkybėmis žemaičiai sugebėjo pereiti į kontrpuolimą, kuris pakeitė iš pažiūros jau nulemtą istorijos eigą.

Žemaičiai ant laurų neužmigo

Tai buvo išties neįtikėtinas įvykių posūkis. Iš pažiūros žemaičiai Lietuvos vidaus karų turėjo būti demoralizuoti: iš pradžių jie rėmė Tautvilą, kuris buvo jų kunigaikščio Vykinto seserėnas, vėliau, 1252 m. pabaigoje, persimetė į Mindaugo pusę. Bet 1253 m. liepos mėnesį Mindaugas iškeitė juos į karūną. Vis dėlto žemaičiai nesutriko ir, užuot pasidavę Vokiečių ordinui, ryžtingai jam pasipriešino. Tarp jų iškilo naujas lyderis – Alminas (Aleman), kuris užsimojo atsikovoti iš Vokiečių ordino Kuršą ir taip įrodyti Mindaugui, kad kovojant su kryžiuočiais galima laimėti daugiau, negu jiems pataikaujant. Sembos sutriuškinimo akivaizdoje tai buvo daugiau negu drąsu.
Vis dėlto vėlesni įvykiai patvirtino posakį, kad sėkmė šypsosi narsiesiems. Pirmasis Almino žygis į Kuršą, vykęs apytikriai 1256 m. pradžioje, baigėsi sėkmingai. Atsakomasis Vokiečių ordino reidas žemaičių taip pat neišgąsdino – 1257 m. pradžioje jie vėl puolė ir prie Klaipėdos sumušė Livonijos magistro kariuomenę.

paveikslėlis

„Veido“ archyvas
Mūšio schema

Po šio mūšio žemaičiai pasiūlė Vokiečių ordinui paliaubas – tai leido jiems išvengti dar vieno kryžiuočių reido į jų teritoriją. Kryžiuočiai sutiko, nes tikėjosi, kad paliaubų metu pavyks įtikinti žemaičių lyderius pasekti Mindaugo pavyzdžiu.

Tačiau jų lūkesčiai nepasiteisino. Almino nepaveikė net tai, kad baigiantis paliauboms, 1259 m. rugpjūčio 7 d., Mindaugas vėl užrašė Žemaitiją ordinui. 1259 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje jo vadovaujami žemaičiai vėl įsiveržė į Kuršą ir sumušė juos atsivijusius kryžiuočius Skuodo mūšyje. Šį kartą žuvo 33 riteriai.

Tai jau buvo gana įspūdinga pergalė, tarp 22 per XIII a. Baltijos kraštuose įvykusių kryžiaus karo mūšių užimanti devintą vietą.

Pasiteisinusi rizika

Priblokštas šių pralaimėjimų, Livonijos magistras nusprendė keisti taktiką: atsisakyti siaubiamųjų reidų ir pradėti veržtis į priešų teritoriją, statant ten gerai įtvirtintas pilis.

Sumanymą buvo pradėta įgyvendinti pačioje 1259 m. žiemos pradžioje. Pirmiausia Livonijos magistras surengė žygį į Žiemgalą – atakavo Tervetę, o paskui atsitraukęs pastatė pilį Duobėje. Žemaičiai ją nedelsdami užpuolė, bet, tuo pasinaudodami, kryžiuočiai pačioje 1259 m. pabaigoje įsiveržė į pačią Žemaitiją ir Karšuvos žemėje pastatė Šv. Jurgio pilį, arba Georgenburgą. Dabar jis lokalizuojamas Vilkų Lauko I piliakalnyje.

Žemaičiams tai turėjo tapti rimta problema: XIII a. jie dar nebuvo įvaldę pilių apsiausties technologijų. Tačiau išeitis buvo rasta – žemaičiai užblokavo Georgenburgą, šalia pastatydami savo pilį (lokalizuojamą Vilkų Lauko II piliakalnyje).

Georgenburgo įgulos padėtis komplikavosi, atsargos išseko, todėl 1260 m. liepos pradžioje jungtinės Vokiečių ordino pajėgos iš Livonijos ir Prūsijos susirinko Klaipėdoje, ketindamos žygiuoti jai į pagalbą. Ordino kariuomenėje būta ir danų iš šiaurinės Estijos bei švedų kryžininkų, kuriems vadovavo kunigaikštis Karlas Ulfsonas. Tikslus kariuomenės dydis nėra žinomas, bet, atsižvelgiant į Livonijos ir Prūsijos mobilizacinius pajėgumus, Livonijos magistras galėjo turėti aštuonis tūkstančius ar net daugiau karių.

