Algimantas Rusteika
Ką apie mūsų šiandieną ir baimes jie pasakytų? O jei galėtume – apie ką jiems kalbėtume? Apie garbę ir negarbingumą.
Tada buvo tokia pat trumpiausia naktis ir karšta diena, kregždės laigė aukštai ir bitės dūzgė liepose, ir niekas nenorėjo mirti. Jie galėjo pasilikti virtuvėse , neišeiti, atsakinėti vaikučiams į “Tėti, kodėl šiandien tiek daug lėktuvų skraido?“. Ir laukti, kol viskas praūš.
Bet jie išėjo ir daugelis negrįžo. Buvo tokie kaip mes, norėjo būti mylimi ir atrodė, kad viskas amžina. Paprasti žmonės – ūkininkai, studentai ir moksleiviai, kareiviai, išlaužę ginklines, darbininkai – dabartinė ponauja pasakytų: runkeliai.
Kaip visada – didikai išsilakstė, paprasti žmonės žuvo ir buvo už tai apkaltinti ir niekinami. Bet valdžios ponų išduotos tautos pažeminimas ir be šūvio svetimiesiems atiduotos valstybės negarbė buvo nuplauti jų auka.
Kai išeinam, lieka vaikai, darbai, atmintis. Bet vaikai irgi išeina, darbai pasimiršta, atmintis išblėsta ir istorijas rašo tie, kurie tada nugalėjo. Lieka tik garbė arba negarbingumas.
Žmonių pasaulyje didžiausia garbė, kada po daugelio metų pas tave ateina visiškai nepažįstami, nežinantys net tavo vardo. Aukščiausias garbingumas, kai žmonės susirenka prie tavo kapo be jokios naudos, nulenkia galvas ir vėliavas, ir jų širdys pakyla aukštyn.
Garbė jums, broliai ir seserys.
algimantasrusteika.wordpress.com
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
100
Leidžiama ...
Labai jautrus rašinėlis. Tikra tiesa – istorija parašoma būtent tokia, kokią nugalėtojas pateikia. Retas kuris įsigilina, jog galbūt buvo gerokai kitaip. Lenkiu galvą prieš tuos drąsius žmones, atgulusius į kapą vardan savo šalies, savo tautos, savo motinos, žmonos, dukros… Visuomet eidama pro tokius kapus nepagailiu žakutės ar nesidroviu išrauti išdygusios piktžolės. Juk jie viską darė dėl mūsų,, kodėl mes visi negalime pasistengti, kad bent jau amžinojo poilsio vieta būtų tvarkinga?