Žemaičiai jiems atremti turėjo vos pusę tiek, tad kraštui grėsė Sembos likimas. Vis dėlto šiomis kritinėmis aplinkybėmis jie ir vėl nesutriko ir su keturiais tūkstančiais vyrų įsiveržė į Kuršą, stengdamiesi patraukti kryžiuočius paskui save. Akiplėšiška rizika pasiteisino su kaupu. Pasikliaudamas kiekybiniu savo kariuomenės pranašumu, Livonijos magistras leidosi paskui įsibrovėlius, nusprendęs, kad Žemaitiją bus galima užpulti ir vėliau.

Perdėtas pasitikėjimas savimi nulėmė ir kitą fatališką kryžiuočių vadovybės klaidą. Mūšio su žemaičiais išvakarėse Livonijos kariuomenėje buvę kuršiai paprašė, kad pergalės atveju jiems būtų grąžintos žemaičių į nelaisvę paimtos moterys ir vaikai. Bet, užuot pažadėję patenkinti šį visai natūralų prašymą, kryžiuočiai kuršiams atsakė, kad su jų gentainiais bus elgiamasi pagal visiems žinomus karo papročius. Matyt, taip norėta įgąsdinti kuršius, kurie per ankstesnius mūšius su žemaičiais nerodydavo deramo entuziazmo. Tačiau šantažo poveikis buvo priešingas. Kai liepos 13 d. kryžiuočių ir žemaičių kariuomenės susitiko prie Durbės ežero, kuršiai vieningai ėmė trauktis, o dalis netgi atsuko ginklus prieš savo buvusius viešpačius. Jų pavyzdžiu pasekė estai ir dauguma prūsų. Ordino kariuomenė staiga sumažėjo, be to, jai teko kautis neparankiomis sąlygomis – drėgname slėnyje, kuriame sunkiai šarvuoti riteriai negalėjo smogti visa jėga. Taigi pralaimėjimas tapo neišvengiamas. Žuvo 150 ordino brolių su Livonijos magistru ir Prūsijos maršalu priešakyje. Didesnių nuostolių Vokiečių ordinas patyrė tik per 1410 m. liepos 15 d. vykusį Žalgirio mūšį, kuriame žuvo 200 kryžiuočių riterių, o trečiame pagal dydį Aizkrauklės mūšyje (1279 m.) jų žuvo tik 71.

Baltijos kraštus sukrėtusi pergalė

Žemaičių pergalė prie Durbės sukrėtė visą Baltijos regioną. 1260 m. rudenį prasidėjo 14 metų trukęs Didysis prūsų sukilimas. Kuršiai į savo pilis pasikvietė žemaičių įgulas. Tiesa, Vokiečių ordinui netrukus pavyko užimti Dzintarę, kurioje, keršijant už sukilimą, buvo išžudyti ne tik vyrai, bet ir visi paaugliai nuo vienuolikos metų. Vis dėlto 1261 m. vasarį žemaičiai dar kartą sumušė kryžiuočius prie Lielvardės. Po to sukilo netgi Saremos estai.

Mindaugas delsė ilgiausiai, nenorėdamas pripažinti, kad visą dešimtmetį vykdė klaidingą politiką. Vis dėlto galiausiai Lietuvos diduomenės (ypač savo seserėno Treniotos) spaudžiamas ir pačių kryžiuočių provokuojamas Mindaugas buvo priverstas nutraukti sąjungą su kryžiuočiais, atsisakyti krikščionybės ir paremti žemaičius. Taip Lietuvos teritorinis vientisumas buvo atkurtas – Alminas pasiekė savo.

Žinoma, dėl to Lietuva prarado krikščioniškos karalystės statusą ir pasmerkė save sekinančiam karui, kuris truko dar 161 metus. Tačiau be šito karo nebūtų buvę pergalės ir tos praeities, iš kurios ligi šiol semiamės stiprybės.

Tai, kad šiandien Lietuvai priklauso maždaug trečdalis Kuršo nuo Rietavo iki Mažeikių ir Palangos, kurioje taip mėgstame vasaroti, taip pat yra tiesioginė Durbės mūšio pasekmė. Galop jeigu žemaičiai 1253 m. būtų paklusę Mindaugui ir pasidavę Vokiečių ordinui, šis prie Baltijos būtų sukūręs vieną valstybę, o tokiu atveju ne tik Prūsija, bet ir dabartinė Latvija bei Estija nebūtų išvengusios germanizacijos.

šaltinis: veidas.lt

 

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar palaikote išlaidų gynybai didinimą iki 2.5% BVP?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *1260 m. Durbės mūšis - viena svarbiausių datų Lietuvos istorijoje* - nuoroda: https://infa.lt/2385/1260-m-durbes-musis-viena-svarbiausiu-datu-lietuvos-istorijoje